B.Haake Lietuvoje jaučiasi gerai ne tik todėl, kad savo viešbučio Elektrėnuose kambaryje per kompiuterį stebėti visas ledo ritulio varžybas pasaulyje nemokamai – kitaip nei Vokietijoje.
2012 metais baltarusį Siarhejų Barysavą Lietuvos ledo ritulio rinktinės trenerio poste pakeitęs vokietis jaučia darbo Lietuvoje prasmę, kuri nėra matuojama pinigais.
Antrus metus B.Haake dirba Lietuvoje be atlygio, pats dalindamas dovanas ir leisdamas pinigus kelionėms bei pasimatymams su užsienyje žaidžiančiais lietuviais ledo ritulininkais – tarp jų ir Dainiumi Zubrumi.
„Jis man pasirodė esąs geras vyras ir geras treneris“, – apie vasarį Naujajame Džersyje jį aplankiusį trenerį sakė D.Zubrus, po devynerių metų pertraukos užsivilksiantis Lietuvos rinktinės aprangą turnyre Vilniuje balandžio 20–26 dienomis.
B.Haake asmeniniai ryšiai padėjo kovoms su Kroatija, Lenkija, Olandija, Rumunija ir Didžiąja Britanija gauti ir ledo ritulio profesorių kanadietį George’ą Kingstoną, kurio treniruojama Kanados rinktinė 1994 metais tapo pasaulio čempione.
„Jis turi aistrą ledo rituliui, – apie B.Haake sakė šią savaitę į Vilnių atskridęs buvęs NHL treneris G.Kingstonas. – Man nebuvo staigmena, kad jis ėmėsi darbo mažoje ledo ritulio valstybėje.
Berndas buvo geras žaidėjas ir tapo dar geresniu treneriu.
Puiku, kad jis prisidėjo prie Lietuvos ledo ritulio plėtros programos.“
Per savo ilgą karjerą Kanadoje, Norvegijoje, JAV, Italijoje, Ispanijoje ir Vokietijoje treneriu dirbęs B.Haake, regis, yra geriausia, kas galėjo atsitikti Lietuvos ledo rituliui, pastaraisiais metais kritusiam į drausmės ir finansinius skandalus.
– Ar vis dar dirbate Lietuvos rinktinėje be kontrakto, tiesiog už ačiū? – „Lietuvos rytas“ pasiteiravo B.Haake.
– Toks yra mūsų draugiškas susitarimas su Lietuvos nacionalinės ledo ritulio lygos valdybos nariais.
Aš sutikau padėti rinktinei be atlygio.
Būnant tokio amžiaus man svarbu, kad galiu prisidėti prie ledo ritulio plėtros šalyje.
Man nereikia titulų ar pinigų. Daug svarbiau tai, kad galiu prisidėti prie Lietuvos ledo ritulio plėtros.
Matau, kad vaikų ledo ritulio mokyklos veikia, nors ne viskas yra gerai.
Reikėtų keisti nemažai dalykų, bet įtikinti žmones imtis permainų ne visada paprasta.
– Kokių permainų norėtumėte?
– Viena problemų yra tai, kad Klaipėda turi tris ledo ritulio mokyklas, bet tik vieną areną. Nereikia trijų arenų. Geriau būtų sulipdyti vieną stiprią mokyklą.
Be to, Lietuvai reikėtų surinkti jaunimo iki 12 metų, iki 14 ir iki 16 metų rinktines.
Talentų yra, bet juos sezono metu kelis kartus vertėtų surinkti drauge ir nusiųsti į turnyrus. Kaip pernai vieną jaunių rinktinių nusiunčiau į Vokietiją.
– Tapęs treneriu į Lietuvą atvežėte ledo ritulio lazdų, aprangos. Regis, kad esate lyg Kalėdų Senelis lietuviams.
– Nesu toks, tiesiog tai išplaukia iš mano gyvenimo patirties. Noriu pateikti Kanadoje išleistų knygų apie ledo ritulį įvairaus amžiaus vaikams ir paaugliams.
Naujoji karta moka angliškai, tad gali skaityti šias knygas.
Yra ir Švedijoje išleistų, bet į rusų kalbą išverstų knygų apie ledo ritulį.
Žinios reikalingos visiems, o ypač su vaikais dirbantiems treneriams.
Ledo ritulys susideda iš dviejų sporto šakų – čiuožimo ir žaidimo. Jei nemoki čiuožti, negali ir žaisti ledo ritulio.
Reikia išmokyti vaikus labai gerai čiuožti, nes dažniausiai tai daro jų tėvai.
– Kiek laiko per metus praleidžiate Lietuvoje?
– Pernai buvau tris savaites spalį, o paskui nuo lapkričio pabaigos iki Kalėdų.
Šiemet nuo vasario – vėl du mėnesius.
Padedu treniruoti Elektrėnų komandą, nes joje žaidžia 12–13 rinktinės žaidėjų.
– Buvote nuskridęs į Naująjį Džersį pas D.Zubrų. Kiek žaidėjų iš viso aplankėte?
– Keliavau į Suomiją, Švediją, Norvegiją, Angliją, Kazachstaną ir JAV, kur žaidžia ne tik D.Zubrus, bet ir Pijus Rulevičius.
Vokietijoje tris kartus buvau susitikęs su Nerijumi Ališausku.
– Ar keliaujate už Lietuvos skiriamus pinigus?
– Ne. Man patinka keliauti ir nereikia, kad kas nors apmokėtų kelionių išlaidas.
Jei esi 65-erių ir vis dar turi gyventi dėl pinigų, vadinasi, kažkas tavo gyvenime anksčiau buvo negerai.
