Todėl dabar ten, kur stichija buvo stipriausia, klojama nauja asfalto danga, o ant sienų dar matomi purvino vandens palikti ženklai.
Bet gruzinai surėmė pečius, sukando dantis ir neleido net suabejoti, kad tai turėtų įtakos iki šiol svarbiausiam šalyje tarptautiniam sporto įvykiui.
Jie didžiuojasi ir dėl to, kad per 24 metus jokia buvusios SSRS respublika nėra gavusi teisės priimti 50 šalių sportininkus. Nors čia rungtyniauja ne žvaigždės, o jaunieji sportininkai, bet po 5 ar 9 metų ne vienas jų bus žinomas olimpietis ir visada prisimins, kad rungtyniavo Gruzijoje.
Bet ne vien olimpinis festivalis šią vasarą virpina Tbilisį. Rugpjūčio 11 dieną Boriso Paičadzės stadione įvyks UEFA supertaurės rungtynės tarp Čempionų lygos laimėtojos „Barcelona“ ir UEFA taurės savininkės „Sevilla“ ekipos. Prieš porą savaičių norintys įsigyti bilietų atėjo prie kasų iš vakaro ir eilėje laukia visą naktį.
„Gal reikia bilieto į futbolą? Mano draugas turi“, – su visiems puikiai žinomu gruzinišku akcentu pasiūlymą pateikė Tbilisio taksistas, mielai sutinkantis pavėžėti ir už kelis eurus.
Gruzinai mėgsta bendrauti, o lietuviais jiems yra geidžiami pašnekovai. Ir dėl politinių simpatijų, ir dėl patirties, nes vyresnės kartos žmonės dar prisimena lietuviškų žodžių, o jei kalba pasisuka apie sportą, futbolininkų ir krepšininkų pavardes beria neužsikirsdami.
Kaip kalbama apie šių dienų Gruzijos sportą, politikos išvengti neįmanoma. Nuo Gruzijos 2008 metais po Rusijos agresijos atplėštos Pietų Osetija ir Abchazija yra kraujuojanti žaizda. Nors gruzinai nenori jos aitrinti, konflikto pasekmės jaučiamos.
Šalia vadinamosios Tbilisio jūros kinų kompanijos pastatytas sportininkų olimpinis kaimelis primena 2008-ųjų Pekino olimpiados kaimelį, bet jame gyvens ne kinai ir tikriausiai ne gruzinai.
Dalį butų iš Kinijos investuotojų nupirko Gruzijos vyriausybė, kuri ten apgyvendins pabėgėlius iš okupuotų teritorijų.
Sporto žurnalistas, istorikas ir vadybininkas Tengizas Pačkorija – gyvas priekaištas agresijai prieš Suchumį. Po oro atakos prieš Abchazijos sostinę šeimos narių netekęs 55 metų žurnalistas po daugelį tarptautinių varžybų vaikšto su Gruzijos vėliavėle ir plakatu bei užrašu marškinėlių „Georgia, Sokhumi“.
Per olimpinio festivalio atidarymo ceremoniją Gruzija irgi akcentavo, kad toliau laiko nusiaubtą ir izoliuotą Suchumį savo teritorija, todėl per šalies regionų ir miestų parade eisenoje buvo Suchumio vėliava.
Gruzijos olimpinio komiteto prezidentas, laisvųjų imtynių 1992 metų olimpinis čempionas Leris Chabelovas vengia aštrių frazių ne tik todėl, kad aktyviai dalyvauja politikoje. 51 metų osetinas savo politinę karjerą pradėjo su dabartinio prezidento Bidzinos Ivanišvilio partija, o prieš tai net po Gruzijos nepriklausomybės paskelbimo jis kurį laiką atstovavo Rusijai.
Tbilisis gavo teisę rengti 2015 metų Europos jaunimo olimpinį festivalį 2010 metais. „Rusija palaikė mūsų kandidatūrą, todėl sporte neakcentuojame politinių klausimų“, – lrytas.lt sakė buvęs garsus sportininkas.
L.Chabelovo vadovaujamas olimpinis neprotestavo ir 2014 metais, kai gruzinai skaudama širdimi vyko į šalia esantį Sočį dalyvauti žiemos olimpinėse žaidynėse. Nuo Sočio iki buvusios Abchazijos autonominės respublikos – tik keliolika kilometrų.
Nepaisant ekonominių ir politinių sunkumų gruzinai nesigaili investavę 65 mln. eurų į naujas sporto arenas, iš kurių didžiausias projektas pavadintas „New Tbilisi“, – tuščioje vietoje iškilo lengvosios atletikos stadionas, atviras plaukimo baseinas, tinklinio ir gimnastikos salės. Kai sekmadienį čia vyko paskutinės treniruotės, darbininkai dar šlavinėjo statybų atliekas.
– Kas buvo sunkiausia rengiantis priimti per 3000 sportininkų ir svečių iš 50 šalių? – lrytas.lt paklausė L.Chabelovo.
– Finansiniai klausimai. Mums reikėjo statyti naujas sporto arenas, nes tinkamų nebuvo. Teisę rengti festivalį gavome 2010 metais, o 2012-2013 metais pasikeitė šalies valdžia.
Vyriausybė pritarė, kad reikia laikytis įsipareigojimų ir statyti naujas bazes. Per dvejus metus pastatėme septynias naujas arenas, keturios atnaujintos.
– Jūs išleidote 65 milijonus eurų, o turtinga Olandija neseniai atsisakė skirti 50 mln. eurų, kurių reikėjo surengti 2-ąsias Europos žaidynes 2019 metais.
– Vakarų Europoje viskas jau pastatyta, žmonės gerai gyvena, o mums reikia artėti prie Europos. Tie pinigai juk nepravalgyti, sporto rūmai ir aikštynai liks Gruzijoje, jose vyks varžybos, atvyks sportininkai iš viso pasaulio.
Mes norime būti Europos šeimoje. Taip, tokioms išlaidoms dalis žmonių nepritaria, bet tai teisingas kelias. Turbūt visose šalyse, kurios rengia olimpines žaidynes, būna žmonių, kurie nepatenkinti.
Po olimpiadų kartais stadionai ir sporto bazės lieka nenaudojami, bet pas mus taip nebus. Mes rinkomės aukso vidurį – nestatėme brangių bazių, ir žinome, kad po olimpinio festivalio jos bus naudojamos sportui.
– Jei, tarkim, Lietuva sugalvotų rengti tokias žaidynes, pas mus būtų labai sunku įtikinti politikus ir gauti pinigų naujoms bazėms. Net futbolo stadionas mums nereikalingas.
– Negalėčiau patarinėti. Mes tiesiog norime, kad pas mus vyktų sporto varžybos, kad atvyktų sirgaliai iš kitų šalių, kad Gruzija sulauktų daug turistų.
Jei Lietuvoje galvojama, kad investuoti į sporto renginius neverta, tai yra jūsų teisė taip galvoti.
– Ar turėjote kokių nors sunkumų rengiantis olimpiniam festivaliui dėl to, kad dalis Gruzijos po 2008 metų karo yra paskelbta okupuota teritorija?
– Olimpiniame judėjime stengiamės to neakcentuoti.
Kai 2010 metais Belgrade buvo renkami olimpinio festivalio šeimininkai, Rusijos delegacija palaikė Gruziją.
Todėl esame dėkingi visiems, kurie palaikė, atvyko ir dalyvauja.
Aišku, politine prasme viskas yra sudėtinga. Gruzijoje yra daug socialinių problemų.
Bet turime judėti į priekį, reikia parodyti pasauliui, kad mes gyvename ir vystomės.
