Savo kelionę po magišką bėgimo pasaulį ir potyrius Tarahumaros gentyje Ch.McDougallas aprašė knygoje „Gimę bėgti“. Ją Lietuvos bėgimo entuziastams ir norintiems pradėti bėgioti pristato „Obuolio“ leidykla, išleisianti keturis mėnesius „New York Times“ bestselerių sąraše išsilaikiusią knygą.
Artėjant vasarai ir maratonų fiestai portalas lrytas.lt su savo skaitytojais dalinasi ištraukomis iš Ch.McDougallo knygos „Gimę bėgti“. Čia galite ieškoti įkvėpimo.
***
Skoto priešininkai turėjo būti tokie pat baisūs, kaip ir karštis. Jis rungtyniavo su Maiku Sviniu (Mike Sweeney), dukart alinančio Havajų šimto mylių komandinio ultrabėgimo (H.U.R.T. 100) čempionu, ir Ferdžu Hoku (Ferg Hawke), be galo puikiai pasiruošusiu kanadiečiu, kuris baigė distanciją beveik tokiu pat laiku Badvoteryje pernai. Dukart Badvoterio čempionė Pam Rid sugrįžo į varžybas, kaip ir pats Ponas Badvoteris: Maršalas Ulrichas, kuriam buvo pašalinti kojų nagai. Maršalas ne tik laimėjo Badvoterio maratoną, jis taip pat prabėgo trasą keturis kartus be sustojimo.
Kartą tiesiog dėl malonumo Maršalas perbėgo visą Mirties Slėnį be niekieno pagalbos, stumdamas savo maisto ir vandens atsargas priešais save mažame rankiniame vežimėlyje su dviračio ratais. Maršalas buvo ne vien tvirtas, bet ir apdairus; jis mėgo nurodyti, kad sutemus komanda palaipsniui užklijuotų jo furgono galinius žibintus izoliacine juostele. Bėgikai, bandantys jį pasivyti naktį, pasiduodavo manydami, kad jis dingsta tolumoje, nors iš tiesų jis būdavo tik už pusės mylios.
Likus kelioms sekundėms iki dešimtos ryto, kažkas paspaudė muzikos centro mygtuką. Visi pridėjo ranką prie širdies nugriaudėjus nacionaliniam himnui. Tiesiog stovėti ten akinamai spindint ryto saulei buvo nepakenčiama niekam, išskyrus tikruosius Badvoterio veteranus, kurių nuovoka matėsi iš jų šortų: Pam, Ferdžas ir Maikas Svinis šilkiniais šortais ir raumenis demonstruojančiais marškinėliais, rodos, visiškai nesuko galvos dėl kepinančios saulės. Skotas priešingai – atrodė lyg patekęs į biologinio pavojaus zoną: nuo smakro iki kojų buvo pasislėpęs po baltu vasariniu laisvalaikio kostiumu visai kaip Minesotos kaimo jurgis, o jo ilgi plaukai buvo surišti į uodegėlę po kvaila prancūzų užsienio legionierių kepuraite.
Pirmyn! Skotas pasileido nuo linijos kaip Narsioji Širdis. Bet šį kartą jo riaumojimas nuskambėjo silpnai ir graudžiai; jis išnyko nuostabiose Mohavės dykumos platybėse kaip aidas šulinio dugne. Maikas Svinis irgi turėjo savo būdą Skotui užčiaupti: kad Stebuklingasis berniukas neplanuotų bėgti kartu su juo, o likus paskutinėms mylioms staiga padidinti tempą, Svinis ruošėsi įgyti neįveikiamą persvarą iš pat pradžių. Ir jis galėjo tai padaryti; sporte, agresija negarsėjančiame sporte Svinis buvo vienas iš tikrai kietų vyrukų. Nuo dvidešimties metų jis šokinėjo nuo uolų į vandenį Akapulke („Daužydavau sau į viršugalvį, kad jis būtų tvirtesnis“), o vėliau tapo San Francisko paplūdimio locmanu ir vadovavo įgulai jūrininkų, valdžiusių milžiniškus krovininius laivus. Kol Skotas vasarą mėgavosi vėjelio nešamu pušų kvapu kalnuose, Svinis grūmėsi su laivo vairu audrose ir smarkiai įkaitintoje saunoje risnodavo iki dviejų valandų per dieną.
Maikas Svinis pirmavo prabėgęs pro Krosnies upelį prieš patį vidurdienį. Termometro stulpelis pasiekė 126 laipsnius, bet Svinis nesutriko ir toliau didino persvarą. Pasiekęs septyniasdešimt antrosios mylios žymą jis jau turėjo solidžią dešimties mylių persvarą prieš Ferdžą Hoką, kuris bėgo antras. Svinio komanda dirbo puikiai. Jo pagalbininkais buvo trys aukščiausio lygio ultramaratonininkai, taip pat ir bičiulis Havajų šimto mylių komandinio ultrabėgimo čempionas Luisas Eskobaras (Luis Escobar). Jo mitybos specialistė buvo puikioji Sani Blend (Sunny Blende), daili ištvermės sporto specialistė, ne tik stebėjusi jo kalorijas, bet pasikeldavusi marškinėlius ir trumpam parodydavusi jam savo krūtis, kai jautė, jog Sviniui reikia pralinksmėti.
Bukagalvio komanda taip puikiai neveikė. Vienas iš Skoto pagalbininkų vėdino jį su sportiniu nertiniu nesuvokdamas, kad Skotas nebeturi jėgų skųstis, jog nertinio užtrauktukas daužosi jam į nugarą. Tuo metu Skoto žmona ir jo geriausias draugas buvo įsikibę vienas kitam į gerklę. Dastį erzino tai, kaip Lėja stengiasi motyvuoti Skotą nurodydama jam netikras mylių žymas, o Lėjos nežavėjo Dasčio įprotis vadinti jos vyrą sumautu šiaudadūšiu.
Pasiekęs šešiasdešimtąją mylią, Skotas jau vėmė ir drebėjo. Jo rankos nukrito ant kelių, o tada jis pats krito keliais ant asfalto. Jis susmuko šalikelėje ir gulėjo savo paties prakaito ir seilių baloje. Lėja ir draugai nebandė jam padėti; žinojo, kad joks balsas pasaulyje jo neįtikins geriau negu vidinis Skoto balsas.
Skotas gulėjo galvodamas, kaip viskas beviltiška. Jis neįveikė nė pusės kelio, o Svinis priekyje jau buvo dingęs iš akių. Ferdžas Hokas jau buvo pusiaukelėje į Tėvo Kraulio stebėjimo punktą, o Skotas dar net nepradėjo kopti. O dar vėjas! Rodėsi, lyg bėgtum priešais reaktyvinį variklį. Pora mylių anksčiau Skotas bandė atsivėsinti visą galvą ir liemenį panardindamas į milžinišką aušintuvą, pilną ledo ir išbuvo po vandeniu, kol plaučiai ėmė cypti nuo oro trūkumo. Vos išlindęs laukan, vėl ėmė svilti.
Nėra kito būdo, pasakė Skotas sau. Baigta. Turi padaryti kažką visiškai nesveiko, kad laimėtum.
Ką nesveiko?
Pradėti viską nuo pradžių. Įsivaizduok, jog ką tik pabudai puikiai išsimiegojęs visą naktį, o lenktynės dar net neprasidėjo. Tau reikės nubėgti kitas aštuoniasdešimt mylių taip greitai, kaip tik esi bėgęs aštuoniasdešimt mylių savo gyvenime.
Jokių šansų, Bukagalvi.
Taip. Žinau.
Dešimt minučių Skotas gulėjo kaip lavonas. Tada pakilo ir įvykdė savo planą, pagerindamas Badvoterio rekordą rezultatu 24:36.
Lrytas.lt portalas skaitytojams pateiks aštuonias ištraukas iš Ch.McDougallo knygos „Gimę bėgti“.
