Nors po rusų triumfo komandų varžybose J.Pliušenka tvirtino, jog yra pasiruošęs kautis dėl medalio ir asmeninėse varžybose, paūmėję nugaros skausmai privertė jį paskutinę minutę apsigalvoti.
Ketvirtadienį „Iceberg“ arenoje trumpąja programa prasidėjo vyrų varžybos, kurių nugalėtojas paaiškės jau penktadienį.
„Dievinu būti pirmas. Bet man patiktų turėti dar daugiau ir kitų medalių“, – po komandų varžybų kalbėjo J.Pliuščenka, dar tikėjęs, jos sušoks savąjį „Tango“ pagal garsiąją „Roxanne“ dainą.
Rusijos dailiojo čiuožimo caras paliko sostą.
2006 metais Turine pirmąsyk tapęs olimpiniu čempionu, o 2002 m ir 2010 m. žaidynėse laimėjęs sidabro medalius J.Pliuščenka olimpinių medalių skaičiumi jau pasivijo legendinį švedą Gillisą Grafstromą, iškovojusį tris čempiono titulus 1920, 1924, 1928 metais ir sidabrą 1932-aisiais.
Dar 2013-ųjų vasarį J.Pliuščenkai po sudėtingos operacijos į stuburą buvo įsriegti 4 varžtai. Nors medikai įspėjo, jog kiekvieną kartą išėjęs ant ledo jis gali visam gyvenimui likti invalidas, rusų Caras Sočyje nebijo rizikuoti net savo sveikata.
– Jevgenijau, kaip jaučiatės? – asmeninių varžybų išvakarėse J.Pliuščenkos paklausė"L'Equipe" žurnalistė.
– Nuostabiai! Bet pastaraisiais metais mano karjeroje iš tiesų svarbesnės buvo medicininės pažymos, o ne sporto varžybų protokolai.
Patyriau 12 operacijų, kurios paliko savo pėdsakų mano kūne. Visą laiką jaučiu įvairius skausmus.
– Kaip galima ištverti 12 operacijų ir toliau dalyvauti varžybose?
– Tai nėra normalu. Tikrai nėra malonu, kai tau operuoja kelį ar klubo sanarį – net kelis kartus, bet tai tikrai galima ištverti.
Bet nugara – kitas reikalas. Kai tau įsuka keturis varžtus ir pakeičia stuburo diską, viskas daug labiau komplikuota. Privalai susitaikyti su idėja, kad visą gyvenimą savo kūne jau nešiosi svetimkūnius.
Man teko išmokti sutramdyti skausmą. Ir jį įveikti, kai jis tampa tiesiog nepakeliamas.
– Kodėl Jums 2013-ųjų vasarį prireikė tos nugaros operacijos?
– Jeigu atvirai – tuomet negalvojau, jog ji tikrai bus neišvengiama.
Bet tas specialistas, su kuriuo konsultavausi Izraelyje, pasakė, jog nėra jokios alternatyvos, jeigu noriu toliau čiuožti.
Ši operacija truko keturias valandas.
– Ar buvo verta ją ištverti?
– Atsibudęs po narkozės apie tai tikrai negalvojau.
Miegoti, atsisėsti, atsistoti, pradėti vėl vaikščioti tuomet man atrodė jau ne žmogaus jėgoms. Man teko viską iš naujo išmokti ir būti labai kantriam.
Fiziškai tai buvo tikra kančia. Psichologiškai – taip pat, nes norėjau čiuožti ir ruoštis olimpinėms žaidynėms, bet jaučiausi beviltiškai senas, kuris vienas net negali pajudėti.
– Ar būtent noras dalyvauti olimpiadoje skatino nenuleisti rankų?
– Taip. Nors kelis kartus jau norėjau viską mesti.
Ligoninėje pradėjau rašyti dienoraštį, kuriame detalizavau, kaip gyvenu ir ką jaučiu. Reabilitacija man pasirodė labai ilga. Aš tikrai nesitikėjau, kad teks tiek visko ištverti.
Dabar čiuožti man jau yra pergalė.
– Kas padėjo ištverti visas kančias?
– Vieną vakarą prisipažinau žmonai, kad esu visiškai išsekęs. Aš jau nemačiau išeities.
Bet Jana man priminė apie Valerijui Charlamovui skirtą filmą. Ten pasakojama, kaip legendinis Rusijos ledo ritulininkas lūžusiais kaulais žaidė per „Amžiaus seriją“ 1972-aisiais prieš Kanados žvaigždes.
Taip, bet kas iš to? Kodėl taip aukotis?
Aš juk jau turėjau ir tris olimpinius medalius, man pakako ir pinigų, ir šlovės. Bet Jana pažvelgė į mane ir pasakė: „Taip, bet tu privalai pabandyti“.
Visi – žmona, mano vaikai, Aleksejus Mišinas (jo treneris – Red.), Davidas Avdišas (jo choreografas – Red.0 – man suteikė jėgų tęsti šią kovą.
Jie skatino mane nepasiduoti, įveikti save ir peržengti savo galimybių ribas. Tai yra esmė.
– Jūs norėjote grįžti ant ledo dėl savo artimųjų ar dėl savęs?
– Dėl savęs. Po Vankuverio žaidynių buvau paskelbęs, jog tęsiu karjerą ir net sudariau planą.
Šis tikslas privertė mane kautis. Kai turi svajonių, gali įgyvendinti tiesiog beprotiškus dalykus.
– Bet ar Jūsų kūnui svajonės nekėlė pavojaus?
– Nieko apie tai negalvoju.
Tikriausiai ne. Bent jau viliuosi, jog ne!
Galiausiai įveikiau save. Gydytojai pasakė, kad galėsiu vėl atlikti šuolius. Bet iki šiol nesu tikras, jog jie iš tiesų suvokia, kokią apkrovą gauna nugara, kai leidiesi ant ledo po šuolių.
– Ar Jūs naudojate kokias nors apsaugos priemones?
– Įsiklausau į savo kūną ir kitaip treniruojuosi.
Išmokau taupyti jėgas ir leisti pailsėti savo nugarai.
Neslėpsiu, kad iš pradžių bijojau. Pirmojo šuolio, pirmojo trigubo šuolio. Bijojau, kad neprasmegčiau po ledu.
Bet problema, kad nieko čia iš tiesų negali apskaičiuoti.
Galbūt aš tapsiu invalidas. Bet galbūt ir ne.
– Kodėl reikia tiek rizikuoti?
– Bet aš mėgstu čiuožimą! Mėgstu varžybas, adrenaliną ir atmosferą.
Dievinu tą ryšį, kuris mus sieja su teisėjais ir publika.
Sočyje komandų varžybos man suteikė milžiniškos energijos.
Negalima užmiršti ir patriotinių motyvų. Dalyvauti Sočio žaidynėse yra tikra garbė ir unikali proga įspūdingai karjeros pabaigai.
– Bet Jūsų patekimas į Rusijos rinktinę sukėlė nemažai diskusijų. Net kalbama, jog tai buvo šalies politinės valdžios sprendimas.
– Aš ruošiausi ir kovojau dėl vienintelės vietos, kurią vyrų varžybose gavo Rusija.
Visa kita nuo manęs tikrai nepriklausė. Manęs jau klausinėjo, ar sulaukiau Kremliaus spaudimo, kad tęsčiau karjerą.
Iš tiesų Vladimiras Putinas yra mano draugas ir aš artimai bendrauju su Sporto ministru Vitalijumi Mutko.
Bet niekas manęs nevertė čiuožti ir man nesumokėjo aukso kalnų. Aš gaunu tokią pačią valstybės stipendiją kaip ir visi kiti Rusijos rinktinės čiuožėjai.
Tiesa, mano žmona labai gerai tvarko visus reikalus su mano asmeniniais rėmėjais.
– V.Putinas neslėpė, jog jam reikėjo jūsų, o Rusijai – Jūsų įvaizdžio.
– Dėkoju prezidentui už šiuos žodžius. Aš žinau, kur gimiau ir kuo man pavyko tapti.
Sporte yra čempionai, bet ir yra ir legendos. Kaip Cristiano Ronaldo, Lionelis Messi ar Zinedine'as Zidane'as futbole.
Galbūt dailiajame čiuožime aš priklausau šiai kategorijai.
– Ko tikitės iš savo pasirodymų sportine prasme?
– Aš visada siekiu rekordų. Nors jau ir turiu jų tikrai daug.
Dar prieš 12 metų atlikau tokias šuolių kombinacijas, kurių niekas nedarė. Pavyzdžiui trigubą akselį kartu su keturgubu šuoliu. Tai buvo mano dovana mūsų sportui.
Kas ją įteiks dabar? Naujojoje dailiojo čiuožimo varžybų vertinimo sistemoje tikrai yra nemažai nesusipratimų.
Supraskite mane teisingai, ji privertė mūsų sportą tobulėti. Bet tikrai neprisideda prie šuolių evoliucijos.
- Prieš ketverius metus labai aštriai kritikavote naująją vertinimo sistemą...
- Aš kaltinau ją, kad nugalėjo amerikietis Evanas Lysacekas, kuris Vankuveryje neatliko nė vieno keturgubo šuolio.
Bet šiandien tokia pergalė jau neįmanoma, nes konkurencija tarp vyrų milžiniška ir netrūksta tų, kurie jau turi po tris keturgubus šuolius savo programose.
– Surinkote unikalią medalių kolekciją, bet šis sportas jus iščiulpė lyg citriną. Ar savo vaikams patarsite žengti tuo pačiu keliu?
– Auginu du berniukus, kurie yra labai sportiški. Septynerių metų vyresnysis dabar žaidžia futbolą. Prieš tai jis paragavo ledo ritulio ir imtynių.
Jaunesnysis pradeda vaikščioti, bet jį jau įsivaizduoju žaidžiant golfą arba ledo ritulį. Ir žinau, kad jis pasieks tikrai aukštą lygį.
– Kodėl ne dailiajame čiuožime?
– Mūsų šeimoje užteks vieno čiuožėjo! Tai labai sunkus sportas. Kaip ir kitos sporto šakos.
Bet futbolą gali žaisti, net nepasiekęs pačio aukščiausio lygio, ir iš jo pragyventi. Tau nereikia būtinai tapti pasaulio ar olimpiniu čempionu.
Aš noriu, kad mano sūnūs suvoktų, jog galima turėti švarią sielą ir pilnas kišenes, nebūtinai aukojant savo kūną. Nors aš tikrai dėl nieko nesigailiu.
– Kaip įsivaizduojate savo ateitį po Sočio žaidynių?
– Sporte praleidau 27 metus, todėl dabar norėčiau pagyventi sau. Pasiimti už parankės žmoną ir vaikus ir išvykti pailsėti, kur šviečia saulė.
Bet pirmiausiai keliausiu po Rusiją su savo šou, kuriame dalyvaus tokie čempionai kaip prancūzas Brianas Joubert'as, amerikietis Johnny Weiras ar šveicaras Stephane'as Lambielis.
Taip pat noriu sukurti savo teatrą ir rašyti vaikams.
Galbūt vėl grįžti į politiką. Kartą jau buvau deputatu ir ta patirtis mane labai praturtino. Bet tai ne mano pašaukimas.
– Dirbti treneriu?
– Svarstau. Perduoti savo patirtį būtų geras dalykas.
Aš tiek daug išmokau, dirbdamas kartu su Alekseju Mišinu. Jis yra mano antrasis tėvas. Treneris, mokytojas, draugas. Visuomet jo klausydavau ir jis mokėjo išgirsti mane, kol suaugau.
Mano sportinė karjera baigiasi, bet tai tik mano gyvenimo pradžia. Jis dar tikrai turės daug kitų epizodų.
