26 metų kvėdarniškis šiemet padarė tai, ko dar nėra pavykę nė vienam Lietuvos dviratininkui. „Garmin“ (JAV) komandai atstovaujantis lietuvis laimėjo svarbiausių daugiadienių dviračių lenktynių „Tour de France“ etapą. Po istorinio triumfo TdF trasoje R.Navardauskui teko gerti migdomuosius, kad galėtų pailsėti prieš būsimas lenktynes.
Tuo pat metu, kai Ramūnas pagaliau užmigo Prancūzijoje po 19-ojo etapo, lovoje vartėsi ir akių užmerkti negalėjo Kęstutis Česaitis. Būtent jis užaugino dviratininką, kuris šios galybę gerbėjų turinčios sporto šakos pasaulyje kone kiekvienose varžybose garsina Lietuvos vardą.
„Tour de France“ lenktynėse R.Navardauskas ne tik laimėjo etapą. Dukart jis buvo trečias, tad prancūzų komentatoriai turėjo laiko išmokti tarti sudėtingą jo pavardę.
Bet nemažai užsieniečių ją išmoko anksčiau. Taip sako K.Česaitis. Kai Ramūnas buvo jaunesnis, treneris su juo vykdavo į įvairias varžybas Belgijoje. „Būdavo, kad atvyksta tėvai, pamato jo pavardę, susikrauna mantą ir keliauja į kitas lenktynes. Tiesiog čia nebūdavo daugiau ką daryti“, - šypsojosi jis.
K.Česaitis – vienas ištikimiausių Ramūno sirgalių, bet jis taip pat ir treneris. Jo žodžių R.Navardauskas klauso ir prieš įprastas lenktynes, ir prieš elitines kovas.
Ar žinojote, kad buvo galimybė, jog po „Tour de France“ lenktynių visi būtume sakę ne „etapą laimėjo R.Navardauskas“, o „etapus laimėjo Navardauskai“? Ramūno brolis Edmas irgi buvo perspektyvus sportininkas, bet pasuko kitur, tad kaip būtų iš tikrųjų – nesužinosime.
„Pamenu Ramūną nuo pirmųjų dienų. Tada jį atsivedė geriausias draugas Eligijus Dališanskas“, - sakė K.Česaitis ir ėmė juoktis. E.Dališanskas šiandien – trenerio žentas.
Lrytas.lt su K.Česaičiu kalbėjo apie „Tour de France“ lenktynių sukeltą įtampą, santykius su R.Navardausku ir jo komanda „Garmin“, sportininko vaikystę ir atsidavimą darbą. Ar K.Česaičiui teko barti Ramūną?
„Visko buvo“ , - šypsojosi treneris.
- Treneri, esate vienas didžiausių R.Navardausko sirgalių. Kokia buvo jūsų reakcija į pergalę?
- Tai yra pats didžiausias Ramūno pasiekimas. Laimėti TdF etapą prilygsta pergalei pasaulio čempionate. Tai svarbiausio lygio lenktynės. Tik esu nusivylęs, kad Kūno kultūros ir sporto departamento nuostatose nėra įtrauktos „Vuelta“, „Giro“, „Tour de France“ lenktynės, kaip varžybos, kurios leistų sportininkui gauti meistriškumo rodiklius. Tai dar neišspręstas klausimas.
Šį mėnesį buvau Belgijoje ir akylai stebėjau varžybas, bendravau su Ramūnu. Belgai po jo pergalės pasakė taip: „Lietuva tokia maža ir su vienu dviratininku laimėjo etapą. Belgija turėjo dvylika sportininkų, bet nė vienas nelaimėjo.“
Belgai yra nusivylę, o aš – devintame danguje.
Džiaugiuosi ne tik laimėtų etapu, bet ir trečiosiomis vietomis ar net septinta. Svarbiausia, kad Ramūnas darbuojasi pastoviai.
Jis yra galingas dviratininkas. Tai matėme ir Lietuvos čempionate, kai R.Navardauskas laimėjo asmenines lenktynes. Galėjo laimėti ir grupines lenktynes, bet nugriuvo, sulaužė dviračio elektroniką, bet ir be pavarų atvyko ketvirtas.
Matosi, kad šie metai priklauso Ramūnui. Manau, kad dar sulauksime pergalių.
- Ar R.Navardauską galime vadinti vienu iš tų keleto sportininkų, kurie dideliu mastu garsina Lietuvą?
- „Tour de France“ yra girdimas visame pasaulyje. Apie tai žino milijardas žmonių. Dabar tie sirgaliai išmoko tarti R.Navardausko pavardę, o po pergalės į socialinį tinklą „Twitter“ tiesiog plūdo sveikinimai. Žinomumas yra labai didelis. Prancūzų komentatoriai pavardę ištarė atsidusdami, nes ji ilga, bet jie moka ją tarti.
Dviračių sporto aukščiausiame lygyje žinoma, kas yra Lietuva. Turime sportininkų, kurie gali konkuruoti su tokiomis šio sporto galiūnėmis, kaip Belgija, Prancūzija, Italija, Ispanija. Fantastika.
- Stebėjote lenktynes, ar buvo tokių momentų, kad pašoktumėte ir sušuktumėte: „Štai, štai vaikinas, kurį aš treniravau!“?
- Esu pakankamai kuklus. Lenktynes visuomet stebiu su kompanija ir neslėpsiu, kad jaučiu neapsakomą džiaugsmą. Vien tai, kad Ramūnas dalyvauja tokiose lenktynėse yra labai didelis pasiekimas, o čia dar ir laimi. Jeigu tave paima į komandą, reiškia nuveikei daug.
Kai susirgo škotas Davidas Millaras, jis parašė Ramūnui: „Su malonumu“. Taip jis parodė, kad pasitiki juo ir gerai jaučiasi, kad būtent jo vietą užima Ramūnas.
D.Millaras „Twitter“ Ramūnui parašė: „Laimėk ką nors dėl manęs“. Dėl to Ramūnas vėliau sakė, kad pusė pergalės – komandai, o kita – Davidui.
- Sunku įsivaizduoti, kad į tokią pergalę galima žiūrėti ramiai ir tik paploti rankomis.
- Lenktynes stebėjome su draugais belgais ir iš anksto ruošiamės, kad reikės švęsti. Kalbėjome, kad reikėtų iššauti šampaną, bet aš nevartoju alkoholio. Iš tiesų atšventėme labai kukliai – išgėrėme arbatos.
Pati reakcija buvo tokia – kai viską išgyveni, atrodo, kad pats dalyvavai varžybose. Šansų naktį užmigti – labai mažai. Guli ir galvoji, kaip viskas puikiai susiklostė.
Aš tiesiog meldžiausi, kad per paskutinius dešimt devynioliktojo etapo kilometrų nesprogtų padanga arba Ramūnas nenugriūtų. Kai tave vejasi pajėgiausi dviratininkai, tas 20 sekundžių pranašumas nėra toks didelis. Paskui važiavo grupės po šešis žmones. Tai tiesiog iš fantastikos srities.
Tikrai jaudinausi. Esu pažįstamas su šiuo jausmu, nes Ramūnas lepina pergalėmis. Štai pasaulio čempionate jis užėmė aštuntą vietą. Patikėkite, jis praktiškai vienas važiavo, be jokios pagalbos, o pasiekė tiek daug. Tai tik parodo, koks tvirtas sportininkas Ramūnas yra.
- Ar įtampa, kurią jautėte per TdF- didžiausia, kokią teko išgyventi?
- Patikėkite, tirpo ir rankos ir kojos.
- R.Navardauskas per pastaruosius keletą metų pateikė ne vieną skambią pergalę. Pernai laimėjo prestižinių „Giro“ lenktynių etapą, 2012-aisiais dvi dienas vilkėjo „Giro“ lyderio marškinėlius. Ar Ramūnas labai pasikeitė?
- Jis tik suvyriškėjo. Ramūnas įgavo patirties turų varžybose.
Kai lenktyniauji dieną, dvi ar penkias – vienas dalykas, bet kai tavęs laukia 21-as etapas, viskas būna kitaip.
Dabar jis sugeba susikoncentruoti ir išsilaikyti iki galo.
Kai jis pirmą kartą dalyvavo Tdf, to pasakyti negalėjau. Pamenu, kad likus dešimt etapų Ramūnas man sakė: „Treneri, nebegaliu, viskas. Važiuoju autopilotu.“
O dabar jis išsilaiko, paskutiniuose etapuose tampa prizininku ir gali laimėti. Tai rodo Ramūnio pajėgumą. Jis yra lygiavertis savo varžovams.
- Ar prieš ir per lenktynes duodate jam patarimų?
- Prieš jas susiskambiname. Aš jam sakau: „Šiandieną – tavo etapas, tavo kalnai.“
Trečios ar ketvirtos kategorijos kalnai tikrai tinka Ramūnui. Svarbiausia – nenugriūti. Sakau, kad turi atidirbti komandai, bet nepamiršti savęs – jeigu yra galimybę, turi pasistengti kiek įmanoma.
Įkalbinėti ar kažką nurodyti neturiu teisės. Juk yra komanda ir jos taktika. Tai būtų neetiška ir prieš ekipą, ir prieš Ramūną. Juk jeigu jam patarsiu vieną, o komandos treneriai – ką kitą, atrodys juokingai.
- Kokie jūsų santykiai su „Garmin“ komanda?
- Šiemet su komandos vadybininkais susitikau jau porą kartų. Mes pasisveikiname, pabendraujame. Iš tiesų nieko daug nėra. Jau galiu perduoti linkėjimus, bet mūsų bendravimas nėra didelis.
- Ramūną treniruoti pradėjote, kai jam buvo dešimt metų. Koks jis tada buvo?
- Tikrai atsimenu. Jį į treniruotes atsivedė geriausias draugas E.Dališanskas. Dabar jis – mano žentas. Pats užsiauginau (juokiasi).
Ramūnas buvo labai „kūdas“, kuklus. Jis buvo aukštas, bet labai smulkus. Kai pradėjo treniruotis, pamačiau, kad turi talentą, bet teko jį stabdyti. Vaikai labai greitai pasiekia to, ko nori, o tada jiems nusibosta. Teko pristabdyti kai kur.
Esu turėjęs ir daugiau talentingų vaikų, bet ne visiems pavyko pakilti. O štai Ramūnui buvo palankios visos aplinkybės. Jis tapo didžiu dviratininku.
- Ar iškart galėjote pasakyti, kad štai jis tai tikrai žengs toli?
- Kai tik atėjo, to tikrai neįžvelgiau. Bet po poros metų, kai atsirado šioks toks įdirbis, pastebėjau unikalų dalyką – štai per grupines lenktynes jis galėdavo važiuoti tada, kai kiti pervargdavo. Kiti nebegalėdavo, o jis vienas pats važiuodavo.
Tada supratau, kad jis ne tik talentingas. Jo vidinė medžiagų apykaita, pats deguonies sunaudojimas ląstelėse yra užkoduotas genuose. Galbūt jo talentas čia ir slypi.
- Paprastai jaunieji sportininkai nori išmėginti viską – ir futbolo, ir krepšinio kamuolį, svorius. Neteko Ramūno ginti nuo kitų sporto šakų?
- Iš tikrųjų neteko. Jis užaugo Kvėdarnoje (Šilalės rajonas, - Red.), o ten buvo populiarios futbolo treniruotės. Atrodo ir tinklinio užsiėmimai vyko.
Ramūnas mėgo pažaisti, bet ne profesionaliai. Jam patiko dviračių sportas ir jis pakankamai į tai įsikibo. Turėjome geras sąlygas. Vykdavome į varžybas Belgijoje, o ten Ramūnas laimėjo begalę kartų.
Jį žinodavo kaip stiprų sportininką. Ten vykdavo daug lenktynių ir būdavo tokių situacijų, kai pamato kieno nors tėvai, kad dalyvaus R.Navardauskas, susikrauna mantą ir keliauja į kitas varžybas. Jie pamatė, kad nebėra čia ką veikti.
- Dideli talentai pasižymi išskirtine darbo etika. Ar Ramūnas irgi turi tokią savybę?
- Jis įsiklauso ir nešokinėja nuo vieno darbo prie kito. Viską daro kryptingai.
Jeigu Ramūnas pasakė, kad važiuos penkias valandas, tai tiek važiuos. Nebūna taip, kad viduryje treniruotės imtų ir kažką keistų. Kaip pasakė, taip ir būna.
- Esate baręs jaunąjį R.Navardauską?
- Yra visko buvę. Tikrai teko pabarti. Istorijų yra įvairių, bet palikime jas istorijai (juokiasi žiūrėdamas į Ramūną, - Red.).
Tie visi pabarimai būdavo bendra tvarka. Individualiai to nedarai.
Sportininkas ir treneris – tarsi vienas. Turi būti puikus ryšys, jokių asmeniškumų. Jeigu sportininkas supyks ir nusisuks, nė vienas nieko nepasieks – nei jis, nei treneris. Tad dažniau kritiką ar pamokymus skirdavau bendrai grupei.
To reikia, nes dirbu su sportininkais iki 18-os metų.
- Ar matote daugiau augančių navardauskų?
- Turiu labai gerų mergaičių – ir vyresnių, ir jaunesnių. Bet šiais laikais perspektyvos nepakanka.
Reikia, kad visi keliai sueitų į vieną – talentas, pajėgumas, tėvų pritarimas, materialinės sąlygos, finansavimas, kitų sporto organizacijų požiūris. Kad viskas sueitų į vieną labai sunku padaryti. Kartais tai tarsi iš svajonių pasaulio.
Talentų yra, bet ar jie iškils – kitas klausimas.
Ar Ramūno atveju buvo sunku tėvus įtikinti, kad jį atiduotų dviračių sportui?
- Ne. Ramūnas daug dalykų sprendė pats. Jis laimėdavo daug varžybų, o tėvai, manau, irgi būdavo patenkinti.
Būdamas jaunis sportavo Šveicarijoje ir tai buvo paspirtis. Kvietė geriausią Lietuvos dviratininką ir jam teko garbė ten išvykti. Tėvai suprato, kad Ramūnas galėtų būti profesionalu.
Bet Ramūnas turėjo brolį. Metais jaunesnis, bet labai stiprus. Edmas taip pat laimėdavo daug lenktynių. Buvo labai stiprus dviratininkas. Buvo apie poros metrų ūgio ir stambesnis už Ramūną, bet tėvas pasakė: „Užteks vieno dviratininko. Kitas tegul stoja į veterinarijos akademiją.“ Taip ir buvo.
- Galbūt šiemet būtume pasidžiaugę dviejų Navardauskų pergalėmis „Tour de France“ lenktynėse?
- Kas čia žino (juokiasi).
