Prieš Monikos Povilaitytės ir Ievos Dumbauskaitės kelionę į Azerbaidžaną mažai buvo tikinčių, kad jos užkops ant prizininkių pakylos. Net treneriai tuo ne itin tikėjo.
Tačiau galiausiai iš tribūnų skambant „Lietuva, Lietuva“ 20-metės paplūdimio tinklininkės užkopė ant garbės pakylos Europos žaidynėse.
20-metės lietuvės apglėbė vieną kitą ant smėlio, kai Baku paplūdimio tinklinio arenoje 2:0 (21:19, 21:19) palaužė Italijos tinklininkes Laurą Giombini bei Gulią Toti ir iškovojo bronzos medalius.
„Buvo viskas neįtikėtinai keista. Baigėsi varžybos, bet aš stovėjau ir stebėjausi: negi rimtai viskas baigėsi? Tik po penkių ar dešimties minučių atsigavau. Buvo labai smagu. Stovint ant apdovanojimų pakylos buvo ir ašarų, ir šypsena“, – prisipažino I.Dumbauskaitė.
„Po pusfinalio buvome liūdnos, bet grįžusios į viešbutį supratome, kad dar nieko nepraradome – dar galime laimėti medalį, – po pergalės mažajame finale kalbėjo M.Povilaitytė. – Nusiteikėme, ir jūs pamatėte mūsų šypsenas, ir mačas buvo gražus.“
Rungtynės vėlyvą vakarą Azerbaidžane tikrai buvo ypatingos, nes 20-metės lietuvės žengė į aikštę tam, kad mėgautųsi žaidimu.
Trys I.Dumbauskaitės neatremiami padavimai iš eilės padėjo lietuvėms perlaužti mačo eigą pirmajame sete.
Kai buvo sunku antrajame sete, pravertė M.Povilaitytės „kelmiški bajeriai“ – taip žaidėjų treneriai vadina iš Kelmės kilusios tinklininkės instinktyvius smūgius, kuriais varžovių pasiųstą kamuolį ji iškart dviem rankomis bando nutupdyti kitoje tinklo pusėje.
„Mes tikrai mėgavomės žaidimu. Klaidų beveik nedarėme. Paskui gal pasidavėme emocijoms, bet ir vėl susitvarkėme. Galiausiai apėmė euforija“, – sakė M.Povilaitytė.
20-metės lietuvės turi visų spalvų medalių pasaulio ir Europos jaunimo pirmenybėse, o dabar jau gali didžiuotis ir pirmuoju laimikiu tokio aukšto rango moterų varžybose.
„Norime skirti šį medalį žiūrovams – tiems, kurie sirgo už mus čia ir pro televizijos ekranų. Gavome labai daug žinučių. Daug kas netikėjo, kad parvešime medalį į Lietuvą. Ačiū ir tokiems – jie mus motyvavo“, – kalbėjo M.Povilaitytė.
Iškart po mačo dėl bronzos I.Dumbauskaitė buvo pakviesta atlikti dopingo testo.
Tai įprasta procedūra, kurią Europos žaidynėse po auksinio starto turėjo atlikti ir kanojininkas Henrikas Žustautas, laimėjęs 200 metrų rungtį antradienį.
Dopingo kontrolieriai kiek sujaukė šventę, bet jos nesugadino.
„Geriau sutrukdyta šventė nei varžybos, – sakė I.Dumbauskaitė. – Yra tekę ir po pusfinalio rungtynių eiti ten. Tada sutrukdė rengtis mačui dėl trečios vietos. Toks mūsų darbas – viskas gerai.“
Paplūdimio tinklinio čempionėmis tapo Šveicarijos tinklininkės Nicole Eiholzer ir Nina Betschart.
Finale jos 2:1 (21:16, 14:21, 15:13) įveikė austres Leną Marią Plesiutschnig ir Kathariną Schutzenhofer, kurioms lietuvės šeštadienio rytą 0:2 pralaimėjo pusfinalyje.
Per visą turnyrą, kuriame lietuvės laimėjo šešis mačus iš septynių, jų treneriai Tadas Donėla ir Marius Vasiliauskas nervingai vaikštinėdavo tribūnose – treneriams neleidžiama būti šalia sportininkių.
Galiausiai ir šių buvusių daugkartinių Lietuvos paplūdimio tinklinio čempionų veidus nušvietė šypsena.
T.Donėla priminė, kad burtai sukrito gerai mūsų šalies sportininkėms, nes, pavyzdžiui, Austrijos tinklininkėms pakeliui į finalą teko žaisti ir nugalėti visas favorites.
„Prieš turnyrą sakiau, kad mūsų komanda pagal pajėgumą yra per vidurį, – kalbėjo M.Vasiliauskas. – Jei būtų buvisi penkta, viskas ir būtų gerai. Pasiekti pusfinalį buvo maža tikimybė. Tačiau merginos puikiai žaidė grupėje ir paliko austrėms sunkiausią darbą – išmesti favorites.
Šiose žaidynėse tikrai buvo gerų komandų, kurios olimpinėse žaidynėse buvo 5–9-os.
Pirmasis komandų ketvertas galiausiai buvo netikėtas, tačiau tai tarsi Europos olimpiada. O olimpiadose visko būna. Būna nelengva. Vis dėlto tokios pergalės atperka viską.“
Sveikindami savo žaidėjas treneriai priminė, kad bronzos medalis Europos žaidynėse Azerbaidžane – tik žingsnis kelyje į didžiąsias olimpines žaidynes.
Todėl ir prieš mažąjį finalą jie kalbėjo apie tai, kad šiame mače neturi kaustyti įtampa, nes tikrieji siekiai dar toli horizonte.
„Mes įprastai kalbame, kad tai tik tarpinė stotelė, – sakė M.Vasiliauskas. – Jei sportininkas nori laimėti olimpines žaidynes, jis turi kelti tolimus tikslus. O šiandien buvo tik vienas iš etapų. Šiandien jos laimėjo, po savaitės žais vėl. Vėl laimės arba pralaimės, verks arba džiaugsis. Tai normalu. Kai žvelgi tolyn, lengviau būna šiandien. Jei eisi ir manysi, kad tai gyvenimo mačas, nesužaisi gerai.“
M.Vasiliauskas, kuris yra ir Lietuvos tinklinio federacijos prezidentas, priminė, kiek daug ir kokio sunkaus darbo dar turės išlikti jaunosios tinklininkės pakeliui į Rio de Žaneiro ar kitas olimpines žaidynes.
„Jos labai įdomios. Merginoms rūpi tikslas, bet per treniruotes jos nebūna tokios, kokios turėtų būti. Mokytis joms nelengva, kartais žinias reikia grūsti per jėgą. Mes tikimės, kad taip yra dėl jaunystės.
Jei jos treniruotųsi maksimaliai imliai, turėtų lengviau laimėti tokius mačus. Tikimės, kad jos subręs. Žinoma, šie medaliai tam nepadės.“
Juokdamasis T.Donėla pridūrė, kad vis dėlto šių bronzos medalių jie atsisakyti nenori.
Ir negali būti kitaip. Burtai, sėkmė, „kelmiški bajeriai“ pravertė, bet galiausiai bronzinis vakaras Azerbaidžane atėjo dėl abiejų žaidėjų drąsaus ir kovingo charakterio. „Mes buvome drąsios didžiąją rungtynių dalį, – pabrėžė I.Dumbauskaitė. – Šis turnyras buvo ypatingas, nes mes buvome viena už kitą. Ir su šypsena, ir viena kitą nuramindavome. Susitelkimas, drąsa ir atvedė į pergalę.“
