Pasaulio čempionate sidabro medaliais pasipuošusios Kataro komandos žaidėjai sukėlė audrą ne tik rankinio pasaulyje, – rašo „Lietuvos rytas“.
Kataro šeichas Tamimas bin Hamadas al-Thani plačiai šypsojosi glėbesčiuodamasis su naujaisiais savo šalies didvyriais.
Šalies valdovo rūpesčiu suburta Kataro vyrų rinktinė pirmąsyk istorijoje užlipo ant pasaulio rankinio čempionato garbės pakylos.
Šeimininkų komanda Dohoje vykusiose pirmenybėse sensacingai pasipuošė sidabro medaliais, taip sukeldama dar neregėtą gandų ir diskusijų audrą sporto pasaulyje.
Kataro rinktinėje žaidė tik du šioje šalyje gimę rankininkai, o istorinę sėkmę jai nukalė net 14 natūralizuotų žaidėjų iš 8 skirtingų valstybių.
Šią naują samdinių armiją tik finale sustabdė Prancūzijos rankininkai, tačiau net ir po triumfo pasaulio ir Londono olimpinių čempionų treneris Claude’as Onesta neslėpė savo kartėlio.
„Būčiau labai nusivylęs pralaimėjimu. Ne tik todėl, kad patys pralaimėjome, bet labiau dėl žinutės, kurią visiems pasiųstų tokių varžovų sėkmė, – aiškino 57-erių prancūzas. – Kai apsirūpinate laikinais pasais varžyboms, tai iškreipia visą tvarką.
Aš nemetu akmens į Kataro rinktinę, kuri pasinaudojo dabartinėmis taisyklėmis, bet bus tiesiog apgailėtina, jeigu ir ateityje žengsime ta pačia kryptimi.“
Pergalių pamatas – pinigai
Prieš porą metų Kataro rankininkai pasaulio čempionate užėmė tik 20-ąją vietą, o aukščiausiai per visą savo istoriją buvo užkopę į 16-ąją vietą 2003 metais.
Vos 2,1 mln. gyventojų turinčios Persijos įlankos valstybės rinktinė, remdamasi dar neregėtu skaičiumi natūralizuotų žaidėjų, dabar pasiekė pasaulio čempionato finalą.
Mažai kas abejoja, jog apsivilkti Kataro rinktinės aprangą svetimšalius samdinius paskatino ne staiga įsiplieskusi meilė naujajai tėvynei, o šeichų pasiūlytos materialinės gėrybės.
Kataro rinktinę varžyboms rengė ispanas Valera Rivera. Tituluotam 61-erių treneriui, kuris net 20 sezonų laikė „Barcelona“ klubo vairą, o 2013-ųjų pasaulio čempionate triumfavo su Ispanijos rinktine, katariečiai mokėjo 2 milijonus eurų per metus.
Komandos lyderiai uždirbo po 1 mln. eurų, o už kiekvieną pergalę pasaulio čempionate žaidėjams buvo pažadėta atseikėti dar po 500 tūkst. rialų (125 tūkst. eurų).
Lenkijos dienraštis „Gazeta Wyborcza“ spėjo, kad kitų užsieniečių honoraras turėtų būti apie 600 tūkst. eurų, nes tokia suma buvo siūloma į Kataro rinktinę kviestam lenkui Marcinui Lijewskiui.
Po iškovotos pergalės ketvirtfinalio mače prieš Vokietijos rinktinę šeichas T.bin Hamadas al-Thani apsilankė komandos drabužinėje norėdamas padėkoti savo šalies žaidėjams.
Kataro valdovas pažadėjo kiekvienam rankininkui skirti po 500 tūkst. eurų, namą ir automobilį „Maserati“, o piniginės premijos dydis patekus į finalą išaugo dvigubai.
Sunku netgi įsivaizduoti, kokie būtų laimingo šeicho užmojai, jeigu V.Riveros auklėtiniai galiausiai būtų užkopę į pačią viršūnę.
Samdė net sirgalius
Kataro rankinio asociacija (QHA) iš užsienio atsivežė netgi būrį sirgalių.
Apie 60 į katariečius visai nepanašių, bet nuo pirmosios pasaulio čempionato dienos Kataro rinktinės marškinėlius vilkėjusių ir šios šalies vėliavomis mojavusių sirgalių atvyko iš Ispanijos.
QHA šiam būreliui sumokėjo už kelionę, gyvenimą Dohoje, aprūpino bilietais ir Kataro rinktinės atributika.
Iš Valensijos, Kuenkos, Aranda de Duero ir Sagunto atvykę ispanai buvo apgyvendinti viename Dohos viešbutyje, kuriame nakvynė kainuoja 107 eurus.
Samdyti ispanų sirgaliai Kataro komandą triukšmingai palaikė net tada, kai ji kovojo su Ispanijos rinktine.
Dar keli šimtai sirgalių buvo į areną atvesti Kataro kariškiai, o bilietus įsigijusiems vokiečių ir danų sirgaliams vietų tribūnose neliko.
Per Kataro ir Vokietijos komandų rungtynes bilietus turėję europiečiai į areną nebuvo įleisti. Prie įėjimo iš Vokietijos atvykę žiūrovai išgirdo žinią, kad jų vietos jau užimtos, ir liko už durų.
Kvietė garsius žaidėjus
Natūralizacijos vajų Kataras pradėjo, kai 2011 metų sausį gavo teisę rengti 2015 metų pasaulio pirmenybes.
Šio žaidimo gerbėjams naujųjų katariečių pristatinėti nereikia.
Pagrindinis vartininkas ir ryškiausia rinktinės žvaigždė D.Šaričius beveik dešimtmetį žaidžia stipriausiuose Ispanijos lygos klubuose ir tapo Čempionų lygos nugalėtoju.
Goranas Stojanovičius, Žarko Markovičius ir Borja Vidalis (šis ispanas buvo profesionalas krepšininkas, o žaisti rankinį pradėjo tik 24 metų) su tuomečiais klubais laimėjo kitus Europos turnyrus, o Bertrand’as Roine, vilkėdamas Prancūzijos rinktinės aprangą, tapo pasaulio čempionu.
Kataras nusitaikė ne vien į garsenybes. Jauniausiam rinktinės žaidėjui Iovo Damjanovičiui – vos 18 metų, dar trims iš kitų šalių suviliotiems rankininkams – 22-eji ar 23-eji.
„Esame maža šalis, kurioje gyvena nedaug žmonių, todėl turėjome pasikviesti žaidėjų iš kitur“, – aiškino QHA vadovas Ahmedas Mohammedas Abdulrabas Al-Shaabi.
Katariečiai dar 2013-ųjų vasarą tvirtino, kad daugiau žaidėjų iš kitų šalių nekvies. Bet šiuos žodžius jau pernai paneigė sporto agentas Madsas Wintheris.
„Kataro rinktinė domisi skandinavų rankininkais ir nagrinėja keturias ar penkias Danijos žaidėjų kandidatūras, – neslėpė danas. – Nežinau, kada tai atsitiks, bet mes dirbame šia kryptimi.“
Tarp galimų tokių samdinių buvo minimas karjerą Danijos rinktinėje jau baigęs Clausas Molleris Jakobsenas.
„Jeigu jie su manimi susisieks, tikrai nagrinėsiu pasiūlymą, – neslėpė C.Jakobsenas. – Galima kritikuoti tokius rinktinės formavimo principus, bet jie nenusižengia taisyklėms ir suteikia rankininkams galimybę užsidirbti.“
Rengėsi šešis mėnesius
Čempionato išvakarėse šeimininkų rinktinės šios sporto šakos ekspertai nevadino favorite.
Nors Katarui atstovavo septyni pasaulinio lygio rankininkai, atrodė, kad jų per mažai, kad ši komanda galėtų kovoti dėl medalių.
Bet šeimininkai turėjo vieną didelį privalumą, palyginti su varžovais.
Beveik visi jie (vienintelė išimtis – D.Šaričius) atstovauja Kataro klubams ir net šešis mėnesius treniravosi kartu.
„Kryptingai rengėmės čempionatui jau nuo rugpjūčio. Kataro lyga mums buvo antraeilė“, – neslėpė G.Stojanovičius.
Europos šalių rinktinės tokios privilegijos neturėjo. Europiečiai iki pat Kalėdų dar žaidė klubuose, o į rinktinių stovyklas susibūrė tik likus dviem ar trims savaitėms iki pasaulio čempionato.
Geriau veiksmus suderinę V.Riveros auklėtiniai nugalėjo ne tik Slovėnijos, Baltarusijos (grupės etape) bei Austrijos rinktines (aštuntfinalyje), bet ir dar stipresnes Vokietijos bei Lenkijos komandas (ketvirtfinalyje ir pusfinalyje).
„Jei mes galėtume rinktinėje kaip klube treniruotis šešis mėnesius, būtume daug stipresni“, – atsiduso Vokietijos rinktinės lyderis Uwe Gensheimeris.
Varžovai priekaištavo teisėjams
Austrijos, Vokietijos ir Lenkijos žiniasklaida sutartinai kaltino teisėjus, kai šių trijų šalių rinktinės pralaimėjo katariečiams atkrintamosiose varžybose.
Vos nuaidėjus pusfinalio rungtynių sirenai Lenkijos rankininkai susibūrė aikštės viduryje ir atsisukę netgi ironiškai paplojo teisėjams.
Žibalo į ugnį šliūkštelėjo IHF Taisyklių ir teisėjų komisijos pirmininkas Manfredas Prause.
Įtakingas vokietis po savo šalies rinktinės pralaimėjimo šeimininkams kai kuriuos itin lanksčiai, jo manymu, taisykles interpretavusius teisėjus pavadino taisyklių akrobatais.
„Nevarykime ant teisėjų. Jų sprendimai neturėjo lemiamos įtakos rungtynėms“, – po jo tautiečių pralaimėjimo teigė buvęs Lenkijos rinktinės žaidėjas Arturas Siodmiakas.
Rankiniui – kitas kelias
Kad ir kaip būtų, prieš finalo rungtynes Europos rankinis buvo vieningas kaip dar niekada.
Prancūzus karštai palaikė netgi tie, kurie anksčiau šios šalies komandai nejautė jokių simpatijų.
„Rankinis neturėtų žengti tokiu keliu, tačiau juk ne mes taip nusprendėme.
Kataras taip padarė, nes galiojančios taisyklės leido jam taip elgtis, – pripažino Ispanijos rinktinės rankininkas Joanas Canellas. – Jis surinko ne pačius geriausius pasaulyje, bet solidžius žaidėjus.
Ir ši komanda žaidė gerai, todėl ji tikrai nusipelnė medalių.“ („L’Equipe“, „Frankfurter Allgemeine“, „Gazeta Wyborcza“, LR)
14 samdinių iš 8 šalių
Tik du iš 16 žaidėjų, kurie 2015 metų pasaulio rankinio čempionate atstovavo Kataro rinktinei, yra gimę šioje šalyje.
Visi kiti buvo natūralizuoti iš aštuonių valstybių: Juodkalnijos (Žarko Markovičius, Goranas Stojanovičius, Jovo Damjanovičius), Sirijos (Kamalaldinas Mallashas, Hadi Hamdoonas, Ameenas Zakkaras), Bosnijos ir Hercegovinos (Danijelis Šaričius, Eldaras Memiševičius), Egipto (Mahmoudas Hassaballa, Hassanas Mabroukas), Prancūzijos (Bertrand’as Roine), Ispanijos (Borja Vidalis), Kubos (Rafaelis Capote) ir Tuniso (Youssefas Benali).
Sporto šakose – skirtingos taisyklės
Rankinis. Žaidėjai gali atstovauti dviem rinktinėms, tačiau privalo palaukti trejus metus, kol galės apsivilkti antrosios nacionalinės ekipos aprangą. Norint atstovauti kitos valstybės rinktinei pakanka, kad žaidėjas atitiktų vieną šių sąlygų: būtų gimęs šioje šalyje, jo tėvai turėtų šios valstybės pilietybę ar jis pats naujoje tėvynėje būtų praleidęs daugiau kaip dvejus metus, nesvarbu konkretus laikotarpis.
Krepšinis. Nacionalinė ekipa gali turėti tik vieną natūralizuotą žaidėją, kai šiam jau yra sukakę daugiau negu 16 metų. Joks žaidėjas negali atstovauti dviejų skirtingų šalių suaugusiųjų rinktinėms, jeigu jis neturi išimtinio leidimo, kurį išdavė FIBA generalinis sekretorius, gavęs buvusios atleto šalies nacionalinės krepšinio federacijos sutikimą.
Futbolas. Joks žaidėjas negali atstovauti dviejų skirtingų šalių suaugusiųjų rinktinėms oficialiose varžybose.
Regbis. Žaidėjas neprivalo turėti šalies pilietybės norėdamas atstovauti jos rinktinei. Bet toks atletas turi būti niekuomet per karjerą nežaidęs kitos šalies suaugusiųjų nacionalinėse rinktinėse. Žaidėjas tik turi atitikti vieną šių sąlygų: būti gimęs šalyje, kurios komandai nori atstovauti, turėti vieną tėvų ar senelių, gimusių šioje šalyje, ar pats 36 mėnesius paeiliui būti praleidęs naujojoje savo tėvynėje.
Tinklinis. Rinktinėje gali žaisti vienintelis natūralizuotas žaidėjas. Jeigu atletas jau gynė vienos nacionalinės ekipos garbę, jis privalo išlaukti dvejus metus, kol galės atstovauti antrajai.
Dviguba pilietybė – sena tradicija
Natūralizuodamas kitų šalių atletus Kataras neišrado dviračio. Šis fenomenas toks pat senas kaip ir pirmosios sporto varžybos. „Sporto aušroje pilietybės kriterijai nebuvo tokie griežti kaip dabar“, – teigė Tarptautinių sporto studijų (CIES) tyrėjas Raffaele Poli.
Italijos futbolo rinktinė, kuri tapo pasaulio čempione 1934 ir 1938 metais, turėjo daug žaidėjų, prieš tai gynusių Argentinos (Attilio Demaria, Enrique Guaita, Raimundo Orsi, Luisas Monti), Urugvajaus ar Brazilijos (Anfilogino Guarisi) garbę. „Tačiau visi šie futbolininkai buvo italų kilmės. Tik kai kilo nacionalizmo banga, buvo pradėta blokuoti tokią sistemą“, – aiškino R.Poli.
Žaidėjų natūralizacijos procesas stabtelėjo, bet nesustojo. Tokie legendiniai futbolininkai kaip Alfredo di Stefano ar Ferencas Puškašas per savo karjerą taip pat turėjo galimybę atstovauti kelioms rinktinėms.
1960-ųjų olimpinėse žaidynėse iki ketvirtfinalio nužingsniavusi Kenijos žolės riedulio rinktinė turėjo net 8 žaidėjus, kilusius iš Indijos.
1990-aisiais prasidėjo naujas kovos su masine atletų natūralizacija etapas. Tarptautinis olimpinis komitetas (IOC) įteisino naują taisyklę – kiekvienas žaidėjas buvo priverstas palaukti dvejus metus norėdamas atstovauti kitai šaliai olimpinėse žaidynėse. Nors IOC ir FIFA iki šiol laikosi griežtos tvarkos, siekdami riboti natūralizuotų atletų skaičių, tarptautinės sporto šakų federacijos šią problemą sprendžia savo nuožiūra.
„Regbio, Rankinio, Slidinėjimo, Stalo teniso ar Badmintono federacijų vadovai laikosi ypač liberalios pozicijos. Šiose sporto šakose galima nesunkiai pakeisti pilietybę, nes jose nėra ypač daug konkurencingų šalių. Būtent todėl per natūralizaciją norima padidinti konkurenciją“, – teigė R.Poli.
Skirtingai nuo krepšinio ar tinklinio, Tarptautinė rankinio federacija (IHF) nėra nustačiusi jokio limito, kiek natūralizuotų sportininkų gali atstovauti naujai rinktinei. Katare yra tik 500 licencijuotų rankininkų, bet ši šalis nebuvo pirmoji, pasinaudojusi liberalia IHF tvarka. Natūralizuotų žaidėjų netrūko ir Ispanijos, ir Vokietijos rinktinėse.
Tarp Europos šalių natūralizacijos lyderė yra Austrija, kuriai šių metų pasaulio čempionate atstovavo keturi rankininkai, anksčiau žaidę kitose rinktinėse. Tarp jų – lietuviai Vytautas Žiūra ir Romas Kirveliavičius.
2012 metų Londono žaidynėse Didžiosios Britanijos rinktinei atstovavo tik 8 jos teritorijoje gimę žaidėjai, o daugumą sudarė dvigubą pilietybę turintys prancūzai, rungtyniaujantys mėgėjų varžybose. Nieko nuostabaus, kad olimpine čempione tapusi Prancūzija tuomet įveikė šeimininkus 44:15.
Kataro pavyzdžiu sėkmingai seka ir Pusiaujo Gvinėjos futbolo rinktinė. Šių metų Afrikos čempionate ji pasiekė pusfinalį, tačiau tik 4 iš 23 šeimininkų futbolininkų yra gimę Pusiaujo Gvinėjoje. „Bet visi jie turi šaknis šioje šalyje“, – teigė rinktinės treneris argentinietis Estebanas Beckeris. Prieš trejus metus į aikštę jis buvo įleidęs komandą, kurioje nebuvo nė vieno vietos žaidėjo! 2013 metais Pusiaujo Gvinėjai net buvo įskaitytas pralaimėjimas, kai ji du kartus į pagalbą neleistinai pasitelkė buvusį Ispanijos jaunimo rinktinės futbolininką Emilio Nsue Lopezą.
2004 metais Atėnų olimpiadoje Graikijos beisbolo rinktinėje iš 21 nario net 17 buvo svetimšaliai (amerikiečiai ir kanadiečiai).
Individualiose sporto šakose netrūksta ir natūralizuotų čempionų. Gimnastė Oksana Čiusovitina atstovavo ne tik SSRS, bet ir Uzbekistanui ir Vokietijai. Dukart pasaulio čempionas bulgaras Naimas Suleimanovas sunkiosios atletikos varžybose vėliau tapo turku N.Suleymanoglu ir planetos pirmenybėse iškovojo dar 5 aukso medalius bei tris kartus triumfavo olimpinėse žaidynėse.
Lengvosios atletikos pasaulyje natūralizuotų čempionų kasmet dygsta lyg grybų po lietaus: Bernardas Lagatas apsivilko JAV, o Stephenas Cherono – Kataro aprangą, nors abu šie bėgikai gimė Kenijoje, o sprinto karalienė jamaikietė Merlene Ottey įspūdingą karjerą baigė jau gindama Slovėnijos garbę.
Čiuožimo trumpuoju taku varžybose 2006 metais Viktoras Ahnas tapo olimpiniu čempionu dar atstovaudamas Pietų Korėjai, o 2014 metais Sočyje jo garbei jau kilo Rusijos vėliava.
