Londono olimpinėse žaidynėse buriavęs Rokas Milevičius vėl pagavo pergalingą vėją. Į garsiausias jūrų jachtų lenktynes aplink pasaulį prasimušęs pirmasis lietuvis su „Brunel“ komanda triumfavo antrajame „Volvo Ocean Race“ etape.
Jo delnai įdiržę nuo virvių, o veidas nugairintas atogrąžų saulės ir vėjų.
Bet 28-ąjį gimtadienį vandenyne sutikęs kaunietis dabar mėgaujasi didžiausiu savo gyvenimo nuotykiu, apie kurį iki šiol Lietuvos buriuotojai galėjo tik pasvajoti.
R.Milevičius dar spalį tapo pirmuoju istorijoje lietuviu, patekusiu į „Volvo Ocean Race“ (VOR) pragarą – prestižiškiausias jūrų jachtų aplink pasaulį lenktynes.
„Reikia nenustoti svajoti ir visada tikėti tuo, ką darai“, – „Lietuvos rytui“ tvirtino Rokas, šią savaitę trumpam sugrįžęs į gimtinę.
Pasiklausyti jo įspūdžių iš jūrų Dakaru ir būriuotojų Everestu vadinamų lenktynių į vieną Vilniaus kavinių sugužėję bendraminčiai nesutilpo net ant laiptų, dar sykį patvirtindami, jog lietuviai nėra tik cepelinus valgyti linkusi žemdirbių tauta.
Buvęs Londono olimpinių žaidynių dalyvis šįmet lenktynėse atstovauja „Brunel“ komandai (Olandija). R.Milevičius pastarąją savaitę kartu su draugais laimėjo antrąjį VOR etapą.
Per 23 dienas ir 16 valandų įveikusi 6125 jūrmylių (11 300 km) atstumą nuo Keiptauno iki Abu Dabio, Olandijos jachta vos 16 minučių aplenkė pagrindinius varžovus – „Dongfeng“ ekipą iš Kinijos.
Pirmajame etape nuo Alikantės iki Keiptauno „Brunel“ komandos vyrai buvo treti ir dabar bendrojoje įskaitoje užima pirmąją vietą.
– Rokai, „Volvo Ocean Race“ vadinamas buriuotojų Everestu. Kas jums padėjo užkopti į šitą viršūnę? – R.Milevičiaus pasiteiravo „Lietuvos rytas“.
– Labiausiai sportinė karjera ir olimpiada.
Kovodamas dėl kelialapio į Londono žaidynes turėjau vienas atlaikyti milžinišką konkurencinę kovą. Tuomet įdėjau tikrai daug pastangų, bet pasiekiau savo tikslą.
Per atranką (į „Brunel“ komandą. – Red.) buvau fiziškai tikrai gerai pasiruošęs.
Esu psichologiškai tvirtas ir stabilus, o kai pradėjome buriuoti, vėl pravertė ta patirtis, kurią sukaupiau per savo sportinę karjerą.
Per treniruotes man nereikėjo papildomai aiškinti, ką turiu daryti. Dar nuo senų laikų moku ir galiu vienas laive tvarkytis.
Kai rinkomės, ką galiu daryti, aš iš karto pasisiūliau prižiūrėti gerves – tikrą inžinerinį stebuklą ir labai svarbų jachtai dalyką.
Esu kruopštus, tos mano savybės tiko, todėl galiausiai Bouwe (B.Bekkingas – „Brunel“ laivo kapitonas. – Red.) mane paliko prie gervių.
– Kaip patekote į Olandijos komandą?
– Viskas prasidėjo dar prieš porą metų, kai ir Lietuvoje pradėjome galvoti apie panašų projektą.
Dabar „Green Marine“ bendrovė pastato laivus, todėl nereikia šiam tikslui švaistyti daug energijos ir atkrinta daug kitų rūpesčių. Būtent tai leido lietuviams svajoti.
Po olimpiados pradėjau dirbti treneriu Kauno buriavimo mokykloje. Prieš metus per gimtadienį pamačiau skelbimą, kad olandai skelbia atranką į savo komandą.
Jie ieškojo dviejų jaunesnių negu 30 metų įgulos narių, nes to reikalavo „Volvo Ocean Race“ taisyklės.
Draugas sako: čia tau gimtadienio dovana. Užpildžiau tą anketą, bet daug vilčių neturėjau.
Sykį važiavome autobusu iš Vilniaus kartu su Rūta Meilutyte, ir aš į ją žiūrėdamas galvojau – nejaugi mano gyvenime jau viskas pasiekta?
O kai pravėriau namų duris, draugė Erika klausia: ar matei laišką?
„Labas, Rokai, kviečiame į pirmąją atranką“, – perskaičiau. Iš pradžių net pamaniau, kad čia – automatinis atsakymas, bet vėliau gavau patvirtinimo žinutę, kurioje nurodyta atrankos vieta ir laikas. Po trijų dienų turėjau būti Amsterdame.
Kai pradėjau ieškoti, kaip ten nuvykti, skrydžių jau nebebuvo.
Į tą atranką autobusais važiavau gal 23 valandas. Pas draugus Olandijoje pernakvojau ir būdamas pusiau kosminės būsenos laikiau visus testus.
Bet jaučiau, kad esu gerai pasiruošęs, nes Vilniuje visus metus aktyviai sportavau. Fiziškai buvau tiesiog idealios formos ir palikau gerą įspūdį, palyginti su kitais.
Po visų testų pajutau, kad galiu užsikabinti. Bet vienintelis mano minusas buvo tas, kad esu lietuvis.
Atrankoje dalyvavo per 300 kandidatų, daugiausia olandai. Vėliau ir Bouwe neslėpė, kad komandos rėmėjai labiausiai norėjo ir reikalavo paimti olandą.
Kai jis paskambino ir pakvietė į buriavimo treniruotę, dar ilgai išlaikiau paslaptį. Net tėvai nežinojo, tik Erika.
Buvo atrinkti 6 žmonės, bet jau po pirmųjų treniruočių manęs paprašė pasilikti. Taip nuvykęs į Lansarotę nė karto nebuvau grįžęs namo ir praleidau visą laiką iki lenktynių treniruodamasis kartu su įgula.
– Priklausote „Facebook“ kartai, o „Brunel“ kapitonas ir šturmanas jau yra perkopę penkiasdešimtmetį. Ar nesunku rasti bendrą kalbą?
– Visi turime bendrą tikslą, visi esame buriuotojai, todėl tikrai gerai sutariame.
Galbūt iš pradžių buvo kiek keista ir jautėsi tam tikras atstumas, bet kai tiek laiko drauge praleidi uždaroje erdvėje, susidraugauji ir pažįsti vienas kitą net geriau už savo artimus draugus, su kuriais augai nuo mokyklos laikų.
– „Brunel“ įgulą sudaro net septynių tautybių atstovai. Kaip kasdien pasiskirstote darbais?
– Per parą turime keturias pamainas. Keturi dirba, keturi ilsisi.
Iš tų keturių, kurie ilsisi, du dar būna savotiškame budėjimo rėžime. Tas, kuris tik pradėjo ilsėtis, ir tas, kuris po valandos jau turėtų keltis. Jeigu tektų atlikti manevrą, jie pirmieji šoktų padėti dirbančiai komandai.
Teoriškai kiekvienas turėtų gauti po 12 valandų darbo ir miego. Bet lenktynėse tokių idealių dienų nėra. Kai tikrai geri orai, galima išmiegoti po 9 valandas.
Bet daug dažniau miegi tik kokias keturias valandas. Paskutinę antrojo etapo savaitę miegojome tik po tris valandas – ir tai po 15–20 minučių.
Kai reikia padėti, pirmieji kviečiami mes – jaunimas, nes esame energingesni, mums užtenka daug mažiau miego atsigauti. Fiziškai dirbame kiek daugiau nei kiti, o tas miego trūkumas visą laiką yra juntamas.
Šituose laivuose nėra jokios elektronikos – tik mechanika.
Aš esu atsakingas už gerves – visus mechanizmus, kurie valdo virves. Jos patiria apkrovą nuo 7 iki 12 tonų.
Virvės dyla, o pakilusios dulkės limpa prie odos ir drabužių. Neretai delnai ima skilinėti iki kraujo – bet ne todėl, kad juos nusitrynei nuo svorio, o dėl medžiagos.
– Lenktynėms reikia didelės ištvermės. Kaip tokiems krūviams ruošiatės?
– Psichologiškai gal net turi būti stipresnis negu fiziškai.
Jeigu fiziškai pavargai, negalėsi atlikti tik savo darbo ar kokios nors užduoties. Bet jeigu palūši psichologiškai, gali laive sukelti tokių dramų, kad visa komanda subyrės.
Ilgas buvimas mažoje erdvėje slegia, todėl įtampa neišvengiamai atsiranda.
Jaučiuosi labai stabiliai, bet matau, kaip kiti komandos draugai kenčia.
„Man dar nėra taip blogai kaip jam“, – drąsini save tokiomis akimirkomis.
– Ką nauja apie save sužinojote per šias lenktynes?
– Supranti daug ką ne tik apie save. Ekstremaliose situacijose labiausiai atsiskleidžia kultūrų skirtumai – kaip į viską reaguoja ispanai, belgai.
Turime trenerę psichologę, kuri nuo pat pradžių dalyvavo komandos atrankoje. Ji mums padeda kalbėtis vieniems su kitais.
Suaugusiems vyrams nėra taip paprasta išsišnekėti ar išlieti savo jausmus – ji tarpininkauja ir padeda palaikyti gerą komandos atmosferą.
– Po antrojo etapo poilsiui turite vos 10 dienų. Norėtumėte daugiau?
– Labiausiai pasiilgsti artimųjų, draugų ir maisto.
Tų dešimt dienų nepakanka pailsėti. Juk mėnesį valgai nenatūralų maistą, o apatinė kūno dalis beveik nejuda.
Įprastai per dieną nueini bent 2000 žingsnių, o laive yra labai gerai, jeigu padarai 200 žingsnių. Kojos labai silpnėja ir visas organizmas stengiasi prisiderinti prie kitokių sąlygų.
– Ką valgote lenktynėse?
– Šaltai džiovintą maistą. Jis užšaldytas, o iš paketų ištraukta visa drėgmė.
Neturime jokių puodų, tik virduliuką vandeniui užvirinti. Užmaišai tą košę ir palieki 20 minučių, kol išbrinks.
Laive kiekvienas gramas apskaičiuotas, per daug maisto niekuomet neturi. Dažniausiai jo pasiimame per mažai, nes maistas sunkus – ypač kai reikia jo toną pernešti.
– Lenktynėse visi plaukia vienodais laivais. Kas lemia persvarą?
– Komandos darbas. Svarbiausia yra žmonės.
Laivai vienodi, burės vienodos – viskas yra vienoda. Visi turi tą patį žaislą. Nuo to, kaip tu su juo žaidi, ir priklauso sėkmė.
– „Brunel“ vadas B.Bekkingas šiose lenktynėse dalyvauja jau septintą kartą. Ar turite ambicijų vieną dieną jį pakeisti ant kapitono tiltelio?
– Visą laiką tokios svajonės išlieka, bet supranti, kad iki jų dar labai toli.
Šturmanai privalo baigti specialius mokslus, o škiperį visuomet slegia milžiniška atsakomybė. Juk būtent jis atsako už visą įgulą ir privalo atsiskaityti rėmėjams.
Į kapitonus taikytis man dar tikrai per anksti, bet yra didelė tikimybė, kad po poros metų vėl galiu dalyvauti šiose lenktynėse.
Šie laivai pastatyti dviem lenktynių ciklams. Mūsų patirtis bus labai vertinga komandoms, kurios norės kitą kartą plaukti. Jeigu viskas bus gerai, tikrai dalyvausiu ir aš.
– Kokią sutartį su „Brunel“ esate pasirašęs?
– Mano sutartis galioja iki finišo (2015 metų birželio. – Red.). Jis tikrai nėra koks nors labai išskirtinis, nes čia viską darai ne dėl pinigų. Jeigu tokiose lenktynėse dalyvauji dėl pinigų, dažniausiai jų neištversi.
Buriuotojai nori čia pakliūti dėl garbės, žinomumo, gyvenimo tikslo ir svajonių.
Šios lenktynės leidžia save išreikšti, pažinti savo galimybių ribas.
– Lenktynėse liko septyni etapai. Koks jūsų tikslas?
– Mūsų komandos tikslas nuo pat pradžių yra vienas – laimėti. Visi to nori, bet mes kol kas jo siekiame labai sėkmingai.
Abiejuose etapuose finišavome pirmajame trejetuke.
Esame patenkinti, o po antrojo etapo mūsų šansai dar labiau padidėjo.
Viskas, ką turite žinoti apie „Volvo Ocean Race“
Lenktynės. Nors varžybos pavadintos automobilių („Volvo“) vardu, jose dalyvauja jūrų jachtos. 2001-aisiais Švedijos bendrovė už 7 milijonus eurų (ir 100 mln. eurų investicijas) į savo rankas perėmė „Whitbread“ lenktynes, kurios pirmąsyk buvo surengtos dar 1973 metais. Anglosaksų sumanytos varžybos yra prestižiškiausios jūrų jachtų lenktynės aplink pasaulį. Jos rengiamos kas treji metai ir šįmet vyksta 12-ąjį kartą.
Verslas. Kai lenktynės atsidūrė „Volvo“ rankose, švedų bendrovė ypač susirūpino jų rinkodara. Varžybų devizu tapo šūkis „Life at the Extreme“. Galima suprasti: kuo sunkiau, tuo geriau. Lenktynėms sąmoningai buvo sukurtos tokios jachtos, kuriose jūreiviai nėra maksimaliai apsaugoti nuo vandens, o tai kelia dar daugiau emocijų ir kuria dar didesnį spektaklį. Norint pritraukti žiniasklaidos dėmesį (kartu ir daugiau rėmėjų lėšų), kiekviena komanda savo įguloje net turi po vieną žurnalistą, kuris kasdien privalo siųsti nuotraukas, vaizdo įrašus ir tekstus apie šių lenktynių kasdienybę. Bet žurnalistui uždrausta padėti komandai atlikti manevrus.
Jachta. Lenktynėse baigėsi laikai, kai komandos galėjo turėti individualiai patobulintus laivus. Šį kartą visos septynios komandos plaukia vienodomis 65 pėdų (19,8 m) ilgio jachtomis. Rengėjai taip stengėsi sumažinti milžiniškas komandų išlaidas, kurios iki šiol buvo skiriamos jachtų dizainui ir gamybai. Taupumo sumetimais taip pat buvo sumažintas ir įgulos narių skaičius: dabar laivuose vietoj 11 plaukia tik 8 buriuotojai, išskyrus vienintelę moterų komandą (SCA), kuriai toliau atstovauja 11 narių (taip stengiamasi kompensuoti moterų fizinės jėgos trūkumą). Viena jachta kainuoja vidutiniškai 4,5 mln. eurų.
Trasa. Buriuotojams teks įveikti 38 729 mylias (apie 71 745 km). Varžybų trasa suskirstyta į 9 etapus, atsižvelgiant į komandų valstybes ir rėmėjus. Lenktynės startavo Alikantėje (Ispanija), nes būtent čia įsikūrusi ir varžybų būstinė. Lenktynių finišas numatytas 2015 m birželio 27 d. Geteborge (Švedija), kur įsikūrusi „Volvo“ bendrovės būstinė. Tarpinių etapų finišas numatytas Keiptaune (Pietų Afrikos Respublika), Abu Dabyje (Jungtiniai Arabų Emyratai), Sanijoje (Kinija), Oklande (Naujoji Zelandija), Itažu (Brazilija), Niuporte (JAV), Lisabonoje (Portugalija) ir Lorjane (Prancūzija).
Dalyviai. Lenktynėse aplink pasaulį dalyvauja septynios komandos – viena daugiau negu 2011–2012 m. sezoną. Tai „Brunel“ (Olandija), „Abu Dhabi“ (Jungtiniai Arabų Emyratai), SCA (Švedija), „Vestas Wind“ (Danija), „Mapfre“ (Ispanija), „Alvimedica“ (Turkija, JAV), „Dongfeng“ (Kinija). Vienos komandos metų biudžetas - apie 15–20 mln. eurų.
Sistema. Lenktynėse po kiekvieno etapo skaičiuojami taškai, o ne laikas. Etapo nugalėtojas gauna 1, antrąją vietą užėmusi komanda – 2, trečiąją – 3, ketvirtąją – 4, penktąją – 5, šeštąją – 6, septintąją – 7 taškus. Jeigu komanda praleidžia ar nebaigia kurio nors etapo, jai skiriama tiek taškų, kiek lenktynėse dalyvavo laivų, ir dar 1 papildomas baudos taškas. Lenktynių nugalėtoja taps komanda, surinkusi mažiausiai taškų. Prieš kiekvieno etapo startą dar vyksta trumposios uosto varžybos, kurių rezultatai nėra įtraukiami į bendrąją įskaitą, bet turi lemiamos įtakos tuomet, kai komandos surenka po lygiai taškų.
„Brunel“ (Olandija) komanda
Bouwe Bekkingas (Olandija, 51 metai), škiperis (dalyvauja 7-ą kartą).
Andrew Cape’as (Australija, 52 metai), šturmanas (6).
Jensas Dolmeris (Danija, 45 metai), pamainos vadas (2).
Pablo Arrarte (Ispanija, 34 metai), pamainos vadas (3).
Gerdas Janas Poortmanas (Olandija, 38 metai), stiebininkas (3).
Rokas Milevičius (Lietuva, 28 metai), pirmeivis ir burininkas (1).
Louis Balcaenas (Belgija, 26 metai), vairininkas ir burininkas (1).
Laurent’as Pages’as (Prancūzija, 38 metai), burininkas (3).
Stefanas Coppersas (Olandija, 33 metai), žurnalistas (1).
Timo Hagoortas (Olandija, 27 metai), atsarginis (0).
