Nuo Dariaus Kasparaičio iki Donatos Rimšaitės. Mūsų šalies sporte netrūksta atletų, kurie gimė ir užaugo Lietuvoje, bet vėliau atstovavo kitoms valstybėms.
Siekdami geresnio finansinio būvio kai kurie tik gąsdino: Alvydas Duonėla – irkluoti Izraelyje, Rolandas Gimbutis – plaukioti Katare, Tomas Vaitkus – važiuoti dviračiu Kazachstane.
Kai kurie tyliai priėmė kitų šalių pilietybę kaip šachmatininkė Dagnė Čiukšytė, 12 metų atstovavusi Lietuvos komandai, bet paskui sėdusi prie Anglijos rinktinės lentos ir įveikusi lietuvę, ar krepšininkas Mantas Česnauskis, įleidęs šaknis Lenkijoje ir tapęs šios šalies piliečiu.
Tačiau daugiausia sporto emigrantų yra tarp rankininkų.
Ketvirtadienį rungtynėmis Danijoje mūsų šalies rankinio rinktinė pradėjo 2016 metų Europos čempionato atranką savo gretose turėdama ne visus geriausius lietuvius rankininkus.
R.Kirveliavičius ir Vytautas Žiūra atstovauja Austrijos rinktinei.
„Jie būtų labai svarus pastiprinimas, – sakė Lietuvos rankinio rinktinės treneris Artūras Juškėnas. – Deja, vyrai pasirinko Austriją.“
Austrijoje rado ir meilę
2008 metais atstovaudamas „Vilniaus“ klubui R.Kirveliavičius buvo išrinktas naudingiausiu Lietuvos pirmenybių žaidėju, o šiuo metu jis yra vienintelis Lietuvos rankininkas, žaidžiantis stipriausioje pasaulio rankinio lygoje – Vokietijos bundeslygoje.
26 metų dvimetrinis lietuvis spalį perėjo į „Bietigheim“ komandą po šešerių metų Vienos „Fivers“ klube.
Iš Druskininkų kilęs vyras su juo tapo Austrijos čempionu ir geriausiu šalies žaidėju 2011 metais, o gyvendamas Alpių šalyje rado ne tik daug draugų, bet ir mylimąją.
Pernai Austrijos pilietybę gavęs ir šios šalies rinktinėje debiutavęs lietuvis dėl traumos praleido 2014 metų Europos pirmenybes, kuriose žaidė V.Žiūra.
35 metų lietuvis iš Austrijos „Fivers“ klubo karjerą pradėjo Kauno „Lūšies-Akademiko“ ekipoje, bet jau yra pelnęs pusantro šimto įvarčių Austrijos rinktinei.
V.Žiūros širdies draugė bosnė Gorica Ačimovič žaidžia Austrijos moterų rinktinėje.
Lietuvos rankinio federacijos prezidentas ir moterų nacionalinės komandos treneris Antanas Skarbalius dar būdamas vyrų rinktinės strategas bandė prisikviesti V.Žiūrą į savo komandą, bet jo perkalbėti nepavyko.
„Aš siekiu tapti Austrijos piliečiu“, – rankininko atsakymą perpasakojo A.Skarbalius.
Ir R.Kirveliavičius, ir V.Žiūra, kol pasirinko raudoną-baltą austrų aprangą, yra atstovavę Lietuvos rinktinei.
„Pajuokaujame, kad jie jau nebėra lietuviai, – sakė Austrijos lygoje su tautiečiais prasilenkęs vienas Lietuvos rankinio rinktinės lyderių Benas Petreikis iš Leobeno „Juri Union“ klubo. – Jie ten gyvena ilgai, jiems ten patinka.“
R.Kirveliavičius ir V.Žiūra nėra vieninteliai Lietuvos rankininkai, pakeitę nacionalines komandas.
Vigindas Petkevičius 1996–1998 m. yra atstovavęs Vokietijos rinktinei, o dar daugiau sporto emigrančių yra tarp Lietuvos rankininkių.
Kaltės jausmas lydi ilgai
Šiuo metu Austrijos rinktinei atstovauja Laura Magelinskas ir Agnetė Grigaitė.
Iš Panevėžio kilusi 24 metų A.Grigaitė yra žaidusi Lietuvos rinktinėje, bet pastaruosius aštuonerius metus atstovauja Vienos Noištato „McDonald's“ klubui.
Austrijos lygoje ji yra pelniusi per tūkstantį įvarčių, o pernai gavo šios šalies pilietybę.
L.Magelinskas istorija kitokia. Jos tėvai Romas ir Lolita Magelinskai dėl rankinio atvyko į Austriją, ten šio žaidimo abėcėlės išmoko ir Laura.
Prie Austrijos rinktinės įspūdingiausių trofėjų – 1996 metų Europos ir 1999 metų pasaulio pirmenybių bronzos – svariai prisidėjo Aušrelė Fridrikas ir Rima Sypkus.
Iš Varėnos kilusi A.Fridrikas yra žaidusi Sovietų Sąjungos ir Lietuvos rinktinėse, bet svarbiausio asmeninio pripažinimo sulaukė atstovaudama Austrijai – 1999 metais ji buvo išrinkta geriausia pasaulio rankininke.
Su savo vyru – buvusiu Vilniaus „Žalgirio“ futbolininku Robertu Fridriku į Austriją persikėlusi Aušrelė, gavusi Lietuvos tautinio olimpinio komiteto leidimą, austrėms padėjo ir Sidnėjaus olimpinėse žaidynėse.
„Man buvo nelengva priimti tokį sprendimą, bet norėjosi aukšto lygio varžybų, troškau aukštų rezultatų, – yra pasakojusi rankininkė, kuri 1988 metais su Vilniaus „Egle“ laimėjo Tarptautinės rankinio federacijos (IHF) taurę. – Aišku, jaučiu savotišką kaltę Lietuvos rankinio aistruoliams.“
A.Fridrikas džiaugėsi, kad per karjerą jai neteko žaisti prieš Lietuvos rinktinę.
„Niekada nenorėjau, kad taip atsitiktų. Mano širdis visada Lietuvoje“, – sakė rankininkė, karjeros pabaigoje žaidusi Norvegijos ir Danijose komandose.
Dar viena auksinių laikų „Eglės“ žaidėja Miroslava Rickevičienė, taip pat Ingrida Radzevičiūtė Lietuvos rinktinę iškeitė į Vokietijos nacionalinę komandą.
Nuo 2012 metų Islandijos rankinio rinktinei atstovauja Ramunė Pekarskytė, irgi buvusi mūsų šalies rinktinės žaidėja.
Rusijos rinktinėje rungtyniauja Viktorija Žilinskaitė. Jos tėvas yra lietuvis, bet pati V.Žilinskaitė lietuviškai nekalba.
Kitas pasas – kitos pajamos
Šiose istorijose romantikos nėra daug.
Pagrindinis motyvas išmainyti žaliąjį pasą – pinigai, kurie rankinyje yra kur kas mažesni nei aukšto lygio krepšinyje ar futbole.
2013 metų geriausias pasaulio rankininkas kroatas Domagojus Duvnjakas Hamburgo klube uždirbdavo po 750 tūkst. eurų per metus, o „Barcelona“ komandoje rungtyniaujančio Prancūzijos rankininko Nikolos Karabatičiaus uždarbis geriausiais jo karjeros metais irgi peršokdavo pusę milijono eurų.
Moterų rankinyje nauja pinigų kasykla tapo Rumunijos „Baia Mare“ klubas, galintis savo žvaigždėms, tokioms kaip geriausia 2012 metų pasaulio rankininkė brazilė Alexandra do Nascimento, mokėti apie 10 tūkstančių eurų per mėnesį.
Be abejo, vidutinio lygio rankininkai uždirba mažiau.
Pavyzdžiui, Prancūzijos lygos rankininkų mėnesio algos vidurkis sudaro 2,7 tūkst. eurų.
Nesunkiai gaunama nauja pilietybė garantuoja papildomų pajamų.
Pavyzdžiui, Rusijos moterų rinktinės žaidėjos gauna po 2 tūkstančių JAV dolerių mėnesio stipendiją, neskaičiuojant atlygio klubuose.
„Panašiai yra ir Vakarų šalyse“, – pasakojo A.Skarbalius.
„Ateina laikas, kai rankininkai pradeda galvoti apie tolesnį gyvenimą, – sakė Lietuvos vyrų rinktinės treneris A.Juškėnas. – Pasitaiko, kad atlygis skiriasi kelis kartus, tad galbūt neverta jų smerkti.“
Dauguma sportininkų nebegrįžta namo, nes užsienio šalyse gavo galimybę likti rankinyje pasibaigus karjerai.
A.Fridrikas treniruoja Austrijos merginų (iki 18 m.) rinktinę, o R.Sypkus dirba Europos rankinio federacijos būstinėje Vienoje.
„Galbūt jos žvelgė į ateitį ir matė tolesnes perspektyvas – dabar turi solidžius darbus“, – svarstė A.Skarbalius.
Vilionėms pasiduotų ne visi
Praėjo daug metų nuo tada, kai Lietuvos vyrų ir moterų rinktinės žaidė elitinėse tarptautinėse varžybose: rankininkės – 1993 m. pasaulio pirmenybėse (13-oji vieta) ir 1996 m. Europos čempionate (12-oji vieta), o rankininkai – 1997 m. pasaulio čempionate (10-oji vieta) ir 1998 m. Europos pirmenybėse (9-oji vieta).
Dar daugiau metų prabėgo nuo Lietuvos klubų – Vilniaus „Eglės“ ir Kauno „Granito“ pergalių antrosiose pagal lygį Europoje IHF taurės varžybose.
Ir A.Skarbalius, ir A.Juškėnas mano, kad rinktinių rezultatai galėtų pagerėti, jei Lietuvoje vėl atsirastų bent vienas profesionalus klubas, kuris galėtų semtis patirties ir Baltijos lygos ar Europos turnyruose.
Bet lėšų tokiai komandai nėra. Nuo politiko Vytenio Andriukaičio valdymo laikų Rankinio federacijos paveldėta daugiau nei pusės milijono litų skola tirpsta lėtai, ir šiuo metu Lietuvoje rankinis yra labiau mėgėjiškas nei profesionalus.
Sūnų ir dukterų paklydėlių gali būti ir daugiau.
„Toks pavojus yra. Jei kuriai nors užsienio rinktinei prireiks mūsiškių, visko gali nutikti“, – pripažino A.Skarbalius.
Nebent pastiprinimo ieškantys užsieniečiai susidurtų su tokiais kaip 22 metų B.Petreikis.
„Aš pats niekada neimčiau kitos šalies paso“, – net neklausiamas pareiškė Austrijoje rungtyniaujantis Lietuvos rinktinės žaidėjas.
Lietuvos rankininkai – kitose rinktinėse
Austrija – Aušra Fridrikas, Rima Sypkus, Laura Magelinskas, Agnetė Grigaitė, Vytautas Žiūra, Romas Kirveliavičius.
Vokietija – Vigindas Petkevičius, Miroslava Rickevičienė, Ingrida Radzevičiūtė.
Islandija – Ramunė Pekarskytė.
