O netrukus ir sužinojo, kad bus kapitonu.
35-erių „New Jersey Devils“ komandos puolėjas mėgins padėti iškovoti medalius Lietuvos ledo ritulio rinktinei pasaulio čempionato 1B grupėje.
„Visiems ledo ritulininkams, taip pat ir man, patinka mušt įvarčius, atiduoti rezultatyvius perdavimus, tačiau tikiuosi komandai padėti visapusiškai. Ledo ritulyje yra įvairių būdų, kaip gali pagelbėti“, - sakė D.Zubrus.
Jis šį NHL sezoną įmušė trylika įvarčių ir atliko tiek pat rezultatyvių perdavimų. Vienintelis elitinėje pasaulio ledo ritulio lygoje žaidžiantis lietuvis neslėpė, kad nusivylė, jog „Devils“ nepavyko patekti į atkrintamąjį etapą, tačiau atgal jis nesidairo.
„Dabar mano visos jėgos skirtos Lietuvos rinktinei“, - sakė jis.
Lietuvos rinktinė balandžio 20-26 dienomis varžysis su Kroatijos, Lenkijos, Olandijos, Rumunijos ir Didžiosios Britanijos rinktinėmis. Ar D.Zubrui po ilgo sezono pakaks parako? „Sužaisiu penkis mačus ir prasidės atostogos, todėl neturiu kur taupyti jėgų. Čia atiduosiu viską, o tada ilsėsiuosi“, - sakė ledo ritulininkas.
D.Zubrus yra vilkėjęs Lietuvos rinktinės marškinėlius ir anksčiau. Paskutinį sykį jį sirgaliai galėjo išvysti Olandijoje – 2005 metais lietuviai varžėsi pasaulio čempionato 1B grupės turnyre.
„Prisiminimai malonūs“, - sakė D.Zubrus.
Jis neslėpė, kad dar reikia perprasti Lietuvos rinktinės žaidimo braižą ir patį turnyro lygį, tačiau aukščiausiame lygyje rungtyniaujantis ledo ritulininkas čia problemų nesitiki.
„Dar pasikalbėsime su treneriu. Pasitarsime dėl pozicijos, nes „Devils“ komandoje mane statydavo ten, kur reikėdavo. Galėdavau mačą pradėti centre, o baigti krašte“, - sakė D.Zubrus.
Jis turėtų Lietuvos rinktinėje žaisti centre – taip žadėjo B.Haake.
- Lietuvą palikote būdamas dvylikos. Per tą laiką esate sulaukęs siūlymų prisijungti prie kitų rinktinių, bet atvykstate čia. Kodėl liekate ištikimas?, - žurnalistai paklausė D.Zubraus.
- Atsakymas – paprastas. Buvau, būsiu ir esu lietuvis. Nesvarbu, kur žaisčiau ar treniruočiausi – žmonės, kolegos, mano vaikai žino, kad esu iš Lietuvos.
Anksčiau negalėdavau atvykti, nes gydydavausi traumas arba žaisdavau NHL atkrintamosiose varžybose.
Man buvo nemalonu, nes NHL turnyre nežengėme toliau, tačiau esu čia ir ketinu atiduoti visas jėgas. Nori komandai padėti pasiekti tikslus.
- Nors nekovosite dėl Stenlio taurės, sezonas buvo ilgas. Ar gerai jaučiatės?
- Po septyniolikos metų NHL sveikata niekada nebus visiškai gera. Šį sezoną žaidžiau visus mačus, bet jaučiuosi gerai. Nemanau, kad bus kas nors, kas sutrukdys.
- Turėjote eiti pas „Devils“ vadovą ir kalbėtis dėl žaidimo rinktinėje. Ką Lou Lamoriello manė apie tai?
- Gal buvo ir nustebęs. Nežinau, ar jis žinojo, kad čia bus čempionatas. Ir jis, ir tie, kur tvarkė draudimus žiūrėjo su šypsena. Bet vadovas suprato, kai pasakiau, kad man reikia būti Lietuvoje. Jie neprieštaravo – paklausė ko reikia, greitai sutvarkė draudimus, išsiuntė laiškus.
Mano santykiai su vadovais geri. Jie supranta mane, o aš – juos.
- Ar nebuvo taip, kad vadovai nesuprastų, kur vykstate, kokiame divizione ir dėl ko žaisite?
- Aš negalvoju, kad tai nereikšminga ir nenoriu, jog žmonės taip galvotų. Dabar esu komandos narys ir turiu tokį patį tikslą, kaip ir treneriai, žaidėjai. Mažai žinau apie šį lygį ir komandas, bet manau, kad visi stipriai rengėsi ir norės laimėti.
Dabar esu Lietuvos rinktinės žaidėjas ir didžiuojuosi tuo.
- Esate sakęs, kad atvykstate kariauti. Ką tuo norėjote pasakyti?
- Kiekvienas rungtynes ruošėsi laimėti. Ledo ritulyje yra daug detalių ir niuansų. Komandai gali padėti įvairiai – ne tik įvarčius. Mano sezonui liko penki mačai, tad nėra kam taupyti jėgų. Dabar jas išeikvosiu ir tada atostogausiu.
- Ar jums reikės prisitaikyti prie komandos, ar ekipai prie jūsų?
- Gal labiau man. Dar reikia pasikalbėti su treneriu dėl sistemos. Turiu įsilieti į komandą, suprasti žaidėjus. Nelabai žinau šį lygį, tad reikia pasiruošti. Dar kalbėsime su strategu, žiūrėsime vaizdo įrašus. Jis padės man įsilieti. Daug laiko nėra, tačiau tokia situacija. Tikiuosi, kad padėsiu rinktinei.
- Treneris sakė, kad kiti žaidėjai pasitempė per treniruotę – o kaip jautėtės jūs?
- Normaliai. Anksčiau šiek tiek čiuožiau, vėliau padirbau sporto salėje. Vakar grįžau, bet jaučiuosi normaliai. Buvo svarbu dirbti, suprakaituoti. Tikiuosi, kad kita treniruotė bus geresnė, nes dabar jaučiuosi ne taip, kaip norėčiau.
- 2005-aisiais žaidėtė Olandijoje. Kokie prisiminimai?
- Kelionė buvo nelengva (autobusu, - Red.). Buvau pavargęs, nes turėjau ilgą sezoną Rusijoje. Per NHL lokautą buvome pasiekę finalą, bet pralaimėjome. Turėjau kelias dienas grįžti į Lietuvą. Tada buvau ir pavargęs, ir dar susirgau. Mūsų komanda stengėsi ir žaidė, kaip galėjo. Galėjome įveikti ir estus, ir olandus. Mačai buvo lygūs. Jeigu būtume laimėję keletą mačų, būtume grįžę su medaliais.
Jeigu dabar lygis bus panašus – žinosiu, ko tikėtis. Nors tada nepavyko laimėti, atsiminimai malonūs. Mano tėtis buvo atvykęs ir stebėjo rungtynes. Ir jam buvo malonu matyti, kai žaidžiau su Lietuvos rinktinės marškinėliais.
- Ką pažįstate iš dabartinių žaidėjų?
-Žinau, kad Tada Kumeliauskas (traumuotas) žaidžia Suomijoje, yra žaidėjų Kazachstane. Yra gerų vaikinų, bet nei su jais, ar jų lygio ledo ritulininkais nėra tekę čiuožti.
Iš to ką mačiau galiu pasakyti, kad yra gerų vaikinų. Tik nežinau, kiek jiems metų. Per trumpą laiką susidraugausime, sužinosiu kažką apie juos.
Dabar treniruotės buvo trumpos, bet bus daug geriau čiuožti ant tikro ledo. Riuošiuosi rytojaus treniruotei.
- Ar esate vaikystėje kartu su kuo nors žaidęs?
- Tomas Vyšniauskas buvo vienas iš geresnių draugų. Net nežinojau, kad čia jis bus. Kai pradėjau žaisti Lietuvoje, pradėjau dirbti su dvejais metais vyresniais. O T.Vyšniauskas yra mano metų. Pamenu, kad iš savo namo matydavau jo namus. Išbėgdavome į lauką, žaisdavome kamuoliu.
- Ko labiau troškote – patekti į NHL atkrintamąsias ar atvykti čia?
- Buvau susitelkęs į NHL ir norėjau patekti ten. Kai įmušiau pabaigoje porą įvarčių, draugai juokėsi, kad lietuviai pyksta. Bet kai nepatenki į atkrintamąjį etapą, išlieka nemalonus jausmas, nes neišnaudoji progos. Mano jėgos buvo nukreiptos tam, kad laimėtume Stenlio taurę. Tada atiduodu visas jėgas.
Istorija rodo, kad užtenka patekti į atkrintamąjį etapą, o tada jau turi visas galimybes.
Bet dabar visas jėgas esu nukreipęs čia. Po penkių mačų pradėsiu atostogas.
- Buvo kilę diskusijų dėl Lietuvos rinktinės aprangų – esą ji primena Kanados ir Rusijos mišinį. Ką manote apie jas?
- Man gražu. Esu buvęs Prezidentūroje, ir mačiau tokias pat spalvas, herbą.
- Kokioje pozicijoje tikitės žaisti?
- Mane stato bet kur. Paskutiniais metais treneris kalbėjo su manimi ir jie mane išleidžia, kai žaidžiame mažumoje. Kai išvaro mūsų žaidėją, leidžia mus. Šiemet mūsų mažuma buvo geriausia NHL. Tuo galima ir pasididžiuoti. Ledo ritulys yra toks, kad komandai padėti gali daug kur.
Niekada nenorėjau būti toks, kad jeigu neįmuši įvarčio, reiškia nepadėjai komandai. Bet ir man, ir visiems patinka mušti į varčius ir atlikti perdavimus.
Mane stato visur. Galiu pradėti mačą centre, o baigti krašte.
- Grįžote į Lietuvą su šeima. Kokie planai čia?
- Reikės parodyti Lietuvą. Kol čempionatas vyks, varžybų dieną jie manęs nematys. Tai visi supranta ir yra pripratę. O kai pasibaigs čempionatas, reikės nuvykti į kaimą. Vaikai nori susipažinti su močiute – tėvo mama. Reikia nuvykti ir į Trakus. Turėsiu savaitę laiko praleisti su jais Lietuvoje, tad parodysiu šalį.
- Treniravotės „Akropolio“ ledo arenoje. Kada paskutinį kartą yra tekę tokioje čiuožti?
- Gal ir esu čiuožęs čia anksčiau, tik pasislėpęs nuo jūsų (šypsojosi). Su „Hockey Punks“ komanda. Iš tiesų esu čia buvęs prieš porą metų.
