Jis atsidūrė karjeros kryžkelėje, bet iki šiol vis dar dvejoja, į kurią pusę pasukti.
Prieš pora savaičių iš Tarptautinės dviračių sąjungos (UCI) T.Vaitkus gavo laišką, jog jis jau yra oficialiai išbrauktas iš nuolatinės profesionalių dviratininkų patikros sistemos sąrašų.
„Esu laisvas“, – šyptelėjo 32 metų klaipėdietis, per pastarąjį dešimtmetį atstovavęs ne vienai elitinei „World Tour“ komandai ir mynęs dviratį „Giro d'Italia“, „Tour de France“ ar „Vuelta e Espagna“ -- visose sunkiausiose profesionalų lenktynėse.
Dešimt sezonų jis buvo priverstas UCI dopingo kontrolieriams pranešinėti apie visus savo žingsnius ir net nurodyti, kur praleis kiekvieną naktį.
Bet šių namų areštą primenančių taisyklių T.Vaitkui dabar jau nereikia laikytis.
Prieš 2014-ųjų sezoną neradęs komandos klaipėdietis nutraukė profesionalaus dviratininko karjerą, ir šįmet jau dažniau sukioja automobilio, o ne dviračio vairą.
„Gali taip nutikti, kad teks išvažiuoti į Ameriką ir ten dalyvauti automobilių ralio varžybose. Dabar kaip tik laukiu žinių iš rėmėjų“, – „Lietuvos rytui“ neslėpė penkiskart Lietuvos dviračių čempionas.
Kol amerikiečiai ginčijasi, svarstydami apie automobilių kroso komandos biudžetą, T.Vaitkus Klaipėdoje po pora valandų kasdien vis dar mina dviratį ir rūpinasi šįmet savo įsteigtos internetinės dviračių sporto mokyklos reikalais.
- Tomai, kodėl šį sezoną nedalyvaujate dviračių lenktynėse?
- Palikau profesionalų sportą. Dar gruodžio mėnesį baigiau intensyviai sportuoti.
Tiesa, pažiūrėjęs Paryžius-Nica lenktynių pirmojo etapo transliaciją, neištvėriau. Namuose automatiškai apsirengiau, sėdau ant dviračio ir išvažiavau treniruotis.
Matant, kaip visi draugai dalyvauja lenktynėse, vis dar sugelia širdį. Bet kol kas nesiruošiu rimtai profesionaliai sportuoti, o tik palaikau fizinę formą.
- Kaip atsitiko, kad 2013 metų Lietuvos plento ir kalnų dviračių čempionas liko komandos?
- Visi žino, kad profesionalus dviračių sportas pastaruoju metu išgyvena sudėtingus laikus. Pernai subyrėjo ne viena pajėgi komanda, todėl rinka buvo pilna laisvų dviratininkų.
Taip išėjo, kad man jau nebeliko niekur vietos.
Aišku, buvau sulaukęs pasiūlymų iš kuklesnių komandų, bet jie manęs nesužavėjo.
Derėjausi su latviais ir dar viena užsienio komanda, bet ten būtų tekę vos ne už savo pinigus važiuoti. Nusprendžiau daugiau nebevargti, o bandyti gyvenime pats kažką naujo kurti.
- Galbūt reikalavote per didelės algos?
- Derybose tikrai nebuvau „užlaužęs“ savo kainos.
Labai norėjau išlikti profesionaliam sporte, todėl tikėjausi, kad net iš kuklesnės komandos turėsiu galimybių vėliau išlįsti į elitinę „Pro“ komandą.
Bet tose mažose komandose nėra jokio stabilumo. Iš ryto jų atstovai man žadėjo viena, o vakare jau šnekėjo visai kita. Supratau, kad lipti į tokį š neverta.
Norisi stabilumo. Kai jis yra, tuomet gali siekti ir rezultatų.
- Dar 2011-aisiais buvote pasirašęs dviejų metų sutartį su „GreenEdge“ komanda. Kodėl nelikote Australijos ekipoje?
- Pernai tikėjausi parodyti, ką iš tiesų galiu. Bet neradom bendros kalbos su komandos vadovais.
Važiuodamas visuomet stengiausi padėti komandai ir išvengti bet kokio konflikto. Bet buvo tokių situacijų, kai visas lenktynes dirbi lyderiui, o finišą pasieki greičiau už jį.
Buvau žymiai stipresnis, bet turėjau tempti į priekį kai kuriuos australus. Pasakiau tiesiai šviesiai, ką apie tai galvoju, ir būtent todėl susikirtau su komandos vadovais.
Jie nedavė man lenktynių ir taip likau už borto. Po to konflikto praktiškai tik užkimšinėdavau skyles. Kur trūkdavo dviratininkų, ten mane ir įmesdavo.
Pernai važiavau tik 44 dienas ir dalyvavau vos keturiose „World Tour“ serijos lenktynėse.
Kartą turėjau dalyvauti dar vienose lenktynėse, bet vadovai nusprendė, jog komanda geriau jau startuos minimalios sudėties be manęs.
- 2012-aisiais Belgijoje Jums buvo atlikta dešiniojo kelio operacija. Galbūt surasti naują komandą sukliudė sveikatos bėdos?
- Pernykščiai rezultatai parodė, kad po tos traumos buvau jau visiškai atsistatęs.
Laimėjau ir Lietuvos plento čempionatą, ir vieną etapą Azerbaidžano ture. Kai tik turėdavau galimybę lenktynėse parodyti, ką galiu, pasiekdavau neblogų rezultatų.
- Šį vasarį sutikote 32-ąjį gimtadienį. Christopheris Horneris pernai laimėjo „Vuelta e Espana“ lenktynes, sulaukęs 42-ejų. Amerikietis šįmet jau atstovauja „Lampre“ komandai. Jo pavyzdys įrodo, kad amžius nėra pagrindinė kliūtis pasirašyti naują sutartį?
- Amžius dviračių sporte tikrai neturi ypatingos reikšmės.
Aš dar turiu ir noro, ir jėgų važiuoti. Iki šiol treniruojuosi ir palaikau sportinę formą. Kasdien po dvi tris valandas stengiuosi pasportuoti.
Dar penkis metus tikrai galėčiau dalyvauti visose lenktynėse.
- Kartu su Lance'u Armstrongu keturis metus priklausėte „Discovery Channel“, „Astana“ ir „RadioShack“ komandoms. Galbūt dabar nesulaukėte naujo pasiūlymo, nes dviračių pasaulyje tapote savotišku atpirkimo ožiu, kai septyniskart „Tour de France“ lenktynėse triumfavęs amerikietis buvo diskvalifikuotas iki gyvenimo pabaigos dėl dopingo vartojimo?
- Tikrai nesu įtrauktas į jokius juodus sąrašus. Su L.Armstrongu nė karto nevažiavau „Tour de France“ lenktynėse.
Aišku, kad priklausiau jo komandai, bet nemanau, kad tai dabar turėtų įtakos.
Tas pats C.Horneris kartu su manimi taip pat priklausė toms pačioms komandoms, bet jis dėl to neturėjo problemų, ieškodamas darbo.
Jam tik dėl daugybės traumų ilgai buvo sunku susirasti komandą. Šį sausį jis įšoko į paskutinį vagoną, galų gale pasirašęs sutartį su „Lampre“.
- Kovo pradžioje gavote oficialų UCI laišką, kad esate išbrauktas iš nuolatinės dviratininkų patikros sąrašų. Ar galutinai atsisveikinote su viltimis grįžti į profesionalų lenktynes?
- Pamatysim. Kai dabar stebiu lenktynes, dar norisi pačiam ant dviračio sėsti ir važiuoti. Visi tie prisiminimai graudina.
Ketinu netrukus išvažiuoti į Belgiją ir dalyvauti keliose mėgėjų lenktynėse. Ten pamatysim, kaip jaučiuosi, ar dar iš tiesų turiu užtektinai sveikatos varžytis.
Jeigu išliks trauka, nuo savęs nepabėgsi. Galbūt dar bandysiu kabintis.
- Nuo 2003-ųjų buvote profesionalus dviratininkas. Ar pakankamai užsidirbote, kad dabar galėtumėte iki pensijos jau nieko neveikti?
- Turiu namus Ispanijoje, bet tik sėdėti sudėjus rankas – ne mano būdui.
Dabar daugiau laiko praleidžiu Klaipėdoje.
Neseniai „Faccebook“ tinkle atidariau internetinę savo dviračių mokyklėlę (Tomo Vaitkaus dviračių pasaulis – Red.). Visiems norintiems padedu sudaryti treniruočių programą ir duodu patarimų, kaip geriau važiuoti dviračiu.
Profesionaliam sporte praleidau daug metų, todėl privalau pasidalinti savo žiniomis.
Teko važiuoti keliuose dviračių mėgėjų maratonuose. Mačiau, kaip kiti ten stengiasi ir kenčia, nors jiems pakaktų pakeisti vos keletą paprastų dalykų, kad rodytų dar geresnius rezultatus.
Tikiuosi, kad kažkam mano patarimai bus naudingi.
- Visiems puikiai žinoma jūsų aistra automobiliams. Draugaujate su Benediktu Vanagu, o šį vasarį net išbandėte jėgas automobilių trasoje Algarvės žiede. Galbūt netrukus jus pamatysime ir ralio lenktynėse?
- Iš tiesų esu sulaukęs netikėto pasiūlymo. Kai pernai laimėjau Lietuvos kalnų dviračių čempionatą, po keletos dienų gavau žinutę, ar nenorėčiau savo jėgų išbandyti automobilių sporte.
Vienas buvęs BMX dviratininkais šiuo metu labai sėkmingai varžosi su pačiais geriausiais ralio vairuotojais. Kažkam pasirodė, kad aš taip pat šioje srityje turiu gerų perspektyvų, nes kaip plento dviratininkas sėkmingai startavau kalnų dviračių lenktynėse.
Galbūt jiems krito į akį, kad galiu labai greitai persiorientuoti ir gerai valdyti naują sistemą, kur reikia visai kitų vairavimo įgūdžių.
Amerikiečiai mėgsta daryti šou, stengiasi automobilių lenktynininkus pateikti kitaip, todėl jie pakvietė atvažiuoti į testus Anglijoje. Ten taip pat neblogai sekėsi, sulaukiau palankių vertinimų, bet automobilių sporte reikalingos didelės lėšos.
Šis projektas kol kas liko klaustuku.
- Artūras Kasputis po profesionalios dviratininko karjeros tapo vienu iš Prancūzijos dviračių komandos „AG2R La Mondiale“ vadovų. Nemėginsite pasekti savo žemiečio pėdomis?
- Kol kas savęs tikrai neįsivaizduoju tokiose pareigose.
Jeigu jau atsėsi į direktoriaus kėdę, su sportu bus galutinai baigta.
Aš noriu dar pats sportuoti. Todėl bandysiu save realizuoti kitur, jeigu nepavyks sugrįžti į dviračių sportą.
Ryškiausios T.Vaitkaus pergalės
Pasaulio jaunimo (iki 23 metų) atskiro starto lenktynių čempionas (2002).
Daugiadienių lenktynių „Giro d'Italia“ 9-ojo etapo nugalėtojas (2006).
Vienadienių lenktynių „Ronde van het Groene Hart“ (Olandija) nugalėtojas (2008).
Dukart Lietuvos atskiro starto lenktynių čempionas (2003, 2004).
Triskart Lietuvos plento čempionas (2004, 2008 ir 2013).
Lietuvos kalnų dviračių čempionas (2013).
