„Išmok vaikščioti“, – vos girdimai, sau po nosimi burbteli vaikas, išvydęs neįprastai vaikštantį jaunuolį. Dvidešimtmetis Artūras Bolyčevas nuo vaikystės serga cerebriniu paralyžiumi. Jis jau senokai nekreipia dėmesio į tokius žodžius ir naudoja juos motyvacijai – kultūrizme žibėjęs vaikinas svajoja apsivilkti parolimpinės Lietuvos rinktinės marškinėlius.
„Iš tikrųjų nepamenu, kada paskutinį kartą girdėjau pašaipas savo atžvilgiu. Užgaulius žodžius pasako nebent tik maži vaikai. Jie dažnai žiūri į mane ir mamos klausia – kas jam yra? Tada pasijaučiu kiek nejaukiai, bet ir prie to beveik pripratau“, – šypsodamasis sako A.Bolyčevas.
Atrado save kultūrizme
Šypsena Artūro veide nestebina – išgirsti skundus iš jo pusės beveik neįmanoma. Optimizmu varomas jaunuolis nuo vaikystės kovoja su liga – tik gimus jam diagnozuotas apatinės dalies cerebrinis paralyžius. Bendras Artūro kūno darbingumas sudaro 40 procentų įprasto sveikam žmogui.
Nepaisant to, jis pasirinko būti stipresniu už ligą – prieš šešerius metus A.Bolyčevas užklydo į šaltą ir drėgme alsuojantį rūsį – jame buvo įrengta kukli sporto salė.
Savadarbiai treniruokliai ir aprūdiję svarmenys vaikiną užkrėtė meile kultūrizmui. Valios reikalaujantis sportas jo charakterį pavertė sunkiai palaužiamu.
Jaunuolis keletą metų lipo ir ant varžybų scenos – tapo daukartiniu Lietuvos ir Europos neįgaliųjų čempionu, laimėjo Baltijos, pasaulio taurę, užėmė prizines vietas įvairiuose jėgos ir ištvermės turnyruose.
Nori tapti parolimpiečiu
Užlipęs ant scenos ir susižėręs daugybę asmeninių apdovanojimų dabar jis puoselėja naują svajonę – patekti į parolimpinę bėgimo rinktinę.
„Yra sakoma, kad jeigu nori pakeisti pasaulį, reikia pradėti nuo savęs. Sporto pagalba ir noriu parodyti, kad kiekvienas gali pasiekti svajonių“, – kukliai šypteli jis.
Šiais metais neįgaliųjų uždarų patalpų lengvosios atletikos čempionate jam pakluso du Lietuvos rekordai – 60 metrų bėgimo ir rutulio stūmimo.
Tačiau A.Bolyčevo pagrindinė rungtis – 100 metrų sprintas. Norint patekti į Lietuvos rinktinę nustatyas normatyvas – 14,70. Pasiekęs geriausią sportinę formą vilnietis nesunkiai tilpdavo į penkiolikos sekundžių laiką treniruočių metų, tad normatyvas buvo jau pasiekiamas ranka. Tuo labiau, kad jam buvo priskirta lengvesnė ligos forma, nei yra iš tiesų.
Bėgęs savo grupėje jis jau būtų įvykdęs nustatytą normatyvą. Tačiau tai – praeitis. Dabar jo laikas žymiai prastesnis. Kultūrizmo treniruotes iškeitęs į alinančius bėgimo užsiėmimus Artūras pastaruoju metu yra sustabdytas nuolatinių traumų – skausmai kamuoja klubų ir kelio sąnarius. Tačiau kaip ir visą gyvenimą pasiduoti jis neketina.
Niūriausiomis dienomis jis prisimena tuos laikus, kai į sportą salę, esančią vos kelios minutės nuo namų, eidavo gerą pusvalandį – kiekvieną žingsnį reikėdavo atlikti koją pakeliant ranka. Jis prisimena ir tas dienas, kai nesugebėdavo atsikelti iš lovos ar nusileisti laiptais į lauką.
Mintyse – irklavimas
Susidurdamas su nuolatinėmis traumomis jaunuolis pradėjo mąstyti ir apie kitas sporto šakas. Šias mintis pastaruoju metu stabdo nerimas dėl galimai laukiančių operacijų, bet viena labiausiai Artūrą traukiančių alternatyvų – irklavimas, kurį jis greitai ketina išbandyti. Šiuo metu jis galvoja ir apie grįžimą ant kultūrizmo scenos.
Dar vienas jo noras – dirbti tik mėgstamą darbą. Tą vaikinas įgyvendina jau dabar – kartais treniruoja kitus žmones, stengiasi padėti jiems pasiekti norimų sportinių formų.
Be visos veiklos Artūras skiria daug laiko ir mokslams – žiūri įvairias paskaitas youtube.com sveitainėje, skaito knygas, o šiais metais baigė pirmą studijų kursą Kauno kolegijoje. Čia jis studijuoja kinezeterapiją.
„Noriu padėti kitiems ir sau“, – studijų krypties pasirinkimą motyvuoja jis.
– Nuo pat vaikystės sergate cerebriniu paralyžiumi. Kada atėjo tas supratimas, kad visą gyvenimą teks kovoti su liga?, – lrytas.lt paklausė A.Bolyčevo.
– Gimus, mano svoris buvo vos 2100 gramų, o ūgis – 47 centimetrai. Tad net būdamas nesąmoningas, tik gimęs, turėjau kabintis į gyvenimą. Todėl tos kovos su cerebriniu paralyžiumi nelabai ir jutau – užsigrūdinau nuo mažų dienų. Net ir sveikas žmogus turi kažkokiu būdu rasti savo vietą po saule. Yra geras pasakymas – prašiau tapti stipresniu, o Dievas man atsiuntė išbandymus.
– Kai vieni galbūt susitaikytų su negalia, jūs visomis jėgomis jai priešinatės.
– Niekada neskaičiau knygų, kuriose būtų surašytos taisyklės, kaip gyventi neįgaliesiems (šypsosi). Nė vienas žmogus negali pasirinkti, kokiu jam gimti, bet gali pasirinkti, kuo tapti gyvenimo eigoje.
– Kiek pastangų iš jūsų pareikalauja įprastas žingsnis sunkiausiomis dienomis?
– Klausimas, ar tokiomis dienomis apskritai galiu judėti. Tokios dienos reikalauja ir rankų jėgos bei mąstymo, kaip įveikti net mažiausią iškilimą virš žemės. Sunku perteikti tą būseną žodžiais.
– Rašytojas Ignas Šeinius yra pasakęs, kad žmogus turi būti stipresnis negu jo jausmas. Dažnai tenka būti stipresniam nei skausmas?
– Kai kuriems jausmams aš leidžiu pasireikšti – jei noriu verkti – verkiu, jei noriu šaukti iš džiaugsmo – šaukiu. Kalbant apie fizinį skausmą, niekada neleidau jam manęs nugalėti.
– Kokia apskritai dabar jūsų sveikata – ar ji gerėja ir ką sako gydytojai?
– Sveikatos būklė sunki – kamuoja klubo skausmai, o kelis jau kužda, kad greičiausiai turėsiu naujus randus. Kiekvieną dieną galvoju apie progresą ir dirbu, kad sveikata bent išliktų stabili. Pas gydytojus retokai lankausi – pažįstu labai mažai tokių specialistų, kurie tikrai galėtų kažkuo padėti.
– Kovai su liga pasirinkote sportą. Kodėl būtent šis kelias?
– Visu pirma todėl, kad judesio pagalba galima išgydyti dauguma ligų. Kita priežastis – standartų laužymas. Yra sakoma, kad jeigu nori pakeisti pasaulį, reikia pradėti nuo savęs. Sporto pagalba ir noriu parodyti, kad kiekvienas gali pasiekti svajonių. Judėjimas yra gyvenimas.
– Anksčiau užsiėmėte kultūrizmu, dabar bandote patekti į parolimpinę Lietuvos rinktinę. Kodėl nusprendėte pakeisti sporto šaką?
– Per olimpines sporto šakas aš galėčiau pasiekti daugiau žmonių akių ir įkvėpti juos savo pavyzdžiu. Taip pat dėl finansinės padėties. Užsiimdamas kultūrizmu išleisdavau visas savo santaupas. Tuo tarpu olimpinį sportą labiau remia valstybė.
– O kurioje sporto šakoje jaučiatės komfortabiliau?
– Kultūrizme. Čia gali treniruotis kaip tik pats sugalvoji – svarbu pajausti raumenį. Tai savotiška meditacija.
– Kas apskritai jus veda į priekį?
– Turbūt per tuos metus susikurtas pažįstamų ratas. Ne kartą esu girdėjės, kad tapau stiprybės šaltiniu ar autoritetu, yra žmonių, kurie lygiuojasi į mane. Jeigu pasiduočiau, nuvilčiau tuos žmones. Į priekį veda ir noras, kad kiekviena diena būtų pilnavertiška bei kupina iššūkių, kuriuos turiu įveikti, norėdamas tapti geresniu.
– Su kokiomis visuomenės nuostatomis dar susiduriate?
– Gyvenu pagal susikurtus savo gyvenimo principus. Sutinku, kad neįgaliesiems reikalingas visuomenės dėmesys ir pagalba. Subūrę draugišką visuomenę ir kiekvienas įnešdami po nedidelį indėlį galime padėti kovotojams, kurie susiduria su nemenkais iššūkiais savo gyvenime.
– Visų tikslų siekiate savo lėšomis?
– Taip, bet sulaukiu ir palaikymo. Tikrai norėčiau padėkoti antrąja šeima tapusiems Nerijui ir Renatai Matačinskams, Artūrui Lastovskiui už sudarytas sąlygas ruoštis varžyboms ir neįgaliųjų sporto klubui „Feniksas“.
– Pradėjote studijuoti kinezeterapiją. Tokį pasirinkimą lėmė noras padėti bėdos ištiktiems žmonėms ar kitos priežastys?
– Būtent – noriu padėti kitiems ir sau. Be proto malonu, kada žmonės manęs teiraujasi vieno ar kito klausimo, o mano atsakymai turi kažkokią vertę. Smagu padėti žmonėms ir sulaukti šypsenos ar gerų žodžių.
