Savo kelionę po magišką bėgimo pasaulį ir potyrius Tarahumaros gentyje Ch.McDougallas aprašė knygoje „Gimę bėgti“. Ją Lietuvos bėgimo entuziastams ir norintiems pradėti bėgioti pristato „Obuolio“ leidykla, išleisianti keturis mėnesius „New York Times“ bestselerių sąraše išsilaikiusią knygą.
Artėjant vasarai ir maratonų fiestai portalas lrytas.lt su savo skaitytojais dalinasi ištraukomis iš Ch.McDougallo knygos „Gimę bėgti“. Čia galite ieškoti įkvėpimo.
***
Kaip žurnalo „Men’s health“ bendradarbis ir vienas iš „Esquire“ žurnalo „Restless Man“ skilties autorių, aš turėjau didelę dalį darbo laiko praleisti eksperimentuodamas su pusiau ekstremaliomis sporto šakomis. Banglente leidausi nuo IV klasės krioklio slenksčių, snieglente čiuožiau nuo milžiniškų smėlio kopų ir kalnų dviračiu važiavau per nederlingas Šiaurės Dakotos žemes. Taip pat rengiau reportažus agentūrai „Associated Press“ iš trijų karo zonų, mėnesių mėnesius praleidau Afrikos regionuose, kur negaliojo jokie įstatymai, ir nė plaukas man nuo galvos nenukrito. Bet vos nubėgau kelias mylias gatve, kritau kaip pakirstas kulkos iš pravažiuojančios mašinos.
Bet kuriame kitame sporte dėl traumų būčiau buvęs išbrokuotas, tačiau bėgiodamas jaučiausi normalus. Tikri mutantai tie bėgikai, kurie nesusižeidžia. Turbūt aštuoni iš dešimties šio sporto atstovų susižeidžia kasmet. Visai nesvarbu, ar tu masyvus, ar lieknas, greitas ar lėtas, maratono nugalėtojas ar savaitgalio lengvų pasibėgiojimų mėgėjas, taip pat sėkmingai, kaip ir kiti, gali susižeisti kelius, blauzdas, pakinklių sausgysles, klubus ar kulnus. Kitą kartą, kai dalyvausi Kalakutų lenktynėse, žvilgtelėk į savo kaimynus iš kairės ir dešinės: pagal statistiką tik vienas iš jūsų pasirodys kalėdiniame bėgime.
Kol kas joks išradimas dar nesulėtino iškritimo masto; dabar galima nusipirkti bėgimo batus su paduose įtaisytomis plieninėmis spyruoklėmis arba tokius, kurių sąlytį su grindiniu amortizuoja mikroschemos. Vis dėlto traumų procentas per trisdešimtį metų nė kiek nesumažėjo. Tiesą sakant, jis netgi padidėjo – Achilo sausgyslių pažeidimų 10 procentų padaugėjo. Bėgiojimas – tai lyg vairavimo išgėrus atitikmuo sporto pasaulyje: kurį laiką gali nelaimės išvengti, netgi pasilinksminti, tačiau už kampo visada laukia katastrofa.
„Staigmena“, – šaipomasi sporto medicinos straipsniuose. Ne visai taip. Greičiau šitaip: „Atletai, kuriems tenka daug bėgioti, savo kojoms užkrauna milžinišką krūvį, – rašoma brošiūroje apie sporto traumas. – Kiekvienas pėdos smūgis į žemę suteikia kojai apkrovą, daugiau nei dvigubai didesnę už viso kūno svorį. Kaip nuolatinis daužymas plaktuku į akivaizdžiai tvirtą uolą galiausiai paverčia ją dulkėmis, su bėgiojimu susijusių krūvių poveikis gali anksčiau ar vėliau pažeisti jūsų kaulus, kremzles, raumenis, sausgysles ir raiščius.“ Amerikos chirurgų ortopedų pranešime daroma išvada, kad ilgų nuotolių bėgimas kelia „milžinišką pavojų kelio girnelės vientisumui“.
Vietoj „akivaizdžiai tvirtos uolos“ šis pavojus kyla vienai iš jautriausių jūsų kūno dalių. Ar žinote, kokie nervai yra pėdose? Tie patys, kurie nueina į jūsų lytinius organus. Pėdos tarsi mažas kompiuteris yra pilnos išsiraizgiusių jautrių neuronų, ir visi jie reaguoja į pojūčius. Šiek tiek pastimuliuokite šiuos nervus, ir impulsas nuskries kaip raketa per visą jūsų nervų sistemą; štai kodėl padų kutenimas gali „perdeginti saugiklius“ ir sukelti viso kūno mėšlungį.
Nestebina, kad Pietų Amerikos diktatoriai spręsdami sunkias bylas ypač dažnai taikydavo padų bausmes; bastinado – kankinimo būdą, kai nusižengusieji surišami ir mušami per padus, – sugalvojo ispanų inkvizicija ir mielai perėmė pasaulio žiauriausi sadistai. Khmerų raudonieji ir Sadamo Huseino nelemtasis sūnus Udajus buvo didžiausi bastinado gerbėjai, nes išmanė žmogaus anatomiją; tik veidas ir plaštakos gali būti lyginami su pėdomis pagal momentinį informacijos perdavimą smegenims. Kai reikia pajusti švelniausią prisilietimą arba mažiausią smėlio kruopelytę, kojų pirštai yra tokie pat jautrūs, kaip lūpos ir rankų pirštų galiukai.
- Ar galiu tai kaip nors pataisyti? – paklausiau gydytojo Torgo.
Jis gūžtelėjo pečiais.
– Galite toliau bėgioti, bet sugrįšite pas mane daugiau šito, – atsakė skimbtelėjęs nagu į milžinišką švirkštą kortizono, kurį ruošėsi suleisti man į padą. Taip pat man reikėsią specialių ortopedinių įdėklų (400 dolerių) į judesius reguliuojančius bėgimo batelius (150 dolerių ir daugiau, o kadangi man reikėsią kaitalioti dvi poras – ir visi 300 dolerių). Vis dėlto šios priemonės tik atidės išties brangiai kainuojantį neišvengiamą vizitą pas šį gydytoją. - Žinote, ką rekomenduoju? – gydytojas Torgas baigė mano apžiūrą. – Nusipirkite dviratį.
Padėkojau, prižadėjau pasinaudoti jo patarimu ir iškart nuėjau pas kitą gydytoją. Supratau, jog gydytojas Torgas sensta; galbūt jo patarimai pasidarė per daug konservatyvūs ir jis per greitai griebėsi kortizono. Mano bičiulis gydytojas rekomendavo sportininkus gydantį pėdų specialistą, kuris pats buvo maratono bėgikas, taigi man buvo paskirtas vizitas kitą savaitę.
Pėdų specialistas dar kartą peršvietė mane rentgenu, tada paminkė mano pėdą nykščiais.
- Rodos, jums kuboido sindromas, – tokia buvo jo diagnozė. – Galiu numalšinti uždegimą kortizonu, bet tada jums reikės ortopedinių įdėklų.
– Velnias, – sumurmėjau. – Šitaip sakė ir gydytojas Torgas.
Gydytojas jau buvo beeinąs iš kabineto pasiimti švirkšto, bet trumpai sustojo.
– Jūs jau buvote pas gydytoją Torgą?
– Taip.
– Jums jau suleido kortizono?
– Na, taip.
– Ką tada veikiate čia? – paklausė nekantriai ir šiek tiek įtariai, lyg jam būtų pasirodę, jog aš iš tiesų mėgstu, kai man į jautriausią pėdos vietą bado adatas. Gal jis įtarė, jog aš narkomanas sadomazochistas, pripratęs prie skausmo ir skausmą malšinančių vaistų. – Jūs suprantate, kad gydytojas Torgas yra sporto medicinos tėvas, tiesa? Jo diagnozės paprastai labai vertinamos.
– Žinau. Tiesiog norėjau dar kartą pasitikrinti.
– Aš neleisiu jums dar kartą vaistų, bet mes galime susitarti dėl ortopedinių įdėklų pritaikymo. Ir jums tikrai derėtų susirasti kitą veiklą, užuot bėgiojus.
– Skamba puikiai, – sutikau. Jis buvo kur kas geresnis bėgikas, nei aš kada nors būsiu, ir ką tik patvirtino diagnozę kito gydytojo, neabejotinai pripažįstamo sporto medicinos ekspertu. Jo diagnozė buvo visiškai neginčytina. Taigi aš pradėjau ieškoti ko nors kito.
Lrytas.lt portalas skaitytojams pateiks aštuonias ištraukas iš Ch.McDougallo knygos „Gimę bėgti“.
