Šalies vyriausybės vadovas kartu su Latvijos prezidentu Andriu Berziniu vasario 6-ąją Rygoje dalyvavo šios šalies olimpiečių palydose, o po to išskrido į Sočį „AirBaltic“ lėktuvu, specialiai užsakytu olimpinei Latvijos rinktinei.
Gausi kaimynų delegacija priglaudė po savo sparnu ir premjerą, ir Roką Zavecką su Inga Januškevičiūte – du Lietuvos olimpiečius, kurie kartu su LTOK vadovais paskutinieji pasiekė olimpiados sostinę pietų Rusijoje prie Juodosios jūros.
Į žiemos žaidynes Latvija pasiuntė 58 sportininkus – 6,4 karto daugiau negu 9 olimpiečius turinti Lietuva. Prieš ketverius metus Vankuveryje du sidabro medalius iškovoję latviai ir šį kartą žada namo negrįžti tuščiomis rankomis.
„Dar niekuomet per visą istoriją žaidynėse neturėjome tokios stiprios komandos. Jeigu Sočyje neiškovosime medalių, Latvijoje bus tikrai didelis nusivylimas“, – „Lietuvos rytui“ teigė Latvijos sporto žurnalistas Artūras Vaideris, dirbęs visose žiemos žaidynėse po šalies nepriklausomybės atkūrimo.
Jau į septintąją olimpiadą išvykęs 58-erių latvis įvertino dabartinius savo tautiečių šansus Sočio žaidynėse.
– Po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvos olimpiečiai žiemos žaidynėse dar neiškovojo nė vieno medalio, nors kitų Baltijos šalių sportininkai neliko tuščiomis. Latviai iškovojo tris, o estai – septynis medalius, iš kurių net keturi – aukso. Kodėl?
- Dar nuo sovietinių laikų ir Estijoje, ir Latvijoje išliko stiprios žiemos sporto bazės. Estai Otepaa turi slidinėjimo, o mes Siguldoje – rogučių sporto centrą.
Visus tris olimpinius medalius latviai ir subrandino šioje namų trasoje. Tai pagrindinis šaltinis, iš kurio mes iki šiol semiame pergales.
Aišku, tai ne vienintelė gerų rezultatų priežastis, bet ji yra labai svarbi. Juk visą laiką Vokietijoje nesitreniruosi.
Jūs turėjo Vidą Vencienę ir Algimantą Šalną – ryškiausias žiemos sporto žvaigždes sovietiniais laikais. Lietuvoje taip pat buvo gera žiemos bazė Ignalinoje, tačiau šių privalumų jūs kažkodėl nesugebėjote deramai išnaudoti.
- Sočyje Latvijos garbę gins net 58 olimpiečiai. Ko iš jų tikitės?
– Mūsų komandą būtų galima suskirstyti į 4 grupes.
Visų pirma, Sočyje vėl žais Latvijos ledo ritulio rinktinė.
Komandai niekas tikrai nekabina medalių, bet ji gali iššauti per vienas rungtynes. Jeigu pavyktų patekti į ketvirtfinalį, latviai tikrai gali pateikti staigmenų.
Ledo ritulys Latvijoje – populiariausias sporto žaidimas, Rygos „Dinamo“ žaidėjai yra visos šalies herojai, todėl neatsitiktinai ir mūsų vėliavą žaidynių atidaryme neš Sandis Ozolinis. NHL net 16 sezonų žaidęs 41 metų gynėjas dar 1996 metais iškovojo Stanley taurę.
Dabar rinktinėje yra tik vienas stipriausioje pasaulio lygoje rungtyniaujantis ledo ritulininkas, bet dar 6 žaidėjai turi NHL patirties. Mūsų privalumas – susižaidimas, nes dauguma rinktinės žaidėjų visą sezoną kartu žaidžia „Dinamo“ komandoje.
Sočyje latviams nekils aklimatizacijos problemų, o 10–12 valandų skirtumas tikrai gali atsiliepti JAV ar Kanados ledo ritulininkams, kurie į žaidynes atvyks iš kito žemyno po NHL kovų. Jeigu nusišypsotų sėkmė, konkrečiose rungtynėse rinktinė gali įkąsti net favoritams.
Kitose sporto šakose turim grupę olimpiečių, kuriuos mes vadiname turistais. Kalnų slidinėjimo rungtyse dalyvaus 5, o slidinėjimo varžybose – 3 latviai, bet jau dabar aišku, kad jie tikrai neparodys gerų rezultatų.
Dar viena grupė yra tie, kurie turi galimybių kovoti dėl medalių, jeigu parodys viską, ką gali. Tai pirmiausiai rogučių sporto atstovai ir čiuožėjas Haraldas Silovas.
Per visą olimpinę istoriją jis yra vienintelis, dalyvavęs ir greitojo čiuožimo, ir čiuožimo trumpuoju taku varžybose. Vankuverio žaidynėse per vieną dieną Haraldas čiuožė ir 1500 m treke, ir 5000 m lauke.
Olandai buvo pakvietę H.Silovą treniruotis kartu, bet pamatę, kaip jis tobulėja, vėliau išsigando ir jau nenorėjo išduoti savo paslapčių. Sočio žaidynėms jis buvo priverstas vienas ruoštis Norvegijoje.
Bet daugiausiai vilčių Latvija sieja su ketvirta grupe olimpiečių, iš kurios visi laukia medalių.
Pasaulio skeleto reitinge šį sezoną pirmauja broliai Martinas ir Tomas Dukurai. Keturis metus paeiliui Martinas iškovojo pasaulio taurę, o šį sezoną jau laimėjo 6 iš 8 etapų.
Visi pripažįsta, jog 29 metų latvis yra neginčytinas olimpiados favoritas. Net jeigu nuo Martino vėl nusisuktų sėkmė ir Sočyje jam nepavyktų iškovoti aukso, drįstu jau dabar garantuoti 99 proc., kad medalis tikrai bus jo rankose.
Latvijos bobslėjaus keturvietė pasaulio reitinge dabar užima septintąją vietą. Bet šį sausį ji laimėjo vieną pasaulio taurės etapą, o pernai lyg tyčia buvo stipriausia ir Sočyje vykusiose pasaulio taurės varžybose.
Sunki olimpinė trasa labai paranki mūsų komandai, todėl iš jos taip pat tikimės medalio.
Olimpiados išvakarėse Europos biatlono pirmenybėse Andrejus Rastorgujevas tapo čempionu 20 km distancijoje ir liko trečias 10 km sprinto lenktynėse. Latvijos biatlonininkas tikrai nėra toks favoritas kaip prancūzas Martinas Fourcade'as ar norvegas Emilis Svendsenas, bet jis palankiai sukritus visoms aplinkybėms ir varžovams šaudant pro šoną, jis gali pakilti į viršų.
Rogučių varžybose broliai Andris ir Juris Šicai mėgins pakartoti Vankuverio sėkmę, kai iškovojo sidabrą. Bet dar vienas jų medalis Sočyje man būtų didesnė staigmena negu A.Rastorgujevo sėkmė biatlono varžybose.
– Lietuvos žiemos sporto šakų atstovai nuolat skundžiasi, jog jiems labiausiai trūksta pinigų, kad pagaliau iškovotų pirmąjį medalį. Kaip finansuojami latvių olimpiečiai?
- Latvijos atletų pasirengimą žaidynėms koordinuoja mūsų olimpinė sąjunga. Pagal pajėgumą olimpiečiai suskirstyti į tris grupes.
Biatlone vienintelis A.Rastorgujevas turi tiek lėšų, kiek reikia. Bet mūsų moterims jau blogiau negu Lietuvoje.
Nors pasiekėme geresnių rezultatų, lietuviai tikrai sumaniau organizuoja darbą už mūsų federaciją,
Keturi geriausi Latvijos biatlono treneriai dabar neatsitiktinai dirba svetur. Ilmaras Bricis ir Olegas Maluchinas išvažiavo į Lietuvą, kiti du dirba Ukrainoje ir Estijoje.
Pinigai prasideda tuomet, kai yra rezultatai. Galbūt tik kalnų slidinėjime ši taisyklė galioja mažiau, bet ši sporto šaka labai populiari tarp turtingesnių žmonių.
Bobslėjus Latvijoje – labai brangus sportas. Juo užsiminėja tik 16 žmonių, bet per sezoną išlaikyti komandai reikia apie 0,5 mln. eurų.
– Kaip latviams pavyko tapti pasaulio skeletono lyderiais?
- Broliai Dukurai yra išskirtinės asmenybės. Jie abu turi aukštąjį išsilavinimą ir ne tik sporto pasaulyje išsiskiria savo intelektualumu.
Martinas Dukuras neatsitiktinai keturis metus laimėjo Latvijos metų sportininko rinkimus. Jo nepriekaištinga reputacija ir žmogiškosios savybės gali būti pavyzdžiu visiems žmonėms.
Mes net juokaujame, kad jis per daug geras kaip sportininkas. Bet visa Dukurų šeima yra pavyzdinė, o brolius treniruoja tėvas.
Skeletono varžybos reikalauja daug proto. Bet reikia dėkoti aplinkybėms, kad dabar turime tokio lygio sportininkus.
Prieš 16 metų skeletono dar net nebuvo. Broliai Dukurai užsiiminėjo lengvąja atletika, kai jų tėvas sykį nuvažiavo į pasaulio bobslėjaus čempionatą ir iš ten atsivežė pirmąsias roges.
Abu broliai ėmė užsiiminėti nauju sportu, o tėvas rūpinosi technika. Jis visuomet išsiskyrė savo techniniu mąstymu ir pamažu sukūrė novatorišką savo sistemą.
Dukurai nevengė kviestis patarėjų iš užsienio, visada išnaudodami ir savo talentą, ir protą.
- Ką patartumėte pirmiausia daryti lietuviams, kad žiemos sportas atgimtų?
- Pirmiausiai reikėtų skirti dėmesį tam sportui, kuris šalyje turi tradicijas.
Juk ir A.Šalnos, ir V.Vencienės rezultatai dar gyvi atmintyje.
Reikėtų ieškoti gaudesnių ryšių ir su kaimynais. Jeigu lietuviai norės kultivuoti skeletoną, rogučių sportą ar bobslėjų, latviai tikrai negailės patarimų.
Mes vos prieš 10 metų susidomėjome kerlingu, o šįmet Latvijos komanda tik per plauką nepateko į Sočį. Naujose šakose galima per trumpą laiką pasiekti tikrai neprastų rezultatų, jeigu tik tam užteks entuziasmo.
Bet jūsų sportas susiduria su kita problema – Lietuvoje viskas sukoncentruota į krepšinį, todėl kitų šakų atletai dažnai jaučiasi našlaičiais. Turi gimti Rūta Meilutyte, kad sugebėtum išlįsti į viršų.
