R.Zaveckas yra jauniausias Lietuvos olimpinės rinktinės narys Sočyje. Taip sutapo, kad jis bus paskutinis prie starto linijos stosiantis mūsų šalies sportininkas.
„Jaudulio nejaučiu. Viskas kaip prieš paprastas varžybas“, – ramiai ištarė 17-metis kalnų slidininkas, kuris trečiadienį startu didžiojo slalomo varžybose Roza Chutoro trasoje debiutuos Sočio olimpiadoje.
Ramaus ir santūraus vaikino olimpiadoje, ko gero, nebūtų, jei ne jo tėvas ir treneris Giedrius Zaveckas.
Ekstremaliomis sporto šakomis susižavėjusi Zaveckų šeima nuo pat mažens Roką įtraukė į sportą.
„Mes sportuojame nuo gimimo“, – nusijuokė G.Zaveckas.
Po daugybės išbandytų sporto šakų R.Zaveckas pasirinko tai, ką labiausiai mėgsta jo tėvas, – kalnų slidinėjimą.
Po nedrąsių pirmųjų bandymų Zaveckai suprato, kad pomėgis virsta profesionaliuoju sportu, kuris įtraukė ir į nesibaigiančias keliones po geriausias pasaulio trasas.
Vasarą – du mėnesiai Pietų Amerikoje, rugsėjį ir spalį – stovykla Alpėse, lapkritį ir gruodį – Skandinavijos šalys, po Naujųjų metų – Vokietija ir Austrija.
„Kalnuose būname dažniau nei namuose“, – sakė G.Zaveckas.
Pastaruosius ketverius metus jis su sūnumi kantriai ir atsargiai ėjo pagrindinio savo tikslo – Sočio olimpiados – link.
Optimizmo ir aistros nenuslopino prieš pusantrų metų R.Zavecko patirta sunki trauma – plyšę kryžminiai kelio raiščiai ir trūkęs meniskas. Dėl to teko praleisti visą sezoną.
„Jei emociškai tai neatsipirktų, mes to nedarytume. Tai yra investicija į saviraišką.
Tapome šios sporto šakos patriotais, mums smagu, kad šitaip garsiname Lietuvą“, – kalbėjo G.Zaveckas.
Trečiadienį pirmąkart startuosiantis R.Zaveckas lietuvių pasirodymą Sočyje užbaigs šeštadienį, kai dalyvaus slalome.
– Kodėl Rokas pasirinko kalnų slidinėjimą? – „Lietuvos rytas“ paklausė G.Zavecko.
– Mes jo nepasirinkome, nes tai jau yra mūsų hobis. Kai Rokui buvo aštuoneri, pradėjome rimčiau treniruotis ir po truputį tai tapo profesionalia veikla.
Kai jam pradėjo sektis, supratau, kad reikia nukreipti jį šia linkme.
Roko įkalbinėti nereikėjo. Jam tai patiko nuo pat pradžių. O kai jis lankydavo plaukimą ar sportinius šokius, reikėdavo šiek tiek paspausti.
Karatė treniruotės, kurias jis lankė iki 16 metų, patiko, bet taip pat kildavo minčių viską mesti. Jis kurį laiką lankė ir tenisą, bet ir čia kartais apimdavo apatija.
O kalnų slidinėjimas, snieglentės, banglentės – čia jo raginti nereikia. Čia mes esame draugai. (Šypsosi.)
– Ar prieš 10 metų tikėjote, kad pavyks pasiekti tai, kur dabar esate, – olimpines žaidynes?
– Tikrai ne. Tiesą sakant, net nežinojome, kad Lietuvoje egzistuoja kalnų slidinėjimas.
Pradėję domėtis ir sulaukę kvietimo pamatėme, kad mūsų šalyje visa tai vyksta, kad yra žmonės, kurie tuo užsiima. Kai pradėjo sektis, po truputį pradėjome galvoti, kad galime eiti toliau.
Pamenu, kai Rokui buvo 12 metų, jis davė interviu vienai televizijai ir nelabai rišliai pareiškė, kad jo svajonė yra patekti į Sočio olimpines žaidynes.
Tada tai neatrodė labai realu. Turiu išsaugojęs tą įrašą.
– Ar tai, kad Rokas yra jūsų sūnus, palengvina treniruotes?
– Man lengviau. Mes jaučiame tarpusavio ryšį – esame draugai.
Šioje sporto šakoje ryšys tarp sportininko ir trenerio labai svarbus. Pats slidinėju, dalyvauju varžybose ir puikiai suprantu, ką jis jaučia. O jis žino, ką jaučiu aš. Man jį treniruoti lengviausia.
Pykčių tarp mūsų nebūna. Galbūt kartais reikia griežtesnio žodžio, kuris pažadintų jį, grąžintų į ritmą.
Bet Rokas yra iš tų žmonių, kurį retai reikia raginti.
Aš visur palaikau žmogų, kuris turi savo tikslą. Darysime tai tol, kol jis to norės.
– Kokie jo, kaip kalnų slidininko, privalumai?
– Nuo mažens pratinau jį prie aukščio ir greičio, todėl Rokas yra drąsus, turi daug azarto ir sportinio pykčio.
Gyvenime jis yra ramus, taktiškas žmogus, tačiau trasoje pabunda, tampa žvėrimi. Kartais per varžybas jis padaro daugiau nei per treniruotes.
– Dauguma treniruočių stovyklų ir varžybų vyksta užsienyje. Kiek kilometrų nukeliaujate per metus?
– To niekada nesu skaičiavęs. (Juokiasi.) Be abejo, daug. Kai Rokas atsigavo po traumos ir pradėjo sportuoti, kalnuose mes praleidome daugiau laiko nei namie.
Rokui nėra lengva – jis nenori atsilikti nuo mokslų, norėtų dažniau pabūti su draugais ar savaitgaliais pasilinksminti.
Bet toks yra sportas, kuris anksčiau ar vėliau atsiperka. Gauni kitokio dėmesio. Šiuo metu mums svarbiausia, kad esame matomi.
– Ar pavyksta rasti rėmėjų?
– Finansai – skaudi tema. (Šypteli.) Aišku, šiemet skųstis negalime, nes gauname Olimpinio solidarumo stipendiją (apie 2000 litų per mėnesį. – Red.). Ta pagalba mums padėjo atsigauti po traumos, pasivyti normatyvus.
Pagrindinę išlaidų dalį sudaro šeimos, senelių, giminių lėšos.
Šiek tiek padeda Lietuvos slidinėjimo federacija, Lietuvos tautinis olimpinis komitetas, Kūno kultūros ir sporto departamentas. Iš pastarojo šiemet gavome 5 tūkst. litų metams.
Jei nori dalyvauti aukščiausio lygio turnyruose, metams reikia mažiausiai 100 tūkstančių litų.
