Ką LTOK vadovė mano apie prezidentės Dalios Grybauskaitės sprendimą nevykti į Sočį? Ar buvo minčių visam komitetui boikotuoti žaidynes? Ar Lietuvos laukia žiemos sporto šakų atgimimas? Apie tai D.Gudzinevičiūtė kalbėjo su laidos vedėja Daiva Žeimyte.
- Teroristiniai aktai Volgograde paskatino diskusijas dėl saugumo per Sočio žaidynes. Ką jūs apie tai manote?, - D.Žeimelytė paklausė D.Gudzinevičiūtės.
- Bet koks terorizmo aktas yra skaudus visiems. Mes tai matėme ir nelikome abejingi. Tačiau manyti, kad tai kelia pavojų saugumui neturime rimto pagrindo. Tarptautinio olimpinio komiteto (IOC) prezidentas Thomas Bachas užtikrino ir išreiškė viltį, kad saugumas bus užtikrintas.
Žinau iš mūsų kolegų – misijų vadovų, sporto programų direktorių, kurie lankėsi Sočyje, kad saugumo klausimai ten iki šiol buvo pakankamai aktualūs. Tas saugumas didesnis, lyginant su kitomis olimpiadomis.
Aš, kaip buvusi sportininkė, žinau, kaip tikrinami autobusai, ateinantys į olimpinį kaimelį. Tas saugumas per olimpiadą visada padidintas.
Tad kol kas neturime pagrindo nerimauti.
Žinoma, mes užjaučiame Rusiją. Nusiuntėme žinutę, tačiau nerimauti, kad kažkas tokio nutiks Sočyje neturėtume.
- Buvęs LTOK vadovas Artūras Poviliūnas komentuodamas pastaruosius įvykius išsakė nuogąstavimų, kad visko gali būti. Jog statant objektus olimpinėms žaidynėms į juos gali būti įmontuoti sprogmenys. Kas patikrins, iš tiesų.
- Spėlioti galima, bet tai pasakyti galima apie bet kurį objektą. Žinome, kad saugumas visada buvo padidintas. Taip pat ir per statybas. Ir dabar yra mestos didelės saugumo pajėgos. Spėlioti mes neturime pagrindo. Nežinau. Neįsivaizduoju. Galbūt, bet mes galime čia spėlioti.
- Ar nesvarstėte galimybės boikotuoti Sočio olimpiados? Žinau, kad buvo svarstytas variantas pasiūlyti patiems sportininkams spręsti, ar jie nori vykti.
- Mes patys išsakėme tokią prielaidą, kad jeigu bus dideli pavojaus signalai, galbūt bus palikta sportininkui apsispręsti. Tačiau bet kuriuo atveju sportininkas turi tokią teisę. Nori važiuoja, nori nevažiuoja. Surištų juk neišvesime. Apie boikotą kalbos nėra. Nepamirškime, kad tai – sporto, o ne politikos šventė.
Tie keli atvejai, kai buvo boikotuojamos olimpinės žaidynės, jie prisimenami su kartėliu. Nekalbu apie sportininkų likimus, kurie buvo sudaužyti.
Yra tekę girdėti istorijų, kaip žmogus visą gyvenimą ruošėsi olimpiadai, o dėl politikų sprendimo liko be nieko.
Kalbu apie Maskvos ar Los Andželo žaidynes. Tad kalbų apie boikotą nėra. Jeigu kas nors ir atsisakys, tai bus dėl saugumo klausimų. O delegacija vyks, tik neaišku, kokio dydžio.
- Ar nėra svarstymo, kad kokia nors šalis skirtų papildomą apsaugą žaidynėms?
- Tai neįmanoma. Organizacinis komitetas to niekada neleis. Įsivaizduokite, kaip tai atrodytų. Yra numatyta lygiava, kur net valstybės vadovams, nesvarbu, kokio dydžio ta šalis, yra skirta vienodai vietų. Ar tai Lietuva, ar tai Vokietija, jos turi vienodai vietų. Tai olimpinis principas – mes esame lygūs.
- Kaip manote, kuo ši olimpiada skirsis nuo kitų?
- Man sunku pasakyti. Kiekviena kažkuo kitokia. Vis kita atrodo, kad ji – geriausia. Tačiau tada atsiranda kita – geresnė ir įdomesnė.
- Vladimiras Putinas nori šias žaidynes padaryti geriausiomis istorijoje.
- Prisiminkime, kad Pekino olimpiados organizatoriai sakė, kad tai bus liaudies žaidynės. Ir jos buvo įspūdingos. Londonas pasiekė kitus dalykus. Visada yra konkurencija. Kiekvienas miestas ir šalis visada nori padaryti kuo geriau.
Kiek tai svarbu pamatėme IOC sesijoje, kur buvo sprendžiamas 2020 metų vasaros olimpiados miestas. Trys miestai, kurie pristatė, atvyko su savo delegacijomis. Madridas atsivežė princą ir princesę, japonai – ministrą pirmininką ir princesę, Stambulas – Turkijos ministrą pirmininką.
Po sprendimo dvi delegacijos išvažiavo, tikrąja ta žodžio prasme, verkdamos, o viena džiūgavo, nes tie ateinantys pasiruošimo metai sukurs daugybę darbo vietų. Jie pakels viską. Tai sukels pasididžiavimą savo miestu ir šalimi. Taip gali išaugti ir sportininkas, norintis nustebinti pasaulį.
Todėl organizacinis komitetas, miestas ir valstybė padaro viską, kad tik išsiskirti, jog būtų geriausi. Kad tai būtų šventė ne tik olimpinei šeimai, bet ir šaliai, ir miestui. Manau, kad Sočis padarys viską.
- Jeigu lygintume mūsų delegacijos skaičių su latvių ar estų, tai mes atrodome liūdnai. Mūsų vyksta nedaug, bet tai didžiausia mūsų delegacija per žiemos olimpiadų istoriją.
- Dabar jau yra devyni sportininkai, kurie šimtu procentų dalyvaus.
- Turite favoritus? Iš ko galime tikėtis daugiausia?
- Visada vengdavau įvardinti tam tikrą sportininką, nes man atrodo, kad tai – našta. Man keista, kaip sporto vadovai sako, kas didžiausia viltis, iš ko daugiausia tikisi. Tai papildoma našta sportininkui. Jis ir taip žino savo galimybes, rengiasi pasirodymui.
Na, gal daugiausia tikimės iš poros – ledo šokėjų Isabellos Tobias ir Deivido Stagniūno. Bet gal tai nebus pati aukščiausia vieta. Gali būti, kad greitojo čiuožimo atstovė Agnė Sereikaitė irgi gerai pasirodys.
Bet jeigu pralekiantį biatlonininką rodo daugiausia minutę, tai porą rodys septynias minutes. Visada bus pabrėžiama, kad tai – Lietuvos pora. Milijonai prie televizijos ekranų ir arenoje bus įbedę akis, sirgs už favoritus. Tikimės, kad ir už mūsų porą.
Tai reklama šaliai ir mūsų sportui. O mums – pasididžiavimas ir emocijos. Kokią vietą jie užims? Tikimės, kad pakankamai aukštą.
Daug kas mėgsta sakyti, kad olimpinis principas – ne nugalėti, o dalyvauti. Bet pamiršta antrąją šio principo dalį – ir nugalėti save. Todėl labai svarbu, kad sportininkai, kurie ne vienerius metus rengiasi, įveiktų ne tik normatyvą, bet ir dar geriau. Ir tada, nors ir be medalių, jie grįš aukštai pakėlę galvas ir patenkinti tuo, ką padarė.
- Kalbant apie gyvenimo ir treniruočių sąlygas. Mūsų pora turi problemų dėl treniruočių, todėl keliaus į Maskvą. Ar tos sąlygos, kuriomis mūsų sportininkai ruošis varžyboms, normalios?
- Šiuo metu iš mūsų devynių sportininkų nė vieno nėra Lietuvoje. Visi treniruojasi užsienyje ir turi geras sąlygas. O pačiame Sočyje sąlygos visiems vienodos. Gal didesnės delegacijos suranda arčiau, kur galima treniruotis. Mūsų porai gal patogiau vykti į Maskvą.
Nėra taip, kad viena šalis turi išskirtines sąlygas. Pamenu, kad būdavo ankšta, bet sąlygos visiems – vienodos.
Galbūt kitos šalys yra susiradusios arčiau vietą, bet nėra jokios diskriminacijos.
- Ar gali atgimti mūsų žiemos sportas? Juk gatvėje jeigu paklaustume, kas vyksta į Sočio žaidynes, vargu, ar kas pasakytų daug pavardžių. Ar gali tas sportas atgimti taip, kaip plaukimas, sužibėjus Rūtai Meilutytei?
- Neseniai vienas žurnalistas, kodėl žiemos sporto šakos pas mus tokios nepopuliarios. Pasiūliau jam pažiūrėti per langą.
Tikėtis, kad Lietuvoje biatlonas bus toks populiarus, kaip Norvegijoje – naivu. Tačiau R.Meilutytės pavyzdį labiau taikyčiau talento atsiradimui, o ne plaukimo atgimimui. Ji sužibėjo per olimpinį festivalį, o tada porą metų mokės ir treniravosi Anglijoje palaikoma LTOK.
Mes tokias žvaigždes išimties tvarka palaikome ir bandome padėti. Jeigu tokia atsirastų žiemos sporto šakose... Na, tokia ir yra. Tikiuosi, kad Agnė (Sereikaitė, - red.) manęs negirdi – labai talentinga. Jai tik aštuoniolika metų. Mes ją palaikome ir ji treniruojasi Čekijoje.
Kai atsiranda viena tokia žvaigždė, jai labai sunku Lietuvoje. Ar tai būtų plaukimas, ar krepšinis – turi būti terpė, kurioje gali tobulėti.
Atgimimo staigaus sunku tikėtis. Bet tikimės, kad pavyks išjudinti tai, kad kaip pačiai per pamokas tekdavo, mokyklose vėl bus galima slidinėti.
Tam pastangas dedame. Kartais pasigirsdavo frazių, kad neturime žiemos sporto šakų ir kam jų reikia, bet mes pasisakome prieš tokius teiginius. Visos sporto šakos turi teisę į gyvavimą. Žiemą jaunimui ir vaikams būtų smagu čiuožti, slidinėti.
- Sakote, kad sportas – ne politika. Bet į tokias šventes vyksta ir valstybių vadovai. Kaip jūs vertinate Dalios Grybauskaitės sprendimą nevažiuoti į Sočį?
- Negaliu jo vertinti. Tai – prezidentės sprendimas. Jos motyvai – jos motyvai. Tai sporto šventė ir tegul neįsižeidžia vadovai, sportininkas – pirmojoje vietoje. Tai jo šansas įkopti į viršūnę. Jie ruošėsi ilgus metus ir gavo šansą. O politikai turi savo motyvų, bet visada atsiranda, kad kažkas važiuoja, o kažkas ne.
- Ar valstybei reikia olimpinėse žaidynėse atstovauti aukščiausiu rangu?
- Valstybė to neprivalo. Tik olimpiniai komitetai priima kvietimą arba ne dalyvauti žaidynėse. Valstybių vadovai – tik svečiai, o svečias pats priima sprendimą, kaip elgtis.
