Jis jau pasiekė tai, apie ką svajoja visi stipriausi pasaulio dviratininkai.
„Šampanas liejosi laisvai“, – vakar „Lietuvos rytui“ juokavo Ramūnas, po trijų savaičių pragaru vadinamų lenktynių finišo Paryžiuje kartu su komandos draugais atšventęs istorinę sėkmę.
R.Navardauskas dar penktadienio vakarą įrašė Lietuvos vardą į „Tour de France“ (TdF) istoriją.
Kai „Garmin“ (JAV) ekipai atstovaujantis dviratininkas laimėjo 19-ąjį etapą, Lietuva tapo 32-ąja šalimi, kurios vardas nuo šiol yra prestižiškiausių dviračių varžybų nugalėtojų metraštyje.
„Užaugęs lietuviškoje mokykloje, kuri garsėja puikiais tempo dviratininkais, dienos laureatas sumaniai pasinaudojo nepalankiomis peletonui oro sąlygomis ir vienui vienas pagavo sėkmę“, – R.Navardauską gyrė „L'Equipe“, skyrusi jam specialų savo straipsnį.
Prancūzijos dienraštis, kurį leidžianti ASO bendrovė organizuoja ir TdF lenktynes, neužmiršo priminti, jog R.Navardauskas tapo pirmuoju istorijoje Lietuvos dviratininku, kuriam pavyko triumfuoti jau 101-ąjį kartą nuo 1903 metų rengiamų legendinių varžybų etape.
Sekmadienį Paryžiuje Ramūnas dar kartą įrodė, ko vertas. Per paskutinįjį TdF etapą Prancūzijos sostinės Elizėjaus laukuose 190 cm ūgio ir 77 kg svorio lietuvis finišo liniją kirto trečias.
Šių metų lenktynėse R.Navardauskas iš viso net šešis kartus pateko tarp 20 stipriausių dviratininkų. „Man tai tikrai buvo pačios geriausios karjeroje varžybos“, – vakar pripažino R.Navardauskas.
2014-ųjų TdF čempionu bendroje įskaitoje tapo italas Vincenzo Nibali („Astana“), o per 21 etapą lenktynėse triumfavo tik 8 valstybių dviratininkai.
7 kartus laimėjo Vokietijos, 5 – Italijos, po 2 – Prancūzijos, Lenkijos ir Norvegijos, o po vieną kartą – Australijos, Olandijos ir Lietuvos dviratininkai.
– Ramūnai, ar TdF – sėkmingiausios jūsų lenktynės per karjerą?
– Man tikrai tai buvo pačios geriausios varžybos.
Esu laimėjęs vieną etapą „Giro“ (2013-aisiais R.Navardauskas laimėjo 11-ąjį Italijoje rengiamų daugiadienių lenktynių etapą. – Red.), bet iškovoti pergalę nors viename TdF etape yra tikriausiai visų dviratininkų svajonė.
Ačiū Dievui, kad man taip pasisekė. Visos aplinkybės susiklostė palankiai, tad dabar jau galiu pasigirti, kad esu laimėjęs TdF.
Žinoma, man labai toli iki Raimondo Rumšo laimėjimų (2002-aisiais R.Rumšas užėmė trečiąją vietą TdF bendrojoje įskaitoje. – Red.), bet aš labai džiaugiuosi ir esu patenkintas tuo, ką pavyko padaryti.
– Tapote pirmuoju istorijoje Lietuvos dviratininku, triumfavusiu TdF etape. Ar sulaukėte išskirtinių sveikinimų iš Lietuvos?
– Aišku, kad visi namiškiai ir draugai džiaugiasi kartu.
Bet Prancūzijoje, Belgijoje, Ispanijoje ar Italijoje buvo daugiau triukšmo negu Lietuvoje. Šiek tiek galbūt apmaudu, kad mūsų šalyje dviračių sportas iki šiol nėra toks populiarus kaip visur kitur Europoje.
Viliuosi, kad ši mano pergalė galbūt kažkiek prisidės prie didesnio mūsų sporto populiarumo Lietuvoje ir po kelerių metų mes jau būsime greta krepšinio.
Natūralu, kad Lietuvoje visi labiau vertina krepšinį ir niekur nuo to nepabėgsi. Bet būtų smagu, kad dviračiai ateityje užimtų nors sporto Nr.2 vietą.
– Pagal senas TdF tradicijas po finišo gavote plakatą, kuriame įamžintas jūsų pergalingo etapo profilis. Kas jums primins svarbiausią karjeros pergalę?
– Pasirašiau ant to plakato, bet jį paliksiu komandai. Tikiuosi, kad tuomet, kai amerikiečiai mane prisimins, minės tik geruoju. (Juokiasi.)
TdF – tokios varžybos, kuriose nereikia išskirtinių dovanų.
Atsiminsiu šias lenktynes visą gyvenimą, o jeigu kas nepatikės, kad čia laimėjau, bus žmonių, kurie tai patvirtins. (Juokiasi.)
Suvenyrų tikrai gavau nemažai ir negaliu skųstis, kad prancūzai skūpūs. Bet man sėkmės įrodymų daugiau nereikia.
– Ar ramiai užmigote po pergalingo etapo, nes šeštadienio rytą laukė naujos lenktynės?
– Širdis drebėjo ilgai. (Šypteli.)
Pergalė yra pergalė, todėl puikiai žinojau, kas manęs laukia tokį vakarą.
Nuėjau pas komandos gydytoją ir iškart paprašiau vaistų, kad galėčiau užmigti. Jis davė migdomųjų tablečių, bet emocijos ilgai liejosi per kraštus.
Ši pergalė buvo labai svarbi ne tik man, bet ir mūsų komandai. TdF artėjo prie pabaigos, o mes dar nebuvome laimėję nė vieno etapo.
Visi norėjome iš Paryžiaus po finišo išvažiuoti iškelta galva. Norėjosi įrodyti, kad tris savaites čia komanda praleido ne veltui.
Nebuvo svarbu, kas laimės – ar aš, ar kitas komandos draugas.
– Ar „Garmin“ vadovai iš anksto numatė, kad prieš 19-ojo etapo finišą būtent jūs atakuosite iš pagrindinės grupės?
– Viskas buvo aptarta per rytinį komandos pasitarimą.
Aš negaliu varžytis su tikrais sprinteriais, bet galiu geriausiai atakuoti į kalniuką ir po to pamėginti nuvažiuoti į priekį.
Turėjau tai daryti ne vienas, o kartu su Tomu (Tomas Jelte Slagteris – „Garmin“ dviratininkas iš Olandijos. – Red.). Bet jis dar etapo pradžioje atsidūrė bėglių grupėje ir 200 km važiavo priekyje.
Aš pasileidau vienas, bet prieš tai visa komanda dirbo man. Gerai saugojo nuo vėjo ir stengėsi, kad išsaugočiau kuo daugiau jėgų. Kai aš pagaliau spurtavau, jie (pagrindinėje grupėje likę kiti „Garmin“ dviratininkai. – Red.) gesino visas varžovų kontratakas.
Pasivijau Tomą, kuris mane paskutinį kartą dar puikiai patempė į priekį, nes ant kalno viršūnės būtina kiek įmanoma padidinti greitį, kad galėtum atsiplėšti ir nuvažiuoti.
Kiekvienas komandos draugas iki pat paskutinės akimirkos buvo šalia ir stengėsi idealiai atlikti savo užduotį.
Visi 100 procentų padarė tai, kas buvo suplanuota, ir šiai mano pergalei atidavė visas savo jėgas.
Po finišo jaučiausi ne pats vienas nugalėjęs, o kaip visa nugalėtojų komanda. Džiaugiausi, kad nenuvyliau komandos.
– Bet „Eurosport“ komentatoriai teigė, kad šiuo metu pasaulyje yra tik trys dviratininkai, kurie sugebėtų taip spurtuoti, atitrūkti nuo grupės ir galiausiai laimėti. Jūsų atakos sužavėtas legendinis amerikietis Gregas LeMondas, kuris pats tris kartus triumfavo TdF, net suspėjo išmokti be klaidų tarti jūsų vardą...
– Tokie komplimentai, aišku, malonūs. Bet kai viskas atvėsta ir pasišneki su kitais dviratininkais, supranti, kaip sėkmingai mano naudai susiklostė visos aplinkybės.
Po kalniuko, kuriame atakavau, kitoms komandoms buvo sunkoka greitai persiorganizuoti ir veiksmingai atsakyti.
Tik „Quick-Step“ suprato, kad reikia vytis. Bet jie irgi uždelsė, nes nenorėjo į priekį traukti kitų komandų sprinterių.
Pagrindinėje grupėje buvo daug žaidimų ir taktinės kovos, kuri man taip pat susiklostė naudingai. Jokia komanda greitai nesureagavo, todėl pavyko pabėgti.
Mes su visa komanda rengėme šią ataką, o po to viską padarėme, kad kitiems būtų sunku vytis. Jackas Baueris iškart gesindavo kitų atakas ir neleisdavo varžovams šokti paskui mane.
Buvo šlapia, tokiu oru visi stengiasi labai atsargiai sukti į posūkius. Kai važiuoji vienas, gali ramiau sukti. Tai irgi padėjo.
– 15-ajame etape J.Baueris taip pat buvo pabėgęs ir ilgai pirmavo, tačiau likus iki finišo vos 25 metrams jį pasivijo pagrindinė grupė. Nebuvo nerimo, kad ir jums gali nutikti kaip komandos draugui iš Naujosios Zelandijos?
– Baimė, aišku, buvo, bet už tokią ataką niekas juk neprimuš.
Puikiai žinojau, kad turėsiu tik 20–25 sekundžių persvarą, bet tikrai nesirūpinau, kas vyksta man už nugaros.
Kai sprinteriai ir jų komandų ginklanešiai pradeda medžioklę, tiesiog beprotiška stebėti, kokiu greičiu jie važiuoja. Tokiomis akimirkomis labai sunku atsilaikyti ir išlikti priekyje. Todėl aš myniau iš paskutinių jėgų, kiek tik galiu, tikėdamasis, kad jie manęs nepasivys.
Likusius kilometrus vertinau kaip asmenines pavienio starto lenktynes. Stengiausi pasinaudoti menkiausia smulkmena: posūkiais, nuo vėjo saugančia sirgalių minia, nes tai galėjo man padėti sutaupyti nors dalelę sekundės.
Net jei varžovai ir būtų pasiviję, komandos draugams drąsiai žiūrėčiau į akis. Padariau viską, ką galėjau.
Bet kokia atveju mes galėjome palikti lenktynes iškelta galva: bandėm, nepasidavėm ir kovojom.
– TdF pradėjote ir baigėte, užėmęs 1-ajame ir 21-ajame etapuose 3-iąją vietą po masinio sprinto. Ar tai reiškia, kad keičiate specializaciją ir tapsite sprinteriu?
– Mes, dviratininkai iš Rytų Europos, esame universalesni. Neturime tokios konkrečios specializacijos kaip gryni sprinteriai.
Atvirajame sprinte prilygti jiems tikrai negaliu. Bet kai komanda pasako, kad turi mėginti, nėra kur trauktis.
„Garmin“ turi net tris sporto direktorius, kurių kiekvienas yra savo srities specialistas. Vienas jų -- vokietis Andreasas Klieras -- TdF trasose pats ilgai veždavo į finišą Eriką Zabelį (Vokietijos dviratininką, kuris per karjerą laimėjo 12 etapų ir 6 kartus tapo geriausiu TdF sprinteriu. – Red.).
Likus savaitei iki paskutinio etapo Paryžiuje, jis man viską išsamiai paaiškino, kaip reikės važiuoti. Kuria puse važiuoti, kaip įveikti kiekvieną konkretų posūkį ir už kurio varžovo slėptis.
Tokius nurodymus iš jo gavo visi komandos dviratininkai. Niekas iš „Garmin“ paskutiniajame etape niekur nesuklydo. Savo planą mes įvykdėme idealiai, tiesiog kaip parašyta būtų knygoje.
Todėl tokie rezultatai ir net pavyko aplenkti grynus sprinterius.
– Į komandos paraišką TdF buvote įtrauktas tik paskutinę akimirką, kai lenktynių išvakarėse susirgo škotas Davidas Millaras. Sulaukėte iš komandos draugo naujos žinutės?
– Važiuodamas į TdF žinojau, kad Davidas buvo labai nusivylęs. Jis ruošiasi baigti karjerą, todėl tikriausiai neteko galimybės paskutinį kartą dalyvauti TdF.
Aš tikrai nenorėjau užimti jo vietos, bet toks mūsų gyvenimas.
Tokias lenktynes geriau pradėti sveikam. Štai du mano komandos draugai sveiki pradėjo TdF, bet čia susirgo ir nebaigė varžybų.
Dar prieš lenktynes Davidas man atsiuntė labai malonų elektroninį laišką. „Esu patenkintas, kad būtent tu pakeisi mane. Laimėk ką nors man“, – rašė.
Davidas manęs paprašė pergalės. Dalis šios pergalės tikrai priklauso ir jam. Iš karto po jos vėl sulaukiau jo žinutės su sveikinimais.
– Kaip Jūsų rezultatus įvertino „Garmin“ vadovai?
– Visi labai patenkinti. Per komandos vakarienę Jonathanas Vaughtersas („Garmin“ generalinis vadybininkas – Red.) rėžė kalbą. „Skaniausi patiekalai būna tada, kai esi alkanas“, – sakė.
Tas pats ir su pergalėmis. Komandai nesisekė, iškrito lyderis, buvo labai sunkių dienų, bet mes nenuleidome rankų.
Bandėm, bandėm, ir galiausiai beveik paskutinę dieną, kai galėjome dar kažką padaryti, mums pagaliau pavyko laimėti.
Ši pergalė yra atpildas visai komandai.
– Prieš TdF didžiausia „Garmin“ žvaigždė buvo amerikietis Andrew Talansky, o po finišo – jau R.Navardauskas?
– Galbūt dabar taip ir yra. Bet užlipai ant pakylos, galvą pakėlei ir turi vėl nulipti. Ir važiuoti toliau.
Kai bus kalnai, žvaigždė vėl bus A.Talansky, kai lygumos ar sprintas – vėl kažkas kitas.
Turiu toliau gyventi ir mėginti įrodyti, kad esu pajėgus dviratininkas ir esu vertas būti šioje komandoje.
– A.Talansky tris kartus griuvo ir buvo priverstas pasitraukti iš lenktynių jau po 12-ojo etapo. Kaip pasikeitė „Garmin“ taktika, kai lyderis pasitraukė iš lenktynių?
– Visi esame matę, kas čia gali nutikti. Pernai net trys mūsų komandos dviratininkai iškrito anksčiau laiko, o Ryderis Hesjedalas visas tris savaites važiavo nepaisydamas lūžusių šonkaulių.
Kai Andrew iškrito, pradėjome nuo tos dienos kovoti kitaip. Gavome progą įrodyti, kad ir mes nesame drėbti iš minkšto molio.
– Šįmet dėl traumų iškrito ne tik A.Talansky, bet ir 2013-ųjų čempionas Christopheris Froome’as, kitas favoritas ispanas Alberto Contadoras. Ar jums pavyko išvengti griūties?
– Pats netikiu, bet negriuvau. Nei per bjauriausią etapą, kai reikėjo važiuoti akmenimis grįsta trasa, nei kitur per žioplumą.
Pernai griuvau, debiuto metais – taip pat, todėl šįmet tikrai buvo sėkmingiausios lenktynės.
Kai tik iškrito A.Talansky, labai saugojausi. Jei būdavo ne mano etapas ar tekdavo važiuoti į kalnus, taupydavau jėgas kitai dienai. Paskutinę lenktynių savaitę būtent tai pasijuto.
– 2011-aisiais buvote su „Garmin“ pasirašęs dvejų metų sutartį. Ar sėkmingas pasirodymas TdF atsilieps karjerai?
– Dar prieš lenktynių pradžią su komandos vadovu J.Vaughtersu sutarėme dėl būsimos sutarties. Buvome suderinę visas detales, kad galvos nekvaršintų pašaliniai dalykai.
Galų gale per TdF lenktynes su „Garmin“ pasirašiau naują sutartį dar dvejiems metams.
– Šiuo metu vyksta pagrindinis dviratininkų turgus. Ar kitos komandos neviliojo?
– Buvo siūlymų, bet kai siūlo tavo komanda, kurioje viską žinai, nėra prasmės ilgiau laukti.
J.Vaughtersas manęs labiau norėjo, buvo gudresnis ir pirmesnis. Pasiūlė anksčiau, todėl padėjau parašą.
– Dabar po pergalės TdF etape nesigailite, kad šiek tiek paskubėjote?
– Gyvenime laimė yra ne tik pinigai. Man gerai, kaip yra.
Džiaugiuosi, kad likau toje pačioje komandoje ir nieko nereikės keisti. Galėsiu dar dvejus metus būti ramus dėl savo ateities.
Mūsų komanda labai draugiška, todėl trasose visi labai padedame vienas kitam. Tai man ne mažiau svarbu už pinigus.
Lietuvos čempionas Ramūnas Navardauskas
Gimė 1988 m. sausio 30 d.
Gimimo vieta: Kvėdarna (Šilalės r.).
Komanda: „Garmin“ (JAV).
Profesionalas: nuo 2011 metų.
Ryškiausios pergalės: „Tour de France“ etapas (2014), „Giro d’Italia“ etapas (2013), „Circuit de la Sarthe“ penkių dienų lenktynės ir vienas etapas (2014), „Tour de Romandie“ etapas (2013), dvi dienas vilkėjo rožinius „Giro d’Italia“ lyderio marškinėlius (2012), kartu su „Garmin“ laimėjo pavienio starto komandines lenktynes „Tour de France“ (2011) ir „Giro d’Italia“ (2012).
Titulai: Lietuvos grupinių lenktynių čempionas (2007, 2011), Lietuvos asmeninių pavienio starto lenktynių čempionas (2012, 2014).
Lietuvio premijos TdF
8400 eurų – po 400 eurų už kiekvieną (21) įveiktą etapą.
8000 eurų – už 1-ąją vietą 19-ajame etape.
2000 eurų – už 3-iąją vietą 1-ajame etape.
2000 eurų – už 3-iąją vietą 21-ajame etape.
830 eurų – už 5-ąją vietą 12-ajame etape.
730 eurų – už 7-ąją vietą 15-ajame etape.
470 eurų – už 12-ąją vietą 3-iajame etape.
Iš viso – 22 430 eurų.
