Pirmieji žingsniai jau padaryti. 2013 metais įsikūrė Lietuvos bobslėjaus ir skeletono federacija, kuri svajoja pademonstruoti lietuviškas ledroges jau 2018 metais Pjongčange.
Praėjusį trečiadienį Lietuvos sporto universiteto manieže Kaune vyko pirmoji bobslėjininkų atranka, į kurią federacija priviliojo trylika 18-28 metų amžiaus entuziastų.
Jamaikos pasaka
1985-1986 metais JAV ambasados komercijos atašė Kingstone dirbęs George‘as Fitchas 1987-ųjų birželį bičiulio vestuvėse sutiko savo teniso partnerį Keną Barnesą, kuris jo paklausė apie jamaikiečių galimybes kitų metų Seulo vasaros olimpinėse žaidynėse. Be abejo, apie tais pačiais metais laukusias Kalgario žaidynes jis neužsiminė nė žodžiu.
G.Fitchas atkirto, kad Jamaika turi puikių atletų, o geri sportininkai turėtų sugebėti užsiimti bet kokia sporto šaka.
Pirštinė buvo mesta.
Amerikietis pradėjo mąstyti apie eksperimentinę sporto šaką. Jamaika visuomet garsėjo fantastiškais sprinteriais. Tuo tarpu kitą dieną po vestuvių Kingstono Mėlynuosiuose kalnuose vyko kasmetinės vežimėlių stūmimo varžybos.
Pasukęs galvą G.Fitchas spragtelėjo pirštais – bobslėjus yra puiki sporto šaka, kurioje galima išnaudoti sugebėjimus sprintuoti. Pirmoji dalis rezultato priklauso nuo jėgos ir greičio stumiant 230 kg sveriančias roges prieš į jas įšokant. O po to rogės jau pačios save valdo.
Taigi, G.Fitchas skubiai sukvietė geriausius Jamaikos sportininkus, kurie ruošėsi Seului, bet pademonstruoto rezultato nepakako ten patekti. Tačiau geriausi atkritę atletai išsigando pavojų bobslėjaus trasoje ir vengdami susižeisti nerizikavo sveikata.
G.Fitchas apskambino Kingstono sporto klubus, bet teigiamo atsako nesulaukė. Beliko tik surengti atvirą galimų bobslėjaus sportininkų peržiūrą.
Joje amerikietis išvydo ir gatvės prekiautojų, ir žvejų. Bet buvo ir keletas sportininkų.
G.Fitcho bičiulis K. Barnesas neišjuokė Jamaikos bobslėjaus komandos idėjos. Kai G.Fitchas pasakė, kad jam reikia greičio, K. Barnesas pasiteiravo šalia buvusio Jamaikos gynybos pajėgų majoro George‘o Henry apie greičiausią karininką.
Iškilo sprinterio Mike‘o White‘o ir 800 m bėgiko Devono Harriso pavardė. Kai G.Fitchas užsiprašė gerai koordinuoto žmogaus, kuris galėtų vairuoti roges, K.Barneso paprašytas majoras pasiūlė sraigtasparnio pilotą Dudley Stokesą. Taip ir susibūrė trys svarbiausi Jamaikos bobslėjaus komandos nariai.
Jamaikiečių trijulė manė, kad tai pokštas, bet G.Fitchas nejuokavo. Jis iš asmeninių lėšų sumokėjo 92 tūkstančius JAV dolerių, kad padengtų išlaidas už nusamdytą trenerį, kelių mėnesių treniruočių stovyklas, roges ir dalyvavimą turnyruose. G.Fitchas išskraidino komandą į Pasaulio taurės varžybas Austrijoje, kur susipažino su Tarptautinės bobslėjaus ir skeletono federacijos reikalavimais. Nors Tarptautinis olimpinis komitetas (IOC) baiminosi, kad jamaikiečiai bus išjuokti, iki tol švelnūs žiemos žaidynių reikalavimai leido Jamaikai startuoti Kalgaryje.
Į Kanadą išvyko komandos nariai D.Stokesas, D.Harrisas bei M.White‘as, rezerviniai bobslėjininkai Freddie Powellas bei Allenas Caswellas, treneris Howardas Saileris ir G.Fitchas. Jamaikiečiai planavo dalyvauti tik dviviečių rogių varžybose, bet dvivietėse lenktynėse 11 varžovų aplenkę debiutantai nenorėjo tik turistauti likusias aštuonias žaidynių dienas.
Tačiau buvo trys esminės kliūtys: 25 tūkstančius dolerių kainuojančios keturvietės rogės, jamaikiečiai niekada nesitreniravo skrieti keturiese, o komandoje tuo metu buvo likę tik trys nesusitraumavę nariai.
Tačiau G.Fitchas sugebėjo užsidirbti 24 tūkstančius pardavęs neįtikėtino populiarumo sulaukusius Jamaikos bobslėjaus marškinėlius, kuriuos modeliavo jo žmona. Su gautais pinigais G.Fitchas kreipėsi į Kanados komandą ir iš jos nusipirko atliekamas keturvietes roges.
Ketvirtojo komandos nario vietą užpildė D.Stokeso brolis Chrisas. Jis kitoje valstijoje užsiiminėjo lengvąja atletika. G.Fitchui pavyko įkalbinti Kalgario žaidynių vadovus suteikti jam akreditaciją ir Chrisas atsidūrė Jamaikos rinktinėje.
Pasižiūrėti „Karščiausio dalyko ant ledo“ (toks užrašas puikavosi ant parduotų Jamaikos bobslėjaus komandos marškinėlių) susirinko maždaug 40 tūkstančių žiūrovų. Įprastai Kalgaryje bobslėjaus varžybas stebėjo apie 5 tūkst. žmonių.
Jamaikos ketvertas puikiai startavo ir nuo geriausio rezultato atsiliko vos 0,77 sek. (8 vieta), bet po aštuntojo posūkio bumbtelėjo į trasos sieną ir į devintąjį įskuodė 120 laipsnių kampu apsivertusiomis rogėmis.
G.Fitchas manė, kad pražudė savo vaikinus. Dešimt tylos sekundžių užtruko kaip amžinybė, bet sportininkai sureagavo į komandos vadovo šūksnius. Jamaikiečiai išsiropštė iš apvirtusių rogių, plačiai šypsodamiesi mojavo žiūrovams ir nustūmė roges iki finišo linijos.
Viduje jie jautėsi apsikvailinę prieš visą pasaulį, bet kai žmonės taip džiaugsmingai plojo Jamaikos bobslėjininkams lyg šie būtų tapę olimpiniais čempionais, jiems palengvėjo. Jamaikiečius kur kas labiau nuliūdino žaidynių uždarymo ceremonija, kurioje užgesusi olimpinė ugnis sportininkams atstojo pasakos pabaigą.
Jamaikiečiai nusivilko bobslėjaus uniformą ir grįžo į darbus. Tačiau Jamaikos magija neišgaravo iki šiol.
Mokysis iš kaimynų
„Bet mes tai turime sniego!“ – primintas apie holivudinę Jamaikos bobslėjaus komandos versiją filme „Gero vėjo!“ kvatoja Vitalijus Švedas. Jis – tik 2013 metais įsteigtos Lietuvos bobslėjaus ir skeletono federacijos prezidentas.
Nors bobslėjus Lietuvoje yra egzotiška sporto šaka, V.Švedas nesutinka lyginti mūsų šalies su Jamaika.
„Palyginimas su jamaikiečiais galbūt ir linksmas, bet jie juk labai toli nuo sniego! Mums paprasčiau užmegzti santykius su latviais, vokiečiais ar norvegais. Na, bet gal kada nors susipažinsime ir su jamaikiečiais“, – šypsojosi V.Švedas.
Jis pats niekada nesėdėjo bobslėjaus rogėse ir su šiuo sportu buvo susijęs tik tiek, kiek per televiziją žiemos žaidynių metu išvysdavo bobslėjaus transliacijų.
Tačiau pats neprofesionaliai rankinį žaidęs Vitalijus artimas sportui buvo tiek paauglystėje, tiek universitete, tiek įgijus bakalauro diplomą. Jis baigė Vilniaus pedagoginį universitetą (dabar – edukologijos. – Red.) ir darbavosi kūno kultūros mokytoju bei fitneso treneriu.
V.Švedas yra prisidėjęs prie kuklesnių sporto renginių, bet šis bobslėjaus ir skeletono federacijos projektas – rimčiausias jo gyvenime.
Kaip bobslėjaus federacijos idėja gimė jo galvoje?
„Viskas prasidėjo nuo diskusijos, kad žiemos sporto šakose mes sunkiai skiname pergales, – sakė V.Švedas. – O bobslėjus yra olimpinė žiemos sporto šaka. Pasvarstėme, padiskutavome ir priėmėme iššūkį: o kodėl nepabandžius?“
Jamaiką supa Karibų jūra, o Lietuva pašonėje turi kaimynus latvius, kurie iš Sočio olimpinių žaidynių parsivežė du sidabro ir du bronzos medalius iš keturviečio bobslėjaus, skeletono rungčių bei dviviečių rogučių ir komandinės estafetės.
„Jei gyventume panašiai kaip Jamaika, gal ši idėja ir būtų nereali, bet turime tokius stiprius kaimynus, kurie yra tikri asai“, – latvius liaupsino V.Švedas.
Būtent su latvių pagalba jis tikisi Lietuvą įtraukti į pasaulio bobslėjaus žemėlapį.
V.Švedas jau planuoja, kaip veš pirmuosius Lietuvos bobslėjininkus į per 350 km nuo Vilniaus nutolusią Siguldą.
„Panašiai kaip į Klaipėdą, todėl problemų tai nesudarys. Kodėl nepabandžius prisidėti prie žiemos sporto šakų gaivinimo? Gal pavyks greičiau pasiekti geresnę vietą ir pagarsinti Lietuvos vardą?“ – ambicijų neslėpė V.Švedas.
Naujai iškeptos federacijos prezidentas rimtai galvoja jau apie artimiausias žiemos olimpines žaidynes.
„Tai tikrai įmanoma. Tačiau daug kas priklausys ne tik nuo federacijos, bet ir pačių sportininkų bei finansų“, – tikino V.Švedas.
Paruošė atrankos planą
LTOK vadovai irgi matė filmą „Gero vėjo“. Bet jiems jis neįpūtė tiek daug optimizmo, kad leistų patikėti lietuviška bobslėjaus pasaka.
V.Švedui jau teko keletą kartų susitikti su LTOK atstovais. Jie perspėjo, kad bobslėjaus Lietuvoje laukia labai kampuota trasa.
„Nelabai įsivaizduoju, kaip tokiomis sąlygomis tarptautiniame lygyje būtų galima parengti kelias bobslėjaus komandas“, – teigė LTOK generalinis sekretorius Valentinas Paketūras.
Jis pasidžiaugė V.Švedo parodyta iniciatyva, bet perspėjo, kad LTOK jau laukia pirmųjų konkretesnių veiksmų.
„Bobslėjus Lietuvoje kol kas egzistuoja dokumentiniame lygyje, – dar gruodį sakė V.Paketūras. – LTOK pripažino bobslėjaus federaciją, bet dabar laukiame jų žingsnių. Jie įsiregistravo įstatus nustatyta tvarka. Iš Tarptautinės bobslėjaus federacijos ateityje turime gauti įvairių sertifikatų, nes tai pavojinga sporto šaka. Mažiausia, ką jie privalo padaryti – sudaryti veiklos programą, vykdyti Lietuvos čempionatą ir dalyvauti tarptautiniuose turnyruose. Kol kas šitų veiksmų oficialiai nėra. Kai bobslėjaus federacija atliks šiuos darbus, tada kalbėsime apie oficialų jos pripažinimą ir galimybę dalyvauti LTOK veikloje.“
Bobslėjaus federacija jau braižo pirmuosius kontūrus.
V.Švedo teigimu, jis jau gavo Tarptautinės bobslėjaus federacijos pripažinimą ir lietuviai tapo asocijuotais jos nariais.
Su sporto specialistais ir Latvijos bobslėjaus federacija lietuviai organizuoja sportininkų atranką. Pirmasis jos etapas trečiadienį įvyko Lietuvos sporto universiteto (LSU) lengvosios atletikos manieže.
V.Švedas prognozuoja, kad geriausius šansus turi lengvaatlečiai.
Pirmajame atrankos etape specialistai tikrino tokius kandidatų fizinius gebėjimus, kaip pagreitėjimą, šuolį į tolį ar bėgimą iš vietos.
Antrasis atrankos etapas vyks Siguldos trasoje. Įžvalgi Latvijos specialistų akis padės nustatyti, kurie kandidatai turi potencialo tapti bobslėjininkais, o kurie nesutverti šiam sportui.
„Fiziniai sugebėjimai kartais būna labai geri, bet po nusileidimo trasoje pasimato, kad žmogus tiesiog negali susitvarkyti su greičiu, bobslėjaus vingiavimu, sukimu. Specialistai tokius dalykus pastebi iš karto“, – sakė V.Švedas.
Prieš nusileidimą Siguldos trasoje kandidatai bus supažindinti su saugumo taisyklėmis, apmokyti, kaip įlipti į bobslėjaus roges ir kaip jose elgtis. Nepatyrusiems lietuviams vieniems valdyti rogių niekas neleis. Jose kandidatus prižiūrės Latvijos specialistai.
„Nedrįsčiau teigti, kiek tiksliai tinkamų sportininkų atrinksime. Bet mums masiškumo ir nereikia. Šiame sporte mums svarbiausia kokybė“, – pabrėžė V.Švedas.
Jis norėtų, kad jau iki 2015-ųjų kovo pavyktų suorganizuoti pirmąjį Lietuvos bobslėjaus čempionatą.
Vaikai palauks
Pirminiuose bobslėjaus federacijos planuose nenumatyta pradėti nuo žemiausio piramidės taško – vaikų.
„Einame paprastesniu keliu. Norime susirinkti tik sportinę jėgą turinčius žmones ir juos su latvių pagalba integruoti į šį sportą“, – atviravo V.Švedas.
Jis orientuotis į vaikų ugdymą norėtų ateityje, kai pirmosios lietuvių rogės įsibėgės bobslėjaus trasose.
Įsiveržę į žiemos sporto gretas bobslėjininkai tik bėgant metams teiktų prioritetą jaunesnių sportininkų ugdymui. Būtų bandoma ruošti vis metais jaunesnius atletus.
Federacija taip pat kvies užsienio specialistus, kurie galėtų padėti kitų sporto šakų specialistus Lietuvoje perkvalifikuoti į bobslėjų.
Bet bobslėjaus pradžiamokslį lietuviams pirmiausia skaitys latviai. Kaimynai jau dabar padeda lietuviams praktiniais patarimais.
Pavyzdžiui, Latvijoje jaunų bobslėjininkų rengimas pažengęs į priekį. Ten rogėms ruošiami vaikai jau nuo 10-12 metų.
Tai – tikras Latvijos žiemos sporto arkliukas. Sočyje visus keturis medalius kaimynai iškovojo būtent bobslėjaus ir rogučių trasoje.
Nuvertina lietuvius
Būtent latviai pirmieji suteiks Lietuvos sportininkams galimybę leistis bobslėjaus trasoje Siguldoje, parūpins reikiamą įrangą, organizuos treniruočių stovyklas.
Nenuostabu, kad latviams tai naudinga finansiškai, nes lietuviai mokės ir už trasas, ir už rogių naudojimą bei dar siūlys savo specialistą.
„Latviai geranoriškai mums padeda. Artimiausiu metu jie mūsų nemato kaip konkurentų. Dabar mes jiems mokiniai, partneriai ir padėjėjai“, – samprotavo V.Švedas.
„Kol kas latviai į lietuvius bobslėjuje žiūri skeptiškai, – pripažino V.Paketūras. – Bet jei žmonės labai užsidegę, kodėl nepabandžius? Jei matys, kad reikalai eina į priekį, be abejo, padėsime. Latviai sako tą patį – tegul pradeda kažką daryti, o ne dokumentus tvarkyti.“
Bet lietuviai neketina apsiriboti tik Sigulda. V.Švedas numatė galimybių treniruotis Vokietijoje ar Norvegijoje.
Lietuviai neturės padengti visų treniruočių ir stovyklų išlaidų tik iš savo kišenės. Jas dalinai finansuoja Tarptautinė bobslėjaus federacija, stovyklų organizatoriai, trasų šeimininkai, tų valstybių federacijos.
Kuo aukštesnė vieta pasaulio bobslėjaus klasifikacijoje, kuo geresni rezultatai tarptautinėse bobslėjaus trasose, tuo didesnė ir užsieniečių finansinė parama.
V.Švedas nemato problemų, kad bobslėjininkai treniruosis užsienyje. Tokiu ritmu gyvena dauguma Lietuvos žiemos sportininkų.
O Lietuvoje bobslėjaus trasa net nesisapnuoja. „Dabar sporte turbūt yra kur kas aktualesnių reikalų nei trasa. Bet jei žmonės užsidegtų taip, kad surastų kažkokių investuotojų, prisidėtume“, – teigė V.Paketūras.
„Inventorius pakankamai brangus, bet stovyklos ir dalyvavimas varžybose perdaug nesiskiria nuo kitų sporto šakų“, – tikino V.Švedas
Už roges – dešimtys tūkstančių
Bobslėjaus rogės – nedėkingai brangus malonumas. V.Švedo teigimu, dviviečių rogių kaina svyruoja nuo 25 iki 50 tūkstančių eurų.
Kaina priklauso nuo to, ar rogės naujos, ar dėvėtos. Latvių specialistai atskleidė, kad pastaraisiais metais, ypatingai prieš Sočio olimpines žaidynes, rusai smarkiai investavo į bobslėjų ir išpūtė rogių kainas.
Lietuviai dar neplanuoja pirkti rogių, todėl jas nuomosis. Greičiausiai savąsias skolins latviai.
„Rogės naudotos, bet jos pilnai atitinka reikalavimus ir yra tinkamos sportuoti bei dalyvauti varžybose. Pradžioje nešokame aukščiau bambos“, – pasirinkimą argumentavo V.Švedas.
Bet jis jau pasvajoja apie nuosavas roges Lietuvos sportininkams. Jas įsigyti nėra nerealu – tai padaryti planuojama 2015 arba 2016 metais.
Bobslėjaus federacija dar ketina skaičiuoti, kas apsimoka labiau – pirkti ar nuomotis.
„Reikės svarstyti, ar nuomotis roges būtent toms trasoms, kuriose vyks varžybos. Ar išnuomotą bobslėjų vežiotis į skirtingas šalis. Tačiau tuomet reikalinga speciali priekaba arba sunkvežimis. Jei reikėtų skraidyti, rogių eksploatavimas – brangus. Tai ne teniso raketė, kurią susidėjai į krepšį ir išskridai. Ir tai ne 20 kilogramų lagaminas“, – šypsojosi V.Švedas.
Federacijos strategija priklausys ir nuo sportininkų rezultatų bei perspektyvų.
„Viskas susiveda į pinigus, o pinigai – nemaži“, – pažymėjo federacijos prezidentas.
Pinigai, pinigai, pinigai...
Iš kieno kišenės gyvens bobslėjaus federacija? To bobslėjininkų jau klausinėja ir LTOK.
Pinigus federacijos užsitarnauja rezultatais ir patikimumu, o kol kas bobslėjininkai neturi nei patirties, nei trasų, nei sportininkų.
„Naivu tikėtis gyvuoti iš sporto departamento lėšų. Reikės traukti rėmėjus“, – pripažino ir V.Švedas.
Sočių finansinių injekcijų tikrai nežada ir pats LTOK. Bobslėjaus federacija jau pajuto skeptiškumą, bet neketina trauktis.
V. Švedo teigimu, tokia visų naujų sporto federacijų duona. Tik darbai ir rezultatai padeda atkreipti dėmesį. Bobslėjininkai nusiteikę, kad LTOK atkreips į juos dėmesį.
Patys Lietuvos sporto vadovai sveikina visas iniciatyvas, o bobslėjininkai žadina smalsumą.
„Tai yra labai perspektyvi olimpinė sporto šaka. Pasaulyje ja užsiima labai mažai žmonių, todėl galima galvoti apie prizines vietas žiemos olimpinėse žaidynėse“, – teigė V.Paketūras.
Apie prizines vietas, kurias Lietuvos žiemos sportininkai iki šiol nuo Nepriklausomybės atkūrimo matė kaip savo ausis. Bet ką gali žinoti, galbūt amerikiečiai vieną dieną sukurs filmą ir apie Lietuvos bobslėjaus pasaką.
