Kai Kibomango treniruojasi, kumščiais smūgiuodamas į pilką bokso kriaušę, po jo kojomis malasi raudonas smėlis. Kongo Demokratinės Respublikos Šiaurės rytuose esančiame Gomos mieste bokso ringo nėra.
Čia netgi nėra tikro bokso klubo. Treneris su vaikinais sportuoja mažyčiame kambaryje, futbolo stadiono rūsyje.
Jauni vyrai įdėmiai seka trenerio rankas. Dauguma jų praeityje, būdami vaikais, žudė kitus žmones. Kibomango nori, kad jie daugiau to nedarytų.
Į žudynes - skurdas
35 metų treneris – plačiapetis. Jis turi įspūdingus raumenis, kurie dažnai praverčia. Juk jo tikri varžovai – maištininkų rekrutai, kurie stovi gatvėje priešais jo bokso klubą. Jie nuolat šnabžda vaikams į ausį: „Ateikite pas mus. Mes mokėsime. Turime moterų.“
Nors ir žino, kas jų laukia džiunglėse, kai kurie pasiduoda ir pranyksta skerdikų būriuose.
Goma – neoficiali Kongo sukilėlių sostinė. Miestą supančiuose miškuose knibžda būriai karių. 2012 metų gruodį M23 pasivadinę sukilėlių kariai netgi buvo okupavę šį miestą. Dvylikai dienų. Dabar čia – pakankamai ramu, nors sukilėliai ir nėra nutolę.
Skurdo čia – daug. Sugriuvę likimai, varganas gyvenimas – tikras lobis sukilėliams. Nauji rekrutai – garantuoti, atgal sugrįžta ir veteranai.
Mėgaujasi darbu
Italų fotografė Francesca Tosarelli lankėsi Gomoje ir netgi treniravosi su Kibomango. Ji 2013 metų pradžioje vyko į rytinį Kongo regioną, kuriame siaučia krizė. Ji sukilėlių grupėse fotografavo moteris kovotojas, taip pat praleido šiek tiek laiko su Kibomango ir berniukais.
„Jis jauniems vaikinams – lyg tėvas. Jie žiūri į jo pavyzdį, - sakė F.Tosarelli. - Visi jie – pikti ir nepatenkinti. Kai boksuojasi, visas tas emocijas išlieja.“
Kibomango kviečia savo grupę į „Draugystės klubą“. Kiekvieną kartą – šeštą ryto.
„Man palengvėja, kai matau, kad jie treniruojasi. Žinodamas, ką mums teko išgyventi, jaučiu malonumą, kai matau, kaip jie treniruojasi“, - sakė jis vienai iš JAV radijo stočių.
Pinigai – labai svarbūs
Kibomango puikiai žino, kokius košmarus patyrė kiekvienas iš jo auklėtinių. Jam tai nuolat primena kairę akiduobę dengiantis raištis. Tai trauma, kuri nėra susijusi su boksu.
Dabar Gomoje Kibomango visi kviečia jo boksininko vardu, tačiau kitame mieste gimęs berniukas dar prieš pradėdamas mokyklą su ginklu rankose vaikštinėjo šalia sukilėlių. Jis kovojo ir žudė žmonės, kol vieną dieną granatos skeveldra pataikė jam tiesiai į akį. Tada jis tapo nebereikalingas – net ir su ginklu rankoje.
Nepaisant traumos, jis stoja į ringą. Jis netgi save vadina Kongo bokso čempionu, nors to titulo įgijimo aplinkybės – miglotos. Teisybė ar ne, toks titulas jam nepadeda finansiškai. Iš bokso jis neuždirba.
Kibomango savo šeimą išlaiko dirbdamas automobilių mechaniku. Kiekvieną dieną jis atlieka savo darbą automobiliuose ar po jais, Gomos gatvėse.
Jis sako, kad gali sutaisyti kiekvieną automobilį. Šias žinias jis perduoda ir boksininkams. Kibomango suvokia, kad atlyginimas gali sumažinti sukilėlių pasiūlymų patrauklumą.
Kovoja dėl vizijos
Dar prieš prasidedant darbo dienai treniruotės vyksta po futbolo stadionu. Čia nuoširdžiai liejamas prakaitas. Sportas vaikinams leidžia išlieti pyktį ir pamiršti košmarus, tačiau Kibomango tikina, kad jo tikslas nėra vien toks. Jis visus moko, kad boksas nėra tikra agresijos išraiška. Jis sako, kad geru kovotoju tampama tada, kai boksininkas yra techniškas, kantrus ir moka susivaldyti.
Jis nori, kad to išmoktų ir atėję vaikinai.
Kibomango nori, kad jie visi taptų tokie pat kaip jis – vėliau tęstų darbą – stengtųsi atitraukti jaunimą nuo sukilėlių pinklių.
Kibomango supranta, kad jo kova – labai nedidelė. Per daug jaunų žmonių tik šlaistosi Kongo gatvėmis, o verbuotojų pasiūlymai – pernelyg viliojantys.
Tačiau tai jo nesustabdo. Netgi ringe Kibomango nebėga nuo kovos ar pajėgesnio varžovo. Dėl šios priežasties jis kiekvieną rytą šeštą valandą stovi priešais savo mokinius ir pliekia bokso kriaušes.
Jis kovoja dėl savosios Kongo vizijos – šalies, kurioje orą skrodžia tik kumščiai, o ne kulkos ir granatos.
