Prieš savaitę interviu „Lietuvos ryto“ televizijai R.Vyšniauskas džiaugėsi, kad pagaliau svarbias varžybas pasitinka stiprus ir išsigydęs traumas.
Bet į Europos čempionatą Tel Avive mūsų šalies sunkiosios atletikos komanda išvyko be daugiausia titulų turinčio savo nario.
Keturis kartus Europos pirmenybių prizininku tapęs ir net ketveriose olimpinėse žaidynėse startavęs R.Vyšniauskas prieš pat kelionę nusprendė baigti karjerą.
Apie netikėtą sprendimą ir apie ryškiausias karjeros akimirkas – „Lietuvos ryto“ pokalbis su R.Vyšniausku.
– Ramūnai, prieš savaitę tvirtinote, kad esate išsigydęs visas traumas ir pasiruošęs Europos čempionatui. Kas pasikeitė prieš pat kelionę?
– Jaučiuosi gerai, bet pastaruoju metu viskas susidėjo į krūvą.
Jau dvejus metus dirbu treneriu, dabar nuolat prižiūriu sūnų, kol žmona ruošiasi pirmalaikiam gimdymui. Ji gali pagimdyti bet kurią minutę.
Be to, prieš čempionatą įprastai bandome kilnoti didesnius svarmenis. Pamačiau, kad esu nebe toks, koks buvau. Nebegaliu pasiekti geriausios sportinės formos.
Važiuoti, kad būčiau dešimtuke? Tai ne man.
– Kokius svarmenis iškeldavote pastaruoju metu?
– Per treniruotes apie 170 kg išroviau ir 200 kg išstūmiau.
– Tolokai iki jūsų rekordų (192 kg rovimo rungtyje ir 232 kg stūmimo. – Red.).
– Bendra suma per varžybas būdavo 400–410 kg. Dabar galiu apie 370–380 kg.
Pamaniau, nebeverta kankintis. Nebegaliu pasiekti tiek, kiek noriu. Be to, dukra turi gimti.
Visada svarsčiau, kaip reikės baigti karjerą, bet dabar tokios mintys atėjo savaime ir apsisprendžiau. Padėjau tašką ir širdyje atsirado palengvėjimas.
– Dar prieš savaitę kalbėjote apie Rio de Žaneiro olimpines žaidynes. Ką ketinate veikti dabar?
– Jau dalyvavau ketveriose olimpinėse žaidynėse. Nenoriu važiuoti tik tam, kad nuvažiuočiau. Mane domintų tik medalis. Bet matau, kad esant tokiai situacijai tai pasiekti būtų labai sunku.
Kaip sportininkas dabar jau negaunu pinigų.
Dirbu treneriu, papildomai treniruoju kitus rinktinės narius. Gal dabar dirbsiu daugiau valandų, rinktinei daugiau padėsiu.
Su kineziterapeutu ketiname atidaryti reabilitacijos centrą. Liksiu prie sporto.
– Kaip vertinate savo karjerą, kuri truko net du dešimtmečius?
– Kai pradėjau sportuoti, Klaipėdoje nebuvo nė vieno sunkiaatlečio, nė vieno trenerio.
Atėjau į kultūrizmo salę, o netrukus paprašiau, kad tėvas (Bronislovas Vyšniauskas – ilgametis ir dabartinis Lietuvos sunkiosios atletikos rinktinės treneris. – Red.) prisidėtų.
Dabar jaunimui lengviau. Jis daug žino apie treniruočių sistemas, mitybą, atsigavimą po krūvių. Man viską reikėjo pereiti pačiam. Ėjau į nežinomybę, į tamsą. Jei būtų nereikėję to daryti, galbūt būčiau laimėjęs daugiau medalių.
Tačiau buvo daug ir gerų akimirkų. Karjera buvo nebloga. Yra dėl ko pasidžiaugti.
– Esate laimėjęs keturis Europos pirmenybių medalius ir užėmęs penktąją vietą Atėnų olimpinėse žaidynėse 2004 metais. Kurį titulą labiausiai vertinate?
– Brangiausi man trys laimėjimai. Atėnų olimpinėse žaidynėse buvau penktas ir beveik turėjau kišenėje medalį. Gaila, kad neišlaikiau paskutinės štangos.
2005 metų Europos čempionate Bulgarijoje laimėtas mano medalis pirmasis Lietuvos sunkiosios atletikos istorijoje.
Taip pat Katare pasaulio čempionate laimėtas medalis stūmimo rungtyje. Atvažiavau su plyšusiu peties raumeniu. Negalėjau rauti štangos, bet stūmimo rungtyje laimėjau sidabrą.
– Gyvenote audringą gyvenimą už sporto salės ribų. Ar dabar dėl to nesigailite?
– Buvo linksmas periodas nuo 2004 iki 2008 metų. Tačiau tai gerokai išpūstas reikalas.
Užtekdavo vieną savaitgalį paūžti, kad paskui visi kalbėtų du mėnesius.
Išties buvo taip, kad jei linksmindavausi, tai kartą per 2–3 mėnesius. Bet audringai – tai tiesa.
Dabar suprantu, kad tas gyvenimo periodas turėjo minusų. Buvo klaidų.
Kita vertus, televizijos laidų vedėjo patirtis buvo savotiškai įdomi. Nors savo auklėtiniams dabar tokius dalykus drausčiau.
– Pastaraisiais metais jums vis nepavykdavo startuoti dėl įvairių priežasčių net ir nuvykus į varžybas. Kodėl taip nesisekė?
– Kiekvienais metais man vis atlikdavo operaciją. Pernai buvo atlikta dar viena, jau paskutinė.
– Dar buvo apsinuodijimas per 2006 metų pasaulio čempionatą Dominikos Respublikoje, 2009 metų pasaulio pirmenybėse Pietų Korėjoje pakilo temperatūra, 2013 metais Lietuvos čempionate prieš pat varžybas supykino. Buvote 2008 metų olimpiadoje Pekine ir 2010 metų pasaulio čempionate Turkijoje, bet nestartavote dėl traumų.
– Aš esu maksimalistas. Varžyboms pasirengiu šimtu procentų, bet pasitaiko visko. Apsinuodijęs galėčiau startuoti ir būti dviem pozicijomis žemiau. Tačiau aš nepasiruošęs nestartuoju.
Kitas ir lūžus kojai startuoja, nors būna tik 10-as ar 12-as.
– Gal tai irgi savotiškas maksimalizmas?
– Galima filosofuoti, bet aš noriu geriausio rezultato. Todėl dabar ir baigiu sportuoti.
– Be visų laimėjimų, dar buvote patekęs į dopingo istoriją 1997 metais per pasaulio čempionatą (R.Vyšniauskas buvo diskvalifikuotas dvejiems metams). Kas tada atsitiko?
– Taip, buvo toks faktas, bet dabar jau nenoriu tokių dalykų prisiminti. Tai slegia širdį. Buvo tai buvo.
Rado preparatą, kurio neturėjo rasti. Geriau rašykite, ką gero esu sunkiajai atletikai padaręs.
– Tai buvo nesusipratimas ar sąmoningas veiksmas?
– Rado didelę dozę preparato, kurio net pavadinimo nepamenu (metandienono metabolitas. – Red.). Reikėtų proto neturėti prieš varžybas vartoti didelę dozę. Rado ir diskvalifikavo.
– Ar paskui per karjerą kas nors yra siūlęs pabandyti uždraustų medžiagų?
– Niekas nesiūlė.
– Jaunasis jūsų kolega Aurimas Didžbalis (jo dvejų metų diskvalifikacija baigsis kitą mėnesį) teigė nežinantis, kaip jo organizme atsirado draudžiama medžiaga (dehidrochlormetiltesteronas).
Ir jūs nežinote?
O treneris B.Vyšniauskas abiem atvejais tvirtino, kad tai varžovai kažko įbėrė. Kaip tai įmanoma?
– Važiuodamas į varžybas žinau, kad mane bet kuriuo atveju tikrins. 100 procentų.
Tai kaip galima ką nors naudoti, jei žinai, kad tikrins.
Be to, tikrinti gali ir treniruočių metu.
Štai pagavus Rusijos plaukikę Juliją Jefimovą visi šaukė: „Ji sukčiauja!“ Tačiau JAV yra šimtai maisto papildų.
Ir mes iš ten užsisakome papildus. Bet tų medžiagų tiek daug, kad pasitaiko ir uždraustų. Aišku, galima paskambinti daktarui ir paklausti. Bet kas gali garantuoti šimtu procentų?
Vaistuose vaikams nuo kosulio yra klenbuterolio, kuris irgi uždraustas. Netyčia kas nors gali išlįsti iš bet kur.
– Galbūt tada sunkiaatlečių sporte vertėtų legalizuoti dopingą?
– Yra medžiagų, kurias galiūnų varžybų ar profesionaliojo bokso atstovai gali vartoti. Nežinau, kaip būtų geriau.
Galbūt dabar viskas yra gerai, tik turėtų būti sudarytos vienodos sąlygos. Tikrinti reikia visus vienodai.
Turtingos valstybės, kurios turi daug naftos, neturi jokių rūpesčių dėl tikrinimų.
Todėl pasitaiko rusų, kurie po kelerių metų pertraukos pasirodo, laimi titulą ir vėl dingsta.
O mažesnėms valstybėms, kurios neturi milijonus kainuojančių laboratorijų, yra sunku.
Iškovojo ne vieną titulą
Per savo karjerą R.Vyšniauskas yra pelnęs keturis Europos pirmenybių medalius. 2008 metais Italijoje jis laimėjo sidabrą, 2005 m. Bulgarijoje, 2006 m. Lenkijoje ir 2009 m. Rumunijoje – bronzą.
2005 metais pasaulio čempionate Katare laimėjo mažąjį sidabro medalį stūmimo rungtyje.
Daugkartinis Lietuvos ir Baltijos šalių čempionas.
Per pastaruosius keletą metų rimtose varžybose dalyvavo tik kartą – 2012 metais Europos čempionate, kur buvo 11-as.
R.Vyšniauskui iki šiol priklauso Lietuvos rekordai dviejose svorio kategorijose.
Svorio kategorija iki 105 kg: rovimas – 191 kg, stūmimas – 231 kg, dvikovės suma – 422 kg (2006 m. Alytuje).
Per 105 kg: rovimas – 192 kg, stūmimas – 232 kg, dvikovės suma – 424 kg (2009 m. Panevėžyje).
