Praėjusio dešimtmečio pradžioje Sh.Booth su savo partneriu Arthuru Davisu diktavo akrobatinės gimnastikos sporto madas. Jie du kartus tapo mišriųjų dvejetų pasaulio čempionais, bet ši sėkminga sportininkės karjera turėjo ir daug liūdnesnę nematomą pusę.
Paauglystėje Sh.Booth nuolat kentė savo trenerio lytinę prievartą, kol galiausiai ryžosi netylėti.
Atvira čempionės išpažintis sukėlė šoką gimnastikos pasaulyje, bet nenustebino sporto ekspertų.
Pasak vieno 2009-aisiais Prancūzijoje atlikto tyrimo rezultatų, net 11,2 proc. šios šalies sportininkių yra prisipažinusios, kad per savo karjerą nors kartą patyrė lytinę prievartą.
Savo istoriją Sh.Booth papasakojo tinklalapiui Rue89Sports.fr.
Trenerio namuose – mergaitės
Sulaukusi 14 metų išvažiavau iš tėvų namų, kad galėčiau gyventi pas savo trenerį. Kartu su dabar jau buvusia žmona jie buvo geriausia pora gimnastikos sporte – Davidas buvo labai įtakingas akrobatinės gimnastikos pasaulyje.
Jo namuose buvo apgyvendinta daug jaunų gimnasčių dar iki manęs, todėl mano persikėlimas neatrodė išskirtinis, rašo dienraštis „Lietuvos rytas“.
Nuo aštuonerių metų sportas man buvo viskas. Buvau pasiruošusi aukotis ir gyventi be tėvų, nes gimnastika padėjo man jaustis gerai. Kai treniruodavausi, jaučiausi savimi.
Pirmaisiais metais viskas klostėsi labai gerai. Davidas man buvo kaip tėvas. Bet vieną vakarą viskas apvirto aukštyn kojomis. Jo žmona su kūdikiu jau miegojo kitame namo aukšte, kai mes kartu žiūrėjome televizorių. Jis prisiartino prie manęs ant sofos ir pradėjo žaidimus, kurie netrukus virto vis seksualesniais prisilietimais.
Nežinojau, kaip į tai reaguoti, nes buvau labai sutrikusi. Kai pabudau kitą rytą, jis sėdėjo ant mano lovos ir glostė mane. Buvau priblokšta.
Netrukus prasidėjo prievartavimai. Tai vyko kone kasdien penkis mėnesius iš eilės. Jis įsmukdavo į mano kambarį, prie durų pristumdavo lovą, kad negalėčiau pabėgti, ir prievartaudavo mane. Naudojosi kiekviena proga, kad tik galėtų pasinaudoti manimi. Neturėjau jokių galimybių pabėgti.
Kalbėdavo apie seksą
Prisiimu atsakomybę, kad tuomet apie tai niekam neprasitariau ir tylėjau.
Bet buvau visiškai sugniuždyta tokios situacijos. Nežinojau, į ką kreiptis pagalbos. Dauguma prievartos aktų buvo įvykdyta tuomet, kai nevykdavo varžybos. Per treniruotes stengiausi paslėpti savo skausmą, o jis vaizdavo, kad visas normalu.
Gimnastikos salėje man buvo lengviau – čia reikėjo milžiniškos koncentracijos ir jėgų, todėl neturėjau laiko galvoti apie kitką. Davidas buvo geras treneris ir visi jį net rodė kaip pavyzdį kitiems dėl naujų idėjų ir santykių su savo atletais.
Per treniruotes jis dažnai juokaudavo ir elgdavosi panašiai kaip mes, paaugliai. Jis nuolat kalbėdavo apie moterų anatomiją ir net suteikdavo pravardes savo auklėtinių sėdmenims. Dar dažniau kalbėdavo apie seksą.
Elgėsi kaip meilužis
Prisimenu jo nevaldomus prisilietimus tuomet, kai po šuolių jis sugaudavo mane, kad neparkrisčiau. Jis naudojosi kiekviena proga, norėdamas turėti fizinį kontaktą su manimi.
Vieną dieną mano partneris dėl to jam net davė pastabą. Tačiau Davidas apsigynė aiškindamas, jog mūsų apranga per daug aptempta.
Nors treneris privertė mane kentėti, jis visuomet mėgino įteigti, kad tokie mūsų santykiai – visiškai normalu. Jis elgėsi kaip meilužis, nors man buvo vos 15 metų! Lepino, atskleisdavo savo paslaptis ir nuolat kartojo, kokia esu patraukti.
Per vienas Kalėdas norėjo man padovanoti prabangią rankinę. Treneris paprašė savo asistentės ją nupirkti. Moteris tai padarė, nors išskirtinis trenerio dėmesys nepilnametei auklėtinei tikrai turėjo sukelti įtarimų.
Tokiose situacijose aukos dažniausiai visuomet lieka priklausomos nuo trenerio agresoriaus, nes kiekvieno atleto sėkmė labiausiai priklauso nuo trenerio. Tik jis gali padėti laimėti medalius, todėl turi visą valdžią.
Jaučiau, kad jei pradėsiu viešai kalbėti, ne tik sulauksiu žiaurių apkalbų ir pasmerkimo, bet ir prarasiu tai, kas man svarbiausia, – sportą. O sportas – vienintelė galimybė pakeisti gyvenimą. Pergalės padėjo ištverti viską, ką dėl jų patyriau.
Aukšto lygio sportininkai įpratę kęsti skausmą – ir fizinį, ir psichologinį. Kančia – mūsų kasdienybė. Štai kodėl taip ilgai tylėjau.
Dveji metai už grotų
Viską papasakoti nutariau prieš dvejus metus, kai trenerio žmona pamatė, jog jis naudojosi savo sūnaus „Facebook“ paskyra norėdamas užmegzti santykius su trylikamete gimnaste.
Kai ji apie tai užsiminė man, supratau, kad negaliu tylėti. Jeigu ta mergaitė būtų patyrusi tą patį, ką ir aš, visą gyvenimą save kaltinčiau.
Kreipiausi į policiją ir ji pradėjo tyrimą. Iš 15 jam pateiktų kaltinimų tik du pasiekė teismą. Po ilgai užtrukusio bylinėjimosi galiausiai treneris buvo nuteistas dvejiems metams kalėjimo.
Mano tėvai tik prasidėjus teismui viską sužinojo. Jie manė, kad mano liūdesys ir emocijų kaita susiję su paauglyste ir varginančiomis treniruotėmis. Tuomet, kai išvažiavau gyventi pas trenerį, jie išgyveno skyrybas.
Nenorėjau grįžti pas juos, nes namuose taip pat nesijaučiau saugi. Šiandien jie abu jaučiasi atsakingi ir kenčia dėl to, kas man nutiko.
Aukos bijo viešumo
2012-ųjų lapkritį, kai buvo nagrinėjama ši byla, viešai teisme liudyti sutiko tik dvi merginos. Kitos aukos atsiuntė laiškus, norėdamos papasakoti, ką patyrė, bet nenorėjo dalyvauti teisme.
Buvusi trenerio žmona niekuomet nesakė, jog gailisi dėl to, kas nutiko. Esu įsitikinusi, kad ji puikiai žinojo, kaip buvo elgiamasi su manimi ir kitomis aukomis, tačiau nenorėjo visko prarasti. Šiandien ji aiškina, kad turėjo tam tikrų įtarimų, bet nebuvo įrodymų.
Kiti mūsų klubo treneriai, gimnastikos federacija ir tėvai nieko nežinojo apie mano atvejį, tačiau turėjo signalų apie netinkamą trenerio elgesį. Kodėl jie leido jam toliau treniruoti jaunas mergaites? Iki šiol negaliu to suprasti.
Ši vaikystės patirtis turėjo neigiamos įtakos mano gyvenimui. Bendraudama su vyrais nuolat įklimpdavau į panašius santykius ir, deja, per lengvai sutikdavau su aukos vaidmeniu, nes nuo vaikystės manimi nuolat buvo manipuliuojama.
Nutraukti tokius santykius buvo tikrai nelengva užduotis. Prireikė laiko, kol pasiekiau psichologinę pusiausvyrą.
Bet visa tai neužgožė mano meilės sportui. Iki šiol tikiu profesionaliuoju sportu.
Neteisinga sėkmės idėja
Prireikė dešimties metų, kol pagaliau nutariau pasakyti, ką teko ištverti.
Labai ilgai tylėjau, todėl dabar noriu dalintis savo istorija, kad ir kitos aukos surastų jėgų apie tai prabilti.
Lytinė prievarta – didžiojo sporto realybė, tačiau labai dažnai iki šiol lieka tabu. Ją slepiame ir patys slepiamės. Atėjo laikas, kai sporto pasaulis turi susimąstyti apie šią temą, kad suprastų, kaip neleistini veiksmai tampa paslaptimi.
Mums reikia tikslesnių taisyklių, kuriose būtų apibrėžtas kiekvieno vaidmuo. Aukšto lygio sporte turėtų dirbti tik nepriekaištingos reputacijos asmenys, kad išsaugotų švarią jo atmosferą.
Savo ruožtu tėvai privalo dar atidžiau įvertinti veiksmus tų, kurie leidžia laiką su jų vaikais ir jiems daro milžinišką įtaką.
Asmeninė mano drama taip ilgai truko todėl, kad pritrūko ir mane supančių suaugusiųjų atidumo.
Taip pat derėtų iš naujo persvarstyti idėją, kas mūsų visuomenėje yra sėkmė. Ar verta atsisakyti vaikų gerovės dėl medalių?
Šis treneris turėjo gerą reputaciją, nes tam pasitarnavo auklėtinių sportiniai rezultatai.
Tėvai manė, kad tik treniruojami Davido jų vaikai pasieks aukštų sporto rezultatų, ir buvo pasiryžę aklai juo tikėti. („Rue89Sports.fr“, AP, LR)
