- Gimėte Tytuvėnuose. Kaip prabėgo jūsų vaikystė, mokyklinės dienos šiame ramiame mieste?
- Vaikystėje nutiko visko labai daug. Nebuvau tas vaikas, kuris kiekvieną dieną nuo ryto iki vakaro sėdėtų prie knygų, tad mokykloje sekėsi išties ne geriausiai. Negalėjau nusėdėti vietoje, visada turėjau kažkuo užsiimti. Daugiau laiko praleisdavau su berniukais (juokiasi), nepatikdavo žaisti su lėlėmis, pinti joms kasas ir laiką leisti su mergaitėmis. Akį labiau traukdavo žvejyba, futbolas, visokios gaudynės, slėpynės.
Nutiko ir skaudžių dalykų, kurie dar ir dabar kelia labai stiprius ir skaudžius prisiminimus grįžus į gimtinę. Kai man buvo aštuoneri, mirė mano tėtis ir viskas apsivertė aukštyn kojomis. Nors dar buvau vaikas, bet supratau, kas įvyko ir kad nebegalima nieko pakeisti. Susitaikiau su tuo negreit. Buvo tokių dienų, kad nebenorėjau sportuoti, leisdavau dienas namie, porą savaičių nelankiau treniruočių ir su niekuo nenorėjau bendrauti. Esu labai jautrus, pakankamai uždaras žmogus, o tuo metu neturėjau žmogaus, kuriam galėčiau pasiguosti ar pasidalinti savo išgyvenimais. Tačiau buvau tėčiui prisiekusi, kad sportuosiu ir sieksiu savo užsibrėžtų tikslų, todėl viską darau dėl jo, nes žinau, kad jis mane palaiko.
- Kaip susidomėjote šia sporto šaka? Kodėl būtent tinklinis?
- Tinkliniu susidomėjau sesers dėka. Pirmą kartą sesuo mane atsivedė į treniruotę ir tą pačią dieną Gitana Kerpienė pasiūlė pradėti lankyti treniruotes. Aš sutikau. Taip ir iki šiol žaidžiu tinklinį. Mokyklos metais lankiau gimnastiką, lengvąją atletiką, keturkovę, kvadratą, futbolą ir visas įmanomas sporto šakas (juokiasi). Labai patiko išbandyti save visur, bet tinkliniu susižavėjau labiausiai ir dėl to esu labai laiminga.
- Papasakokite, kaip klostėsi jūsų, kaip tinklininkės, karjera – kur treniravotės, kokie pirmieji reikšmingesni sportiniai pasiekimai, kada buvote „įšventinta“ į profesionalias tinklininkes?
- Pirmosios treniruotės prasidėjo Tytuvėnuose. Kadangi buvau toks judrus žmogus ir turėjau labai daug sveikatos, tai turėdavau savo treniruotę, po kurios pasilikdavau su vyresnėmis merginomis antrai treniruotei. Tad per dieną turėdavau dvi treniruotes, o per savaitę – dešimt, – daugiau už visas kitas komandos nares. Po dviejų treniruočių dar sugebėdavau išeiti į kiemą ir su draugais žaisti įvairius žaidimus. Pradėjau sportuoti nuo 10 metų. Nuo 12 metų jau pradėjau laimėti Lietuvos paplūdimio tinklinio čempionatuose U16, U18, U20. Tuo metu nesuprasdavau, ką reiškia žodis pralaimėti – visada imdavau iniciatyvą į savo rankas ir darydavau aikštelėje viską, kad tik laimėčiau.
Noriu pasakyti, kad dar nesu profesionali sportininkė. Esu labai jauna ir viskas dar prieš akis. Paplūdimio tinklinį rimtai žaidžiu tik 4 sezoną, o per tuos tris 3 sezonus su Ieva Dumbauskaite jau esame laimėjusios Lietuvos moterų čempionate, Europos U18 iškovojome pirmąją vietą, Europos U20 – trečiąją vietą, pasaulio U19 – pirmąją vietą. Neleisime mūsų užmiršti ir, tikiuosi, kad išvysite mus keliant Lietuvos trispalvę dar ne vieną kartą (šypsosi).
- Kaip pradėjote sportuoti poroje su Ieva Dumbauskaite? Sutariate gerai?
- Su Ieva esame jau pažįstamos nuo vaikystės. Būdama dvylikos pirmą kartą Europos čempionate žaidžiau su tytuvėniške Rūta Bukantyte, kitą sezoną man surado naują mano amžiaus partnerę. Tai buvo Ieva, su kuria kartu mes žaidėme du sezonus. Vėliau aš žaidžiau už Tytuvėnus, o Ieva – už Klaipėdą. Kai man buvo šešiolika metų, sulaukiau skambučio iš dabartinio trenerio Mariaus Vasiliausko, kuris man pasiūlė atvažiuoti į Vilnių. Po savaitės pradėjome su Ieva važinėti į Vilnių. Taip važinėjome 7 mėnesius, kol galiausiai nutarėme apsigyventi Vilniuje, kad galėtume lengviau derinti mokslus ir treniruotes. Šiuo metu baiginėju 12-ąją klasę, laukia egzaminai. Savo ateitį labai noriu sieti su vaikais arba studijuoti kineziterapiją.
- Pernai buvote pripažinta geriausia paplūdimio tinklinio žaidėja Lietuvoje. Ką jums reiškia šis titulas? Kaip reagavo į šį apdovanojimą jūsų porininkė?
- Smagu, kai tave pripažįsta geriausia, bet aš puikiai žinau, kad man reikia daug dirbti, stengtis ir aukoti viską, jeigu noriu tapti profesionale sportininke. Tokie titulai greitai pamirštami. Aš žinau, ką galiu, ir padarysiu viską, jog būčiau geriausia ne Lietuvoje, o pasaulyje.
- Esate jauna, tačiau jūsų sąskaitoje jau daug laimėjimų. Kuris iš jų jums brangiausias?
- Brangiausi laimėjimai, taurės ir medaliai yra pas mane Vilniuje. Tai – Europos U18, U20 ir pasaulio U19 laimėjimai. Galiu pasakyti, kad reikia branginti bet kokį laimėjimą ar pralaimėjimą, nes visi jie kažkuo yra svarbūs.
- Pakalbėkime apie asmeninį gyvenimą. Kokie artimiausi planai?
- Kaip ir minėjau, šiemet baigsiu 12-ąją klasę. Noriu studijuoti kineziterapiją arba kažkokios specialybės mokslus, kuriuos baigusi dirbčiau su vaikais.
Bet labiau traukia vaikai, gal dėl to, kad užaugau didelėje šeimoje ir esu pripratusi prie vaikų (juokiasi).
- Ką veikiate laisvalaikiu? Ar turite kokių pomėgių?
- Laisvalaikio turiu išties labai mažai, bet dėl to visiškai nesijaudinu. Per savaitę turiu 10 treniruočių. Pirmoji treniruotė – 10 val. ryte, o antroji – 16 val. Grįžusi po antrosios treniruotės dažniausiai noriu matyti tik lovą, kavos puodelį ir klausytis geros muzikos.
Leidžiu sau savaitgaliais papramogauti – nueinu į kiną, boulingą, teatrą, mėgstu pasivaikščioti, kartais leidžiu sau atsipalaiduoti klube, bet, žinoma, viskas su protu.
Pomėgius turiu kelis. Labai patinka ekstremalūs dalykai – įvairios karuselės, motociklai, kartingai. Prisiekiau sau, kad per 20-ąjį gimtadienį iššoksiu su parašiutu. Čia bus mažas savęs išbandymas, nes truputį bijau aukščio, bet gi baimes anksčiau ar vėliau reikia nugalėti (juokiasi).
- Koks jūsų mėgstamiausias patiekalas? Kokios šalies virtuvė žavi? Ar pačiai tenka pasisukioti virtuvėje prie puodų?
- Labiausia patinka jūrų gerybės (krevetės, kalmarai, krabai). Mane labai žavi kinų virtuvė, nes ten yra įvairaus maisto, kurio sunku rasti lietuvių virtuvėje. Šiuo metu neturiu sąlygų gaminti, nes gyvenu bendrabutyje, tačiau, jeigu būtų sudarytos visos sąlygos, tai, turbūt, gaminčiau kiekvieną dieną (juokiasi).
- Esate žinoma Lietuvoje asmenybė. Jus tai vargina?
- Visiškai nevargina tokie dalykai. Vieni sportininkai sugeba susitvarkyti su tuo dėmesiu, kiti ne. Aš iš tų sportininkių, kurios nekreipia dėmesio į aplinkinius, neskaitau komentarų po straipsniais portaluose ir tai, manau, kelia tikrai mažiau rūpesčių bei nereikia sukti galvos, kas ką mąsto apie mane.
- Sulaukiate, ko gero, ir didžiulio vyrų dėmesio. Ar buvo kokių intriguojančių pasiūlymų iš jų? Ar jau turite tą vienintelį?
- Dėmesio sulaukiu labai didelio ir pasiūlymų buvo visokių (juokiasi). Buvau gavusi pasiūlymą kraustytis į Turkiją, Italiją. Ne tai, kad man jau pirko bilietus, bet siūlė geriausias sąlygas. Dar keli Lietuvos vyrukai siūlė mašinas, namus. Nei minutei nebuvau sudvejojus, ar susigundyti tokiais pasiūlymais. Manęs nedomina tokie dalykai, o juo labiau, kad tų žmonių nepažįstu. Viską noriu pasiekti ir uždirbti savo darbu.
Turiu savo vienintelį bei nepakartojamą draugą. Draugaujame jau 8 mėnesius ir viskas sekasi puikiai. Mantas labai protingas, sąžiningas, draugiškas, visada ištiesia pagalbos ranką bėdoje, visada randame bendrą kalbą ir galime pasikalbėti apie viską. Studijuoja jis informatiką, matematiką, taip pat yra sportininkas (lengvaatletis), atstovauja Lietuvos rinktinei. Kadangi esame abu sportininkai, tai esame labai užsiėmę, tačiau randame laiko ir vienas kitam. Dėl to esu labai laiminga ir savo ateitį sieju su juo.
- Ko palinkėtumėte tiems žmonėms, kurių dėka žengėte pirmuosius žingsnelius į profesionalųjį tinklinį?
- Iš visos širdies esu dėkinga Gitanai Kerpienei, kuri mane, galima sakyti, užaugino, padėjo žengti žingsnelį po žingsnelio link profesionalios tinklininkės. Nuo pat mažų dienų ji padėdavo išvažiuoti į varžybas, kartais į jas veždavo ir savo mašina, jeigu reikėdavo, duodavo ir pinigų. Ji viską aukojo dėl savo auklėtinių, todėl aš ją labai gerbiu ir myliu. Gitana Kerpienė visada išliks mano širdyje kaip pati geriausia trenerė ir už ją geresnių nėra. Jai linkiu sveikatos, mažiau nervintis, į viską žiūrėti paprasčiau ir užauginti dar daug gerų tinklininkių. Labai dėkinga esu savo mamai, kuri manęs nevertė lankyti ar užsiimti veikla, kurios aš nenorėjau. Visada iš jos sulaukdavau palaikymo, gerų žodžių ir niekada nebuvo taip, kad neišleistų į varžybas ar draustų eiti į treniruotes. Žinoma, yra ir daugiau žmonių, kurie prisidėjo prie to, kad aš tobulėčiau. Jiems visiems irgi esu labai dėkinga.
- Ko palinkėtumėte tytuvėniškiams, Kelmės rajono gyventojams bei jaunimui, kuris kartais, užuot leidęs laiką turiningai, švaisto jį betiksliai sėdėdamas prie kompiuterio?
- Tytuvėniškiams ir kelmiškiams linkiu daugiau sportuoti. Linkiu, kad atsirastų daugiau žmonių, kurie užsiimtų su vaikais, skatintų juos ne gatvėmis šlaistytis ir pakampiais išgerti (jeigu taip galima pasakyti). Būtų labai smagu, jeigu atsirastų koks sporto kompleksas, kur vaikai galėtų žengti pirmuosius sportininko žingsnelius ir siekti įvairių pergalių. Tiesiog, linkiu siekti savo užsibrėžtų tikslų, įdėti daug noro ir pastangų į tai, ką darote. Svajonės pildosi!
Kada nors labai norėčiau pati atidaryti sporto klubą Tytuvėnuose ar Kelmėje, kad padėčiau tobulėti jaunimui ir siekti to paties, ko siekiu aš.
