Šūviai pravirkdė
Kai dešimtmečiui Tomukui treneris Aleksandras Ščekočichinas pirmą kartą į rankas davė biatlono šautuvą, berniukas liko nusivylęs. Orinį šautuvą jis jau turėjo namuose Ignalinoje ir vylėsi pajusti tikro ginklo šūvį.
Bet treneris pažadėjo – jis gaus pašaudyti ir su tokiu. Tomas laukė tos dienos. Ir sulaukė.
Prabėgus keturiolikai metų vasario 13-ąją fantastiškoje Sočio trasoje 23 metų lietuvis rankose laikė 3,7 kilogramo sveriantį 5,6 mm kalibro šautuvą. Paskutiniajame ketvirtajame šaudymo ruože Lietuva jį pasitiko prilipusi prie televizorių ekranų. Tomas olimpinių žaidynių 20 km asmeninėse biatlono lenktynėse paskutinį kartą šautuvą į rankas čiupo būdamas neįtikėtinoje antroje vietoje.
Taiklūs šūviai būtų atnešę mažiausiai sidabrą. Net jei lietuvis būtų suklydęs vieną kartą, ant jo kaklo galbūt būtų švytėjęs bent bronzinis apdovanojimas.
Tačiau stovėdamas T. Kaukėnas prašovė vieną, netrukus – antrąjį, o dar po akimirkos – ir trečiąjį kartą. It kulka vėjais pasileido ir olimpinis medalis.
Medalių tempu slidėmis šliuožęs olimpinių žaidynių debiutantas finišo liniją kirto 23-ias. Pažvelgęs į švieslentę T. Kaukėnas suprato, kad trys baudos minutės jam kainavo istorinį apdovanojimą. Sportininkas puolė į ašaras.
Nors Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) prezidentė Daina Gudzinevičiūtė po savaitės sakys, kad ją maloniausiai nustebino Tomo pasirodymas Krasnaja Polianos trasoje, pats herojus verkė iš apmaudo.
Nusišluostęs ašaras T. Kaukėnas atidavė duoklę būreliui Lietuvos žurnalistų. Nudėbęs akis į sniegą, jis atsiduso ir pasakojo, kaip paskutinėje stotelėje medalio link nebeklausė nei rankos, nei šaltas protas.
Baigęs dviejų minučių interviu T. Kaukėnas vėl pasinėrė į sielvartą ir šluostė paskutines išriedėjusias ašaras.
Vienintelį kartą gyvenime jis taip verkė po varžybų Ignalinoje. Tada lemiame etape tikslą pasiekė vos vienas šūvis iš dešimties. Tomui iš rankų išslydo čempionų titulas – jis liko antras.
Pamiršo po mėnesio
Tokia galimybė iškovoti olimpinį medalį pasitaiko tik kartą per ketverius metus. T. Kaukėnas manė, kad dar ilgai iš jo galvos nedings tas netaiklių šūvių aidas, bet žaizdas užgydė laikas.
Tą patį vakarą biatlonininkas olimpinio kaimelio viešbutyje atsakinėjo į šūsnis sveikinimų ir atrašęs į paskutinę žinutę greitai pasidavė miegui. Ketvirtasis šaudymo ruožas košmaruose nesisapnavo. Anaiptol, jau kitą rytą T. Kaukėnas vėl šypsojosi.
Jis suprato, kad liūdėti nėra ko. Ignalinietis tapo daugiausia varžovų Sočyje aplenkusiu lietuviu iš visos devynių narių šalies olimpinės delegacijos.
Kad vos nesudrebino biatlono pasaulio T. Kaukėnas suprato palikdamas trasą. Netoliese buvę sirgaliai aktyviai kalbėjo apie lenktynių rezultatus dažnai minėdami lietuvio pavardę.
Netrukus keli žiemos sporto entuziastai sustabdė sportininką ir paprašė autografo. Priekyje ėjęs norvegų biatlonininkas tapo eiliniu praeiviu, o su Tomu nusifotografuoti panoro visa eilė žiūrovų.
Kai pabėgti nuo varžybų emocijų T.Kaukėnas bandė ištrūkdamas iš viešbučio ir prasišliuoždamas per sniegą, tribūnose likęs sirgalių būrelis ėmė skanduoti jo pavardę. Lietuvis džiaugėsi lyg laimėjęs medalį.
Po keturių dienų olimpinį medalį jam atstojo didžiulė gėlių puokštė ir tautiečių šūksniai Vilniaus oro uoste. „Ačiū! Ačiū! Ačiū“ – aidėjo atvykimo salė.
T. Kaukėnas atsidūrė dėmesio centre. Jis tapo bene vieninteliu šviesuliu iš visos blankiai pasirodžiusios Lietuvos olimpinės rinktinės, kuri eilinį kartą iš žiemos olimpinių žaidynių grįžo be medalių.
Biatlonininkas – tikras realistas. Pasimaudęs sveikinimų jūroje jaunas sportininkas pareiškė, kad greičiau nei po mėnesio jį visi užmirš. T. Kaukėno žodžiai buvo pranašiški.
Interviu vienam, antram, trečiam ir ketvirtam Lietuvos leidiniui ar interneto portalui, kvietimai į televizijos laidas bei labdaros renginius, sporto funkcionierių prašymai. Tokios buvo T.Kaukėno „pagirios“ grįžus iš Sočio.
„Po olimpiados kokias dvi savaites buvo daug emocijų, dar buvau kažkam įdomus. Visi kvietė, norėjo susitikti, pasikalbinti“, – pasakoja kamerų vengiantis T. Kaukėnas, mūsų pokalbio metu viešėjęs Ostešunde. Švedijoje vyko pirmasis pasaulio biatlono taurės etapas.
Iš pradžių Tomas paprašo perskambinti į kitą numerį, kad pokalbis būtų pigesnis. Realybė tokia, kad Lietuvos biatlonininkams vėl tenka skaičiuoti kiekvieną centą.
„Bet po mėnesio viskas atslūgo ir pasimiršo“, – prisiminęs greitai išsisklaidžiusį euforijos debesį pridūrė sportininkas.
Tačiau T. Kaukėnas dabar nepyksta, kad visuomenė jį taip greitai sukramtė ir išspjovė. Biatlonininkas suvokia nepadaręs nieko tokio, dėl ko turėtų būti nešiojamas ant rankų.
„Realiai mąstau, kad taip ir turėtų būti. Juk netapau olimpiniu čempionu. Man kaip tik geriau. Ramiau“, – tikina T. Kaukėnas.
Įkvėptas rezultatų Sočyje lietuvis tęsė sėkmingą pasirodymą biatlono trasose. Kovo mėnesį jis pradėjo tapdamas Lietuvos čempionu, o vėliau pakartojo ir aukščiausią asmeninį rezultatą aštuntajame pasaulio taurės etape – Suomijoje 12,5 km persekiojimo lenktynėse užėmė 22-ąją vietą.
„Šie pasiekimai užgožė Sočį. Ir tuos nelemtus šūvius primiršau. Būdavo, kad apie juos primindavo draugai, vis paklausdavo. Tačiau labiausiai įstrigo tos gerosios akimirkos“, – teigė T. Kaukėnas.
Taupymo režimas
Po Sočio olimpinių žaidynių „išsipagiriojo“ ne tik T. Kaukėnas, bet ir visas žiemos sportas.
Biatlono federacija gavo maždaug 40 procentų mažesnę paramą nei praėjusiais metais – 140 tūkst. litų. Šios sumos užteko praktiškai tik turnyrams 2014-ųjų pradžioje.
Tačiau tokios sporto šakos kaip biatlonas federacija jau priprato prie panašaus sporto finansavimo pyrago raikymo. Sočiausi biatlonininkams būna būtent olimpiniai metai. Bet jiems prabėgus tenka veržtis diržus.
Išimtimi netapo ir 2014-ieji. Didesnio biudžeto neuždirbo net ir olimpinė T. Kaukėno sensacija.
„Tai iš karto pasijautė jau vasarą. Užsienyje turėjome mažiau stovyklų nei turėtume. Jaučiasi, kad taupome pinigus ir nebegalime sau leisti to, kas buvo prieš Sočio žaidynes“, – neslepia T. Kaukėnas.
Klausimas apie viešbučius sportininką net nustebino: „Dabar netgi nėra normalių viešbučių. Negalėčiau nusakyti jų žvaigždučių skaičiaus.“
Prieš Sočio žaidynes viskas buvo kitaip. Lietuvos sportininkai jautė dėmesį, kaip sako T. Kaukėnas, iš visur: „Ko tik prireikė, tą ir turėjome. O dabar nusileidome į žemesnį lygį.“
Biatlonininkams teko pamiršti raumenis atgaivinančio masažisto paslaugas. Personalą paliko ir slidžių tepėjas, treneris iš Latvijos.
„Reikia daugiau mąstyti ir perkant maisto papildus. Žodžiu, taupymo režimas“, – pasikeitusią biatlono federacijos piniginę apibūdino T. Kaukėnas.
Vis dėlto biatlonininkas nujautė, kad po svaiginančių olimpinių žaidynių metų ateis nedidelis sunkmetis. Po Sočio pažadais neprivaišino ir biatlono federacija ar LTOK. Dabar viso olimpinio sporto dėmesys atitenka vasaros žaidynių šakoms.
„Gal tai normalu, bet bent jau galėtų išlaikyti tai, kas buvo anksčiau, o ne mažinti“, – pastebėjo T. Kaukėnas.
Jis su kitais biatlonininkais vasarą neįprastai daug treniravosi Lietuvoje. Palyginimui, prieš pasirodymą Sočyje biatlono federacija pajėgė suteikti sportininkams geriausias sąlygas užsienio valstybių aukštikalnėse.
Bet kadangi Lietuva sniegu nelepina, prieš naujojo sezono pradžią tautiečiai vis tiek susiruošė pasitreniruoti Bulgarijos, Austrijos, Norvegijos kalnuose.
„Ar rezultatai nukentėjo, pamatysime po sezono. Galbūt vasarą labiausiai jautėsi pasikeitusios treniruočių sąlygos, bet paskutiniais mėnesiais užsienyje nesijautė, kad pasiruošimas buvo labai prastas. Viskas galbūt bus gerai“, – užtikrintai šių žodžių negalėjo ištarti T. Kaukėnas.
Nešaudė lyg pasiutęs
Anot biatlonininko, treniruočių stovyklose dominavo fizinis pasiruošimas: bėgimas, vaikščiojimas su lazdomis, važiavimas dviračiu, riedslidės, šaudymas kompleksinėse treniruotėse.
„Bet tobulėti vienoje šalyje – itin sudėtinga. Juk ir varžybos vyksta vis kitose trasose“, – pabrėžė T. Kaukėnas.
Pasukus pokalbį apie treniruotes, klausimas, ar ruošdamasis sezonui lietuvis labiausiai šlifavo šaudymo įgūdžius, pats prašėsi užduodamas. Juk pasitaikius kitai tokiai pasakiškai galimybei laimėti olimpinį medalį, norėtųsi, kad ranka taip nebesudrebėtų.
Vis dėlto besaikis šaudymas į taikinį šimtaprocentinio taiklumo negarantuos. O mažiau dėmesio skirti kitiems elementams – nedovanotina prabanga.
„Vieno elemento neišskyriau, nes vienas ištobulintas įgūdis neduos gero rezultato, – apie biatlonininkų šaudymo specifiką pasakojo T. Kaukėnas. – Reikia gero bendro vaizdo, kurį sudaro fizinis ir funkcinis pasirengimas bei šaudymas. O šaudymas yra toks dalykas, kad ne visada daugiau ar ilgiau duoda teigiamą rezultatą. Svarbiau – gebėti mąstyti ir sąmoningai daryti tam tikrus veiksmus, analizuoti, o ne tiesiog stovėti ir šaudyti.“
Santūraus lietuvio nesužavėjo ir pasirodžiusios naujos lenktos slidinėjimo lazdos, su kuriomis trasose pasirodė būrelis žinomų sportininkų. T. Kaukėno žiniomis, modernios lazdos galimybių pakovoti dėl prizinių vietų nepadidina.
„Nemanau, kad jos kažkuo pranašesnės. Jas gaminanti firma buvo bankrutavusi, o dabar vėl norima ją atgaivinti. Tiesiog paprašė garsių sportininkų, kad pareklamuotų tas lazdas. Jei modelis būtų pasitvirtinęs, matytume daugiau biatlonininkų su tokiomis lazdomis. O dabar matome tik kelis. Čia ne plaukimas, kur specialūs kostiumai suteikia dešimtųjų ar šimtųjų sekundžių pranašumą. Biatlone viską lemia sekundės ir minutės, todėl didelio skirtumo tikrai nebus. Kas išrasta, tas išrasta“, – samprotavo T. Kaukėnas, kuris prisipažino pats neišbandęs išlenktų lazdų.
Vienkartiniai medaliai
Kai dešimtmetis Tomas su pirmąja kuklia biatlonininko ekipuote šliuožė Ignalinos trasose, apie gyvenimą profesionalaus biatlono ritmu jis nė nepasvajodavo. Vaikinukui paprasčiausia buvo linksma pašaudyti, paslidinėti, pakeliauti į varžybas užsienyje ir po treniruočių pėsčiomis su gera draugų kompanija sukti 40 minučių ratą namo.
„Apie sportą negalvojau. Apskritai tada mažai galvojau“, – šypteli T. Kaukėnas.
Bet kai 2008-ųjų sausį septyniolikmetis išvyko į savo antrąjį jaunių pasaulio čempionatą pietų Vokietijos miestelyje Rupoldinge, 31-oji 10 km persekiojimo lenktynėse užimta vieta įtikino lietuvį į biatloną žiūrėti kitomis akimis.
Jaunių čempionatuose T. Kaukėno rezultatas vis dažniau šmėžavo geriausiųjų dešimtuke.
2009 metais išbandęs jėgas suaugusiųjų biatlone, per dvejus metus iš pirmojo šimtuko pabaigos ignalinietis šoktelėjo iki penkiasdešimtuko.
Tada prasidėjo ir pirmųjų olimpinių žaidynių svajonės. Sočyje jas įgyvendinęs dabar jau 24-erių biatlonininkas galvoja apie naujus siekius.
Tačiau kaip ir būdinga Tomui – labai realistiškai.
„Kol kas tarpinė svajonė nėra medaliai. Labiausiai norėčiau stabiliai šliuožti pirmajame dvidešimtuke. Taigi didžiausia svajonė – stabilumas. Medaliai yra vienkartiniai. Kaip greitai jie gali ateiti, taip greitai gali ir atslūgti. O stabilumas būtų gerai“, – linkteli T. Kaukėnas.
Jam patiko praėjusio sezono pabaiga, kuri vainikavo ir sėkmingą pasirodymą Sočyje. Stabiliai trečiajame ir ketvirtajame geriausių pasaulio biatlonininkų dešimtukuose šliuožęs lietuvis suvokia, kad eilutė „Mes per vieną naktį dideli užaugom“ Marijono Mikutavičiaus dainoje „Trys milijonai“ tėra svajinga optimizmo gaida.
„Nerealu per vieną vasarą tapti čempionu“, – įsitikinęs T. Kaukėnas.
O kaip gi Tomo žodžiai treneriui Aurimui Daugirdui: „Aš būsiu pasaulio čempionas“?
„Tik ne šį sezoną, – purto galvą T. Kaukėnas. Bet įkalbintas pasvajoti, sportininkas šypteli, – Na, jei pasvajotume, galbūt tai būtų trejų metų planas.“
„Bet stabilumas būtų didžiausia siekiamybė“, – įsikandęs stabilaus šliuožimo, iš galvos jo niekaip neišmeta T. Kaukėnas.
Varžovai pradėjo sveikintis
Paklaustas, ar bando sekti dabartinės biatlono žvaigždės, penkiskart pasaulio ir dukart olimpinio čempiono Martino Fourcade‘o pavyzdžiu, T. Kaukėnas tik moja ranka. Vienintelis jo idealas biatlono trasose – 40 metų norvegas Ole Einaras Bjorndalenas.
Tuo tarpu prancūzas M. Fourcade‘as, norvegai Emilis Hegle Svendsenas ir Johannesas Thingnesas Boe jam nekelia susižavėjimo.
T. Kaukėnui atrodo, kad praėjusio sezono lyderiai iš aukšto žiūri į tokius sportininkus kaip jis ir nė nesivargina pasisveikinti.
Bet galbūt po Sočio žaidynių, kuriose lietuvis intensyviai alsavo olimpiniam čempionui į nugarą, M.Fourcade‘as jau ištiesia ranką?
„Dabar daugiau žmonių mane žino, atsirado pagarba. Kas anksčiau nesisveikindavo, dabar sveikinasi. Gal jie mane ėmė vertinti kaip lygiavertį varžovą“, – spėliojo T.Kaukėnas.
Jis džiaugiasi, kad užsienio sportininkų požiūris pasikeitė ne tik į jį, bet ir į visą Lietuvos komandą: „Nebenumoja ranka, kad va, čia lietuvis. Jau jaučiasi, kad apie mus galvoja geriau. Ir į mūsų delegaciją žiūri rimčiau.“
Bet net ir į biatlono elito užribį žvaigždžių nustumtas T. Kaukėnas nesirengė spardyti pasipūtėliams užpakalių sniego trasose. Jam užteka motyvacijos garsinti savo ir Lietuvos vardą.
„Visuomet galvoju tik apie save. Jei pradėčiau žiūrėti kitų, tik prisidaryčiau sau problemų. Laikausi taktikos, kad žiūrėdamas į save galiu aplenkti varžovus tiesiog natūraliai“, – teigė T. Kaukėnas.
O tada jau Tomas nekreips dėmesio ir apsimes jų nematantis panosėje.
Lietuvį užsienyje pastebi ir kitų šalių biatlono gerbėjai. Pavyzdžiui, Pasaulio taurės etape Norvegijoje vietiniai skandavo Tomo pavardę.
Jausmas – keistas. Gimtojoje Lietuvoje biatlonininkas tokio dėmesio nesulaukia.
„Bet man neskaudu. Būtų skaudu, jei būčiau olimpinis čempionas. O dabar normalu, kad manęs nežino“, – nesusikrimtęs pasakoja ignalinietis.
Gyvena iš maistpinigių
Kita vertus, ignaliniečiai su Tomu gatvėje dažniausiai prasilenkia besišypsodami. Sportininkas nė šešių tūkstančių gyventojų neturinčiame Rytų Lietuvos miestelyje, geriausiai žinomame dėl atominės elektrinės, yra tikra žvaigždė.
„Taip, Ignalinoje visi mane žino“, – kuklindamasis išsišiepia T. Kaukėnas.
Gimtinėje Tomas lankosi kiek įmanoma dažniau. Pusmetį jis klajoja po Europą biatlono varžybose, o ne sezono metu studijuoja Vilniuje.
Biatlonininkas yra Lietuvos edukologijos sporto fakulteto kūno kultūros ir sporto studijų antro kurso magistras.
„Manau, kad ir baigęs karjerą liksiu sporto pasaulyje. Bet nežinau, ar būsiu treneris. Galbūt – dėstytojas. O gal ir slides tepsiu“, – šypsosi Tomas.
Nors T.Kaukėnui dar tik 24-eri, apie profesinę veiklą jį verčia galvoti Lietuvos biatlonininkų realybė.
Dalyvavimas pasaulio čempionatuose ir pasaulio taurės etapuose turtų lietuviui nesukrauna. Norint iš turnyrų parsivežti piniginį prizą, reikia tapti prizininku arba blogiausiu atveju – patekti į dešimtuką.
„Už dvidešimtą vietą premijos niekas neduoda“, – ironizuoja T.Kaukėnas.
Jis net pats nežino tikslios piniginių prizų sistemos. Pats tokio dar niekada nėra gavęs.
Tiesa, pasiruošimo sezonui stovyklose ir turnyrų metu biatlonininkai viskuo aprūpinami, todėl iš savo kišenės mokėti neturi.
„Mūsų pinigai – maistpinigiai. Gauni tiek, kiek susitaupai. Kažkuriose šalyse jų būna daugiau, kitur – mažiau“, – tvirtina T. Kaukėnas.
Kaip ir tikėjosi po skambaus pasirodymo kaitinamas žiemos olimpiadoms neįprastos saulutės Sočyje, jis ir vėl paprastas Kaukėnas. Skaičiuojantis, kaip pigiau įsigyti maisto papildų ir svajojantis ne apie spindinčius medalius, o stabilų šliuožimą ant sniego.
