A.Sereikaitei nebuvo nė šešiolikos metų, kai ji turėjo palikti namus ir išvažiuoti į kitą šalį.
Palikusi Lietuvą ji pradėjo kelią į profesionalų sportą, o prabėgus ketveriems metams peržengė olimpinį slenkstį. Ji tapo pirmąja Lietuvos čiuožėja trumpuoju taku, patekusia į žiemos olimpines žaidynes.
Šiandien 19-metė vilnietė Sočyje startuos trečią kartą – „Iceberg“ arenoje dalyvaus greitojo čiuožimo trumpuoju taku 1000 metrų lenktynėse.
A.Sereikaitė žiemos olimpinėse žaidynėse pranoko lūkesčius, kai šeštadienį 1500 metrų distancijoje dukart gerino asmeninį rekordą, pateko į pusfinalį, o galutinėje rikiuotėje užėmė 16-ąją vietą. 500 m distancijoje lietuvė buvo 24-oji.
Prieš žaidynes A.Sereikaitei buvo keliama užduotis užimti 20–25 vietas.
Į Čekiją išvažiavo autobusu
Kelionė į Sočio olimpiadą A.Sereikaitei prasidėjo ne Lietuvoje.
Čiuožėja privalėjo pasirinkti kitą šalį, nes galimybės Lietuvoje buvo labai ribotos. Geriausias sąlygas pasiūlė Slovakija ir Čekija. Vilnietė pasirinko pastarąją.
Apsikrovusi kelioniniais krepšiais tuomet penkiolikametė A.Sereikaitė į kitą šalį 2010-ųjų rudenį išvyko autobusu.
„Lėktuvu skristi buvo per brangu“, – prisimena čiuožėja.
Į Prahą atvykusią lietuvę pasitiko Jarmilas Hruza – jis priglaudė jaunąją čiuožėją savo tėvo namuose ir ėmė ją treniruoti.
Nors A.Sereikaitė buvo laikoma perspektyvia čiuožėja, visi suprato, kad iš Lietuvos ji atvyko turėdama kuklius čiuožimo pagrindus. Silpna technika, jokių žinių apie taktiką ir Lietuvoje naujos sporto šakos subtilybes.
„Niekas Lietuvoje to nemokė – tik čiuožk į priekį. Kaip zuikis bėgdavau, todėl pavargdavau ir pralaimėdavau.
Treneris išaiškino taktiką, tai padėjo man laimėti nemažai varžybų“, – pasakojo A.Sereikaitė.
Prieš tapdama čiuožėja ji lankė gimnastikos ir plaukimo treniruotes.
„Atvykus į Čekiją jos čiuožimas, švelniai tariant, nebuvo geras“, – prisimindamas pirmąsias A.Sereikaitės treniruotes šyptelėjo J.Hruza.
Treniruojasi su vyrais
A.Sereikaitei pirmieji mėnesiai Čekijoje buvo sunkūs ir buityje, ir treniruotėse.
„Iš pradžių buvo stresas, nes buvau viena, reikėjo pačiai atlikti visus buitinius reikalus. Bet vėliau susiradau draugų ir tapo lengviau“, – gyvenimo pradžią Čekijos sostinėje prisimena Lietuvos olimpietė.
Bet svarbiausia buvo tai, kas vyksta greitojo čiuožimo take. O čia viskas buvo kitaip nei Lietuvoje.
Gimtinėje sau lygių neturėjusi sportininkė atsidūrė konkurencingoje aplinkoje – treniruotėse ji kartais varžydavosi su 2010 metų Europos čempione Katarina Novotna, o nuolatiniai jos treniruočių partneriai yra vyrai.
„Jie nėra patys geriausi pasaulyje, bet merginoms tai geriau – jie tempia mus. Lygiuojamės į vaikinus“, – šypsojosi lietuvė.
Patekusi į olimpiadą Agnė įgyvendino ne tik savo, bet ir trenerio J.Hruzos svajonę – buvęs čiuožėjas nesėkmingai bandė patekti į 2006 metų Turino olimpiadą.
„Niekada nebuvau olimpinėse žaidynėse, man nepasisekė. Labai smagu čia būti“, – sakė A.Sereikaitės treneris.
– Kaip jūs pradėjote treniruoti Agnę? – „Lietuvos ryto“ televizijos laida „Olimpinių žaidynių karštligė“ paklausė A.Sereikaitės trenerio J.Hruzos.
– Tai – linksma istorija. Kažkas man iš Lietuvos parašė elektroninį laišką, kad ji atvyksta treniruotis į Čekiją, nors nieko apie tai nežinojau.
Ji neturėjo kur apsistoti, todėl aš ją pasitikau, apgyvendinau tėvo bute ir pradėjau treniruoti. Niekas nesitikėjo, kad tai tęsis iki šiol. Kartu dirbame jau ketverius metus.
– Ar kai pirmą kartą ją pamatėte ant ledo, įžvelgėte būsimąją olimpietę?
– Iki tol buvau ją matęs per varžybas. Mačiau, kad ji neblogai čiuožia, bet žinojau, jog gali būti dar geresnė.
Man patinka su ja dirbti, parodyti, kaip ir ką reikia daryti. Mes puikiai sutariame, nors ne visada viskas būna gerai. Bet tai normalu, kai sieki būti geriausias.
– Kokios jos, kaip čiuožėjos, stiprybės?
– Kiekvienoje sporto šakoje reikia talento. Manau, kad ji turi talentą būti gera sprintere.
Taip pat reikia gerų sąlygų treniruotėms, gerų treniruočių partnerių. Čekijoje ji tai turi. Geriausia treniruotis su vaikinais – nors jie šiek tiek greitesni, Agnė jiems nenusileidžia.
Didžiausia Agnės jėga – kojose, tačiau jai vis dar reikia gerinti čiuožimo techniką. Jai dar tik 19 metų ir ateityje tikrai bus geresnė čiuožėja.
– Ar jai labai sunku gyventi kitoje šalyje, be artimųjų?
– Kiek pažįstu ją, tai nėra didelė problema. Su mama ji bendrauja internetu.
Žinoma, ji ilgisi Lietuvoje likusių draugų, norėjo eiti į normalią mokyklą. Kartais jai apmaudu, kad viso to neturi.
Iš pradžių buvo sunku, bet vėliau jai Čekijoje pradėjo patikti – ir gyventi, ir treniruotis.
Rūpinausi ja, visada kartu vykdavome į treniruotes. Nuo pat pradžių dirbome daug ir sunkiai.
Įdėjome daug pastangų, kad pasiruoštume olimpiadai.
– Ar labai pasikeitė jos čiuožimo technika?
– Į Čekiją jį atvyko lapkritį, kai sezonas jau buvo prasidėjęs. Pagal savo amžių ji čiuožė nelabai teisingai.
Iš pradžių dalyvaudama varžybose būdavo trečia ar ketvirta, o po dviejų mėnesių treniruočių jau pradėjo skinti pergales.
– Ar tai nulėmė čiuožimo taktika?
– Ir taktika, ir technika. Niekas jai nesakė, kaip čiuožti per varžybas – kur būti, kaip išsiveržti į priekį.
500 metrų distancijose reikia būti greitam nuo pat starto iki finišo.
Ilgesnėse lenktynėse reikia žinoti, ką daryti, kad laimėtum.
– 1500 metrų nuotolyje viską lemia taktika?
– Taip. Agnė ilgose distancijose pavargsta, bet jei pasirenka tinkamą taktiką, gali nugalėti.
– Kodėl Agnei nepasisekė jos mėgstamoje 500 m distancijoje?
– Visą dieną prieš lenktynes ji labai nervinosi. Per treniruotę ratą įveikdavo per 8,9–9 sek., o varžybose rezultatas buvo tik 9,3 sek.
Po tų varžybų ji sakė, kad jautėsi labai įsitempusi ir silpna. Ji suprato, kad čiuožia per lėtai ir negali kontroliuoti lenktynių. Buvo labai nusiminusi, o pradėjusi su kuo nors kalbėti pravirkdavo.
Startu liko patenkinta
„Labai džiaugiuosi. Juk net penkiomis sekundėmis pagerinau savo asmeninį rekordą“, – po pasirodymo šeštadienį 1500 m varžybose sakė A.Sereikaitė. Lūkesčius viršijusi čiuožėja liko patenkinta savo antruoju startu.
– Agne, kaip pavyko atrankos čiuožime užimti trečiąją vietą? – „Lietuvos rytas“ paklausė A.Sereikaitės.
– Labai gerai čiuožiau, užsiėmiau gerą poziciją, stengiausi blokuoti už manęs esančias sportininkes ir laikytis paskui dvi pirmaujančias varžoves. Planas pavyko ir patekau į pusfinalį.
– Kokius tikslus sau kėlėte pusfinalyje?
– Planas buvo patekti į B finalą (užimti čiuožime 3–4 vietas. – Red.). Iš pradžių laikiausi tarp tų vietų, bet paskutiniai du ratai nepasisekė. Neužteko jėgų, be to, stengiausi blokuoti varžoves iš išorės, bet mane aplenkė iš vidaus.
Vėliau kilo sumaištis, o japonės Ayuko Ito griūtis sumažino mano greitį. Bet apskritai rezultatu esu labai patenkinta.
– Kodėl krito Japonijos čiuožėja?
– Buvo sportinė situacija – viena į kitą trenkėmės pačiūžomis, varžovė neišsilaikė ir krito. Vėliau mane aplenkė prancūzė Veronique Pierron, o prieš finišą ir rusė Olga Beliakova.
Jau buvau labai pavargusi, nes ilgai čiuožiau iš visų jėgų, be to, mano greitis po susidūrimo su japone buvo gerokai sumažėjęs.
– Kada labiau jaudinotės – prieš atrankos lenktynes ar prieš pusfinalį?
– Prieš atranką įtampa buvo didesnė. Grupėje varžėsi panašaus pajėgumo varžovės. Jeigu čiuožimas būtų buvęs lėtesnis, kova būtų buvusi nuožmesnė. Bet tempas buvo greitas ir išsilaikė pačios geriausios. (Šypsosi.) O prieš pusfinalį buvau laiminga dėl to, kad ten patekau, todėl norėjau mėgautis pačiu čiuožimu ir atiduoti visas jėgas.
– Savo tikslus olimpiadoje įvykdėte su kaupu?
– Tai, ką aš ir mano treneris planavome, pasiekėme. Prieš olimpiadą norėjome patekti į kitą etapą, o vėliau jau aplenkti bent pusę varžovių. Abu tikslus pasiekėme ir dėl to esame labai patenkinti.
A.Sereikaitės olimpiniai startai
Vasario 10 d. 500 m – 24-oji vieta (32 dalyvės). Rezultatas atrankos bėgime – 45,356 sek.
Vasario 15 d. 1500 m – 16-oji vieta (36 dalyvės). Atranka – 2 min. 21,9 sek. (3-ioji vieta bėgime), pusfinalis – 2 min. 20,398 sek. (6-oji vieta).
Vasario 18 d. 1000 m (32 dalyvės).
