Vis dar nejauku girdėti, kai varžybų pranešėjas pristato ją prieš startą: „Donata Rimšaitė, Rusija.“
Be to, ir jos apranga su užrašu RIMSHAYTE RUS atrodo lyg pasiūta per klaidą. Bet Rusijos šiuolaikinės penkiakovės rinktinei atstovaujanti D.Rimšaitė teigia, kad nesuklydo priėmusi tą sprendimą 2010 metų gruodį.
Tada ji išvyko į Maskvą, kitais metais ištekėjo ir gavo Rusijos pilietybę.
D.Rimšaitė nebuvo pirmoji Lietuvos sporto emigrantė, bet šalyje kilo didelis skandalas.
Penkiakovininkė buvo viena didžiausių sporto vilčių – nepaisant jaunystės, jau pasiekusi Lietuvai ryškių pergalių.
Ryškesnių, nei kol kas pasiekė atstovaudama Rusijai, nors pernai šiuolaikinės penkiakovės pasaulio čempionate ir šiemet vasarą Europos pirmenybėse jai pavyko laimėti bronzą.
„Kaip susiklostė, taip susiklostė. Kiekvienas žengia savo gyvenimo keliu.
Aš niekada nesigailiu dėl savo poelgių, nes, vienaip ar kitaip, tai yra gyvenimo patirtis“, – sakė 26 metų atletė, stabtelėjusi pasišnekėti Varšuvoje per pasaulio šiuolaikinės čempionatą, kuriame užėmė 7-ąją vietą.
Jozefo Pilsudskio universiteto stadione tuo metu vyko vyrų varžybų finalo jojimo rungtis. Pokalbis porą kartų nutrūko, kai Argentinos ir Čilės penkiakovininkai vienas po kito krito nesuvaldę žirgų.
„O Dieve. Nejaugi jį žirgas prispaudė? – reagavo D.Rimšaitė. – Aišku, raitelis suklydo. Geras žirgas ne visada parodys gerus rezultatus, jei raitelis nepatyręs.
Bet jis vėl lipa ant žirgo. Gali būti, kad dar yra ištiktas šoko ir nieko nejaučia. Man taip yra buvę. Kažkada pati kritau nuo žirgo, mane vėl užsodino ant jo.
Lyg ir jojau, o skausmą pajutau tik nulipusi.“
Dar labiau nei kolegų skrydžiai nuo žirgo D.Rimšaitę trikdė paprasti klausimai.
Nors saulės akiniai slėpė žvilgsnį, o žodžiai plaukė ramiai, kalbėti apie kai kuriuos dalykus penkiakovininkei vis dar sunku.
– Donata, kaip vertinate savo startus pasaulio čempionate? – „Lietuvos rytas“ iš pradžių paklausė D.Rimšaitės.
– Aš buvau nepasirengusi nei plaukimo, nei bėgimo rungčiai – kaip ir Europos čempionate.
Bet Europos pirmenybėse viskas kažkaip gerai susiklostė ir laimėjau bronzos medalį.
Tačiau pasirengimas buvo žemo lygio, o rezultatai viską parodo. Bėgau tikrai silpnai.
Į dešimtuką mane ištempė fechtavimasis ir jojimas. Gerai, kad žirgai šįkart buvo geresni nei per varžybas Meksikoje.
– Po finišo Varšuvoje draugiškai kepštelėjote per kepurę Laurai Asadauskaitei. Kokie jūsų santykiai dabar?
– Esame geros pažįstamos. Kolegės. Kartu dalyvaujame varžybose ir dažnai viena kitą pasveikiname po sėkmingų startų.
Nevaikštome susikabinusios už rankučių, tačiau mūsų santykiai geri. Susitikusios normaliai bendraujame.
– Ar sekėte L.Asadauskaitės pasirodymą Londono olimpinėse žaidynėse, kur ji iškovojo auksą?
– Tuo metu buvau Vokietijoje, bet tiesiogiai mačiau jos pergalę. Tai nustebino ir nudžiugino mane. Laura šaunuolė.
– Pati neturėjote galimybės startuoti Londone. Ar niekada nesigailėjote dėl sprendimo palikti Lietuvą ir persikelti į Rusiją?
– Nesigailėjau. Žinoma, buvo sunkumų. Ir psichologinių, ir dėl sveikatos.
Tačiau nesieju šių bėdų su išvykimu į Maskvą. Tokių bėdų galėjau sulaukti ir Lietuvoje.
Kaip susiklostė, taip susiklostė. Kiekvienas žengia savo gyvenimo keliu. Niekada nesigailiu dėl savo poelgių, nes, vienaip ar kitaip, tai yra gyvenimo patirtis.
Ką nors gauname, ką nors prarandame. Vis tiek einame į priekį.
– Ar esate patenkinta tuo, ką gaunate?
– Šiuo metu jaučiuosi gerai. Tai, ką turiu, mane tenkina.
Žinoma, visada norisi, kad būtų geriau. Tai yra normalu – esu sportininkė ir visada noriu geresnių rezultatų.
O gyvenimas bėga normaliai. Bent jau stabiliai jaučiuosi.
– Dėl kokių priežasčių išvykote į Rusiją?
– Nenorėčiau apie tai kalbėti. Manau, kad žmonės turėtų tai pamiršti. Jau praėjo daug laiko.
– Žmonės ir dabar kalba, kad tai įvyko dėl pinigų.
– Nenoriu kalbėti šia tema.
– Sakėte, kad gyvenate stabiliai. Kokios jūsų gyvenimo sąlygos Maskvoje?
– Treniruočių sąlygos tikrai geros. Gera bazė, geri žirgai. Gerų treniruočių partnerių taip pat netrūksta, jų gal net per daug.
Kai gyvenau Lietuvoje, kaip ir Laura, turėjau fechtuotis su vaikinais.
Blogai, kai per treniruotes fechtuojiesi su vaikinais, o per varžybas – su merginomis, nes tai labai skirtinga.
– Ar gyvenate pačioje Maskvoje?
– Taip. Ne centre, nes jis labai didelis. Nekeliu ten kojos, nes labai didelės automobilių spūstys.
Ketvirtus metus gyvenu Maskvoje, bet vis dar neįpratau prie tokios žmonių gausos, tokio didelio judėjimo.
Aš gyvenu nei užmiestyje, nei centre. Maždaug per vidurį. Svarbu, kad sporto bazė netoli.
– Ar jums patinka Rusijos žmonių mąstymas?
– Aš pati augau pusiau rusiškoje šeimoje. Mano tėtis – rusas, šios tautos bruožus visada gerai pažinojau.
– Kurios šalies piliete save labiau laikote?
– Pagal savo charakterį aš esu labiau Baltijos šalių žmogus.
Maskvoje iš pradžių buvo sunku. Lietuvoje yra abiejų tautybių žmonių, o Rusijoje yra kitaip. Ten atvykusi turėjau pratintis, bet galiausiai prisitaikiau.
– Ar dažnai sugrįžtate į Lietuvą?
– Ne. Varžybų kalendorius yra įtemptas, nepavyksta sugrįžti visada, kai noriu.
Ilgiausias laikotarpis, kai negalėjau atvažiuoti, buvo aštuoni mėnesiai. Bet stengiuosi sugrįžti namo į Vilnių, kai tik turiu progą.
– Ar žmonės jus atpažįsta Vilniuje?
– Daug sykių esu grįžusi namo, bet niekas manęs neatpažino, niekam aš nerūpėjau.
Man regis, iš to buvo išpūstas burbulas. Nesu tokia svarbi.
Galbūt mane žino sporto žmonės, bet gatvėje žmonės manęs neatpažįsta.
– Ar bendraujate su kitais Lietuvos sportininkais?
– Tik su penkiakovininkais. Su kitų šakų atstovais tiesiog nesusitinku.Penkiakovininkai vis juokauja, kad turėčiau grįžti atgal.
– Ką jiems atsakote?
– Juokai juokais, bet kelio atgal nėra. Nėra prasmės bėgioti tai šen, tai ten. Jei ką nors darai, reikia daryti iki pabaigos.
– Ar buvote atvežusi į Vilnių ir savo vyrą?
– Žinoma. Visa giminė jį matė.
– Gal būtų galima apie jį sužinoti daugiau?
– Jokios informacijos apie jį nepateiksiu.
– Kodėl?
– Todėl.
– Ar ilgai planuojate sportuoti?
– Bent jau iki Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių tai tikrai. O kas bus toliau, negaliu pasakyti.
Daug priklausys nuo sveikatos, traumų. Sunku žiūrėti į priekį.
– Kaip manote, kur gyvensite baigusi karjerą?
– Ne Lietuvoje. Nesu tikra, ar Rusijoje. Gali būti, kad liksiu Rusijoje, bet turbūt ne Maskvoje.
Tai per didelis miestas, prie jo neįpratau.
Galbūt apsistosiu mažesniame Rusijos miestelyje, galbūt užsienyje.
Nežinau, kur gyvenimas nublokš, bet į Lietuvą sugrįžti neplanuoju.
Skandalo įžiebtos aistros virė ilgai
Lietuvos sporto istorijoje būta atvejų, kai kitos šalies pilietybę pasirinko rankininkai, ledo ritulininkas, krepšininkas, net šachmatininkė. Tačiau D.Rimšaitės poelgis 2010 metų pabaigoje sudrebino ne tik šalies sporto bendruomenę, bet ir visą Lietuvą.
Nepriklausomybės laikais Vilniuje užaugusi talentinga atletė paliko tėvynę ir nusprendė laimės ieškoti šalyje, kuri pusšimtį metų buvo okupavusi Lietuvą.
Atstovaudama Lietuvai ji dalyvavo Pekino olimpinėse žaidynėse, dusyk buvo laimėjusi pasaulio taurės finalus 2008 ir 2009 metais, o 2010 metais – Europos čempionato bronzą ir pasaulio pirmenybių sidabrą.
Aistros dėl pabėgėlės įsiliepsnojo, nes 2011 metais rusišką pasą D.Rimšaitei parūpinę Rusijos šiuolaikinės penkiakovės vadovai spaudė visais frontais, pasitelkdami net aukščiausius šalies politikus, kad Lietuva leistų jai startuoti 2012 metais Londone su Rusijos vėliava.
„Tiesa yra ta, kad myliu žmogų, su kuriuo gyvenu. Manau, kad tai yra teisinga, nes moteriai pati didžiausia vertybė yra šeima. Ilgiuosi Lietuvos ir myliu savo šalį, bet meilė žmogui taip pat stipri“, – Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) generalinėje asamblėjoje 2012 metų žiemą aiškino D.Rimšaitė. Galiausiai LTOK beveik sutartinai nusprendė nesuteikti jai teisės dalyvauti olimpiadoje anksčiau, nei baigsis trejų metų pereinamasis laikotarpis.
