Tomas Kaukėnas Sočyje verkė taip, kaip niekada gyvenime. Nevilties ir apmaudo ašaros krito ant suspausto olimpinės trasos sniego, o galvoje pašėlusiai sukosi klausimas – kodėl svarbiausiu momentu net trys šūviai skriejo pro šalį?
Jei ne tie netaiklūs šūviai, 23 metų biatlonininkas 20 km asmeninėse lenktynėse būtų užėmęs antrąją vietą ir pirmą kartą nepriklausomos Lietuvos istorijoje savo šaliai būtų padovanojęs olimpinį medalį.
Prasprūdęs sidabro medalis sukėlė tikrą jausmų audrą biatlonininko galvoje, tačiau po dramatiško vakaro T.Kaukėno veidas vėl švyti. Blogas mintis nuvijęs, daug sveikinimų ir padėkų sulaukęs lietuvis džiaugiasi savo debiutu olimpiadoje ir optimistiškai žiūri į priekį.
Juolab, kad puikus pasirodymas lenktynėse ir 23 vieta olimpiadoje padidino sportininko gerbėjų būrį ne tik Lietuvoje, bet ir pačioje olimpiadoje.
Tiesa, T.Kaukėnas neslepia – jam nepatinka, kai yra filmuojamas, o užgriuvusio dėmesio nesureikšmina.
„Pamirš mane visi po mėnesio, gal greičiau, ir vėl būsiu paprastas Kaukėnas. Dar toli iki žvaigždės“, - šypteli geriausias Lietuvos biatlonininkas.
Išskirtiniame interviu „Lietuvos ryto" televizijos laidai „Olimpinių žaidynių karštligė" T.Kaukėnas pasakojo apie pirmuosius žingsnius biatlone, nesėkmės ašaras vaikystėje, biatlono lyderių arogantiškumą ir padidėjusį gerbėjų būrį Sočyje.
Apie olimpinį auksą nesvajoja
- Tomai, ar dar ilgai liūdėjote po tų varžybų? - paklausėme T.Kaukėno.
- Po nakties viskas kitaip, pagalvoji, kad 23 vieta nėra blogai. Po finišo buvau nusiminęs, o šiandien šypsausi. Supratau, ką darau, liūdėti tikrai nėra dėl ko.
- Labiausiai skaudu dėl to, kad visos klaidos buvo padarytos paskutiniajame ugnies ruože?
- Nebūčiau taip nusivylęs, jei iš karto būčiau nepataikęs. Galbūt ir niekas nebūtų sveikinęs. Nieko nelaimėjau, bet sulaukiau pagyrų ir komplimentų. O gal ir gerai, kad taip įvyko, jog iš pradžių gerai šaudžiau, o paskui nepataikiau.
- Kaip pavyko trijuose ugnies ruožuose šaudyti be klaidų?
- Prieš varžybas visada pagalvoju, kaip atsigulti, kaip šaudyti. Paskutiniajame ugnies ruože jaučiau, kad darau ne taip, kaip visą laiką. Tik negalėjau suprasti, kodėl. Aš save labai gerai pažįstu, bet negalėjau savęs kontroliuoti. Galbūt giliai pasąmonėje buvo kažkokios mintys. Atrodo, kad viską dariau taip, kaip visada.
- Galbūt olimpiados debiutantui pernelyg drąsu iš karto galvoti apie medalį?
- Visada svajojau apie olimpines žaidynes, bet nesvajojau būti olimpiniu čempionu. Į tai žiūriu realistiškai. Supratau, kad nesu pasiruošęs būti olimpiniu čempionu. Bet suvokiu, kad galėjau būti tarp prizininkų.
Tiesą pasakius, tikėjausi, kad užimsiu tokią vietą, kokią užėmiau 20 km asmeninėse lenktynėse. Jau daug metų iš eilės per svarbiausias varžybas parodau geriausią fizinę formą. Aišku, po sprinto varžybų nusivyliau, tikėjausi, kad bus geriau, jaučiau, kad mano diena dar ateis. Tą ir sakiau žurnalistams. Nesuklydau.
Nepatinka žvaigždžių arogancija
- Tie sportininkai, kurie stovi ant apdovanojimų pakylos jums - pavyzdys?
- Man pavyzdys yra Norvegijos biatlonininkas Ole Einaras Bjoerndalenas, o tie biatlonininkai, kurie laimėjo 20 km asmenines lenktynes, man nėra kažkokie autoritetai. Kaip žmonės jie man nelabai patinka - jie žino, kad yra stiprūs sportininkai, į tokius kaip aš žiūri iš viršaus ir dėl to kartais jaučiuosi pažemintas.
- Galbūt dabar į jūs taip pat bus žiūrima kitaip?
- Nustebau, kai ėjau iš varžybų ir girdėjau, kad sirgaliai šnekėjo apie mane. Nepažino, nes ėjau su kepure ir akiniais. Vėliau keli sustabdė ir paprašė parašo. Nustebau.
Priešais mane ėjo kažkoks norvegas, bet niekas į jį nekreipė dėmesio, o su manimi visi norėjo fotografuotis. Pirmą kartą gyvenime. Kiek vėliau po varžybų išėjau paslidinėti ir šiek tiek nusiraminti. Slidinėjau vienas ir išgirdau tribūnose likusius būrį sirgalių - jie pradėjo skanduoti mano pavardę. Buvo nuostabu, nes pirmą kartą patyriau tokias emocijas.
- Olimpiadoje užėmėte pakankamai aukštą vietą. Tai įpareigoja?
- Spaudimą jausiu. Bet visą laiką buvau stiprus - kai dar dalyvaudavau jaunimo varžybose, jausdavau, kad visi iš manęs tikisi medalio.
Vyks prie jūros
- Ar pamenate varžybas, kur buvote taip arti medalio?
- Atsimenu, kai vyko pasaulio jaunimo čempionatas Kanadoje - jei būčiau pataikęs paskutinį šūvį, būčiau užėmęs antrąją vietą. Likau ketvirtas. Tada neverkiau, nes nebuvo tokio lygio varžybos.
Po finišo Sočyje buvo kažkas tokio, kad negalėjau savęs valdyti, pradėjo lietis ašaros. Kai kalbėdavau su kitais žmonėmis, viskas būdavo gerai, bet vos likdavau vienas, vėl liedavosi neigiamos emocijos. Grįžęs į namus apsiraminau - visi džiaugėsi, palaikė. Nėra ko liūdėti.
- Teko girdėti, kad olimpiniame kaimelyje yra baseinas.
- Taip, yra. Reikės jį išbandyti.
- Kam dar turėsite laiko?
- Pažiūrėsiu šokėjų ant ledo pasirodymą, pasivaikščiosiu olimpiniame kaimelyje. Nuvyksiu į Sočį, prie jūros.
Norėjo mesti biatloną
- Kai savo gimtojoje Ignalinoje pradėjote slidinėti, galvojote, kad viskas nueis taip toli?
- Negalvojau, kad tapsiu sportininku, nors man labai patiko šaudyti. Vieną dieną į mokyklą atėjo treneris, kuris rinko sportininkų grupę. Paaiškino, kas yra biatlonas, susidomėjau ir pradėjau lankyti treniruotes.
Bet iš pradžių nusivyliau, nes negavau tikrų šautuvų, buvo tik oriniai. Tokį turėjau namie. Norėjau turėti tikrą, pajusti šūvį. Treneris žadėjo, kad gausiu pašaudyti, todėl laukiau dienos, kol duos tikrą šautuvą. Sulaukiau.
Patiko tai, kad pradėjus sportuoti dažnai važiuodavome į užsienį. Kurį laiką sportavau tam, kad išvykčiau ir pamatyčiau pasaulį. Vėliau prasidėjo geresni rezultatai - pasaulio jaunimo čempionate buvau ketvirtas, Europoje - šeštas.
Niekada negalvojau, kad būsiu profesionalas. Tiesą pasakius, dar ir dabar nežinau, ar esu profesionalas. Manau, kad profesionalai yra tie, kurie laimi, o aš kol kas nelaimėjau.
- Ar buvo momentų, kai norėjote viską mesti?
- Kai dar buvau mažas ir sportavau tik trečius metus, vienose varžybose nepataikiau devynių šūvių iš dešimties. Grįžęs namo verkiau. Tėvas paklausė, kaip sekėsi, vėl apsiverkiau. Tada buvo minčių pereiti į slidinėjimą nes čiuožiu pakankamai gerai. Nesisekė tik šaudymas.
Apskritai minčių mesti sportą nebuvo, nes man tai buvo kaip laisvalaikio praleidimo būdas. Mačiau jame daug pliusų.
Mama varžybų nežiūrėjo
- Esate atviras ir jautrus žmogus?
- Nemoku meluoti, stengiuosi visada kalbėti atvirai. Nematau tikslo kažko slėpti.
- Ar su mama dažnai bendraujate po varžybų?
- Paprastai mama iš karto man neskambina - ji manęs netrukdo po varžybų, nes ir taip yra daug žmonių, kurie nori bendrauti ir pašnekėti. Aš pats jai paskambinu.
Po finišo 20 km asmeninėse lenktynėse mes pasišnekėjome. Ji sakė, kad negalėjo žiūrėti varžybų, pernelyg jaudinosi. Įsijungė televizorių, kai jau buvau finišavęs.
- Kai atvykote į Sočį ir pamatėte olimpinius žiedus, pajutote, kad esate olimpiadoje?
- Pajutau, kad aš esu ten, kur ne kiekvienas gali pabūti - atmosfera, žiedai, kalbos. Tai yra olimpinės žaidynės - neeilinis įvykis žmogaus gyvenime.
