– Dirbote įvairių šalių sveikatingumo rinkoje. Kaip Lietuva atrodo pasaulio kontekste?
– Prieš 36 metus pradėjau darbuotis Jungtinėse Amerikos valstijose, kai sveikatingumo rinka šalyje tik pradėjo kurtis. Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje pradėjau dirbti Vakarų Europoje – Didžiojoje Britanijoje, Švedijoje, Suomijoje.
Mačiau, kaip kūrėsi sveikatingumo industrija. Pradžioje visi konkuravo tarpusavyje, tačiau viskas pasikeitė susikūrus asociacijoms, kuriose sveikatingumo tinklų savininkai ir operatoriai susitikdavo ir pradėjo kalbėtis apie bendrus šio sektoriaus tikslus.
Tada jie suprato, kad nėra tokie dideli konkurentai, kaip įsivaizdavo. Pradėję bendrauti jie pamatė, kad sukurdami ir įgyvendinami paslaugų standartus, kurie būtų vertinami ir atpažįstami klientų, jie visi laimės.
1982 m. įkurta Tarptautinė sveikatingumo ir sporto klubų asociacija (IHRSA) dabar turi daugiau nei 10 tūkst. narių sveikatingumo klubų. Nuo pat atsiradimo pradžios jų skiriamasis bruožas – „Kokybiškų ir tobulėjančių klubų asociacija“.
– Kaip vertinate Lietuvos sveikatingumo asociaciją?
– Jūsų asociacija tik pradeda veiklą. Tikiuosi, kad Lietuvos klubų savininkai supranta, jog nėra tik konkurentai, o bendraudami gali sukurti klientams patrauklią kokybišką paslaugą.
Šiuo metu jūsų rinkoje lankančių sveikatingumo klubus mažiau nei 2 proc. šalies populiacijos. Tuo tarpu IHRSA vidurkis Europoje apie 10 proc. Tai reiškia dideles augimo galimybes.
– Kas paskatintų sveikatingumo populiarėjimą?
– Lietuvos politikai turėtų imtis realių darbų skatinant sveikatingumą šalyje. Kanada šiais metais priėmė įstatymą, pagal kurį sveikatingumo klubų sąskaitas gyventojai gali įtraukti į savo finansų ataskaitą ir taip susimažinti mokesčius.
Kanados valdžia tokiu būdu siekia skatinti sveikesnį ir našesnį žmonių gyvenimą ir sutaupyti milžiniškus pinigus, skiriamus sveikatos apsaugai. Sveikatingumo klubų rinkai tai reiškia galimybę dar labiau didinti sportuojančių skaičių. Kitos šalys irgi imasi įvairių priemonių – nuo galimybės šeimos gydytojui išrašyti savo klientui sporto užsiėmimus Olandijoje iki sveikatos draudimo įmokų sumažinimo sportuojantiems klientams kai kuriose Europos šalyse.
– Kuo specifinė Lietuvos sveikatingumo rinka?
– Kiekviena šalis turi unikalių išskirtinumų. Lietuvoje matau daug nuoširdžiai ir sunkiai dirbančių žmonių. Lietuviai kažką pirkdami tikisi gauti kokybišką produktą.
Kalbant apie sveikatingumą, žmonės turi suprasti, o klubai imtis sudėlioti – mėnesio, dviejų ar trijų narystė sveikatingumo klube nepakeis jūsų fizinės savijautos. Tai turi tapti gyvenimo įpročiu – tokiu pačiu kaip kasdienis dantų valymas.
Dietologai turi gerą apibūdinimą trumpoms dietoms „žaidimas Jo-Jo“. Žmogus laikosi dietos mėnesį ar kelis, numeta 5 kg, bet kai tik nustoja laikytis dietos, priauga 7 kg. Kitą kartą atsikrato 3 kg, o baigęs dietą vėl užsiaugina 5 kg. Sveikatingumas yra gyvenimo būdas, ir žmonės turi tai suprasti, kitaip nieko gero nebus.
– Ką daryti sveikatingumo klubams?
– Klubai turi pasiūlyti narystes už prieinamą kainą, kad žmonės galėtų sportuoti nuolatos, taip pat suteikti galimybę pirkti ilgalaikes narystes išsimokėtinai. Labai svarbu investuoti į trenerių išsilavinimą ir nuolatinius mokymus, nes tik taip sportavimas taps kokybišku ir klientai pasieks rezultatų.
Fizinė veikla gali pridėti papildomų gyvenimo metų ir gyvenimo kokybės prie tų papildomų metų.
– Kokie būtų jūsų patarimai asociacijai?
– Amerikoje sugebėjome įtikinti valdžios atstovus populiarinti sveikatingumą. Sukūrėme sveiko mėnesio programą, o JAV prezidentas įsteigė sveikos gyvensenos populiarinimo tarybą.
Jane’ė Fonda, Arnoldas Švarcnegeris dalyvaudavo sveikatingumo renginiuose, o sveikatingumo klubai atverdavo duris visiems norintiems. Ir tai vyko visose JAV. Lietuvai reikia panašios iniciatyvos, remiamos valdžios institucijų.
Sporto klubai turi labiau rūpintis klientais, daugiau su jais bendrauti, padėti atrasti klientams bendrus pomėgius. Klubuose turi atsirasti bendraminčių, užsiimančių įvairiomis aktyviomis pramogomis už klubo ribų – dviračiai, riedučiai, laipiojimas į kalnus, slidinėjimas ir pan.
Tai sukuria bendruomenę ir prisirišimą prie klubo. Žmogų, kuris sugalvojo anglišką terminą „work out“, noriu pataisyti – tai turėtų būti „fun out“. Žmonės nemėgsta dirbti, jiems patinka linksmintis.
– Į kurias šalis Lietuva gali lygiuotis?
– Deja JAV po labai gerų pirminių iniciatyvų sveikatingumo skatinimas ir populiarinimas tarsi sustojo. Tie patys sportuojantys žmonės keičia klubus, tačiau bendras klientų skaičius nebeauga.
Tinkamiausias pavyzdys, mano nuomone – Skandinavijos šalys. Jų sportavimo lygis vienas aukščiausių Europoje, yra labai įvairių tipų sveikatingumo klubų, sveikas ir fiziškai aktyvus žmogus yra lyg visuomenės standartas. Tai buvo pasiekta aktyviai dirbant valstybinėms institucijoms ir įtraukiant privatų verslą į bendro tikslo siekį. Manau Lietuvos gyventojų mentalitetas turi panašumų su skandinavais ir jūs galite pasiekti jų lygį, tačiau tai nepasidaro per vieną dieną.
– Kiek laiko gali užtrukti Lietuvos sveikatingumo industrijos augimas iki vidutinio Europos lygio?
– Priklausys nuo daugelio faktorių – nuo klubų savininkų veiklos, nuo valstybės įsitraukimo lygio.
Pirmiausiai reikėtų atlikti išsamų rinkos tyrimą, kiek norinčių gyventi sveikai yra šalyje, kokių paslaugų jie tikisi, ko pasigenda, kodėl nepradeda sportuoti. Taip pat įvairioms institucijoms kuo daugiau bendradarbiauti tarpusavyje, kad šis vežimas judėtų viena kryptimi.
