„Dar praėjusiais metais apie tokį rezultatą tik galėjau pasvajoti, atrodė trasoje reikėdavo labai daug jėgų. Tačiau dabar ėjau su šypsena veide, mėgavausi ėjimu ir be didesnio vargo pasiekiau puikų rezultatą. Džiaugiuosi, kad ta gera sportinė forma manęs vis dar neapleidžia“, – sako Lietuvos čempionė B. Dimšienė.
– Tai gal tuo reikia ir toliau pasinaudoti?
– Dar anksčiau esame susiplanavę, kad rugsėjo pabaigoje kartu su Neringa dalyvausime keturių dienų daugiadienėse varžybose Kinijoje ir į namus grįšime spalio 1 d. Po pasaulio čempionato emocijų susikaupė jau per daug, tačiau kadangi tos varžybos planuotos, tai jomis ir baigsiu šiemetinį sezoną. Kinijoje didelių tikslų nekeliame, paprasčiausiai norime pasižiūrėti, kokios tos daugiadienės sportinoi ėjimo varžybos.
– Kaip vertinate šį sezoną?
– Kažkas nerealaus, fantastiško. Tas dvi savaites buvau kažkur sapne ir, atrodo, neduok Dieve, jog pabusiu ir kažkas pasakys, kad ta septintoji vieta pasaulio čempionate buvo ne mano. Dar iš šiandien sunku patikėti tuo, kas įvyko. Negaliu paaiškinti, kodėl būtent šiemet iššoviau. Šių metų sezonas buvo pats geriausias mano sportinėje karjeroje, mano gyvenime.
Rugpjūčio 28-oji įsirašys į visą mano gyvenimo istoriją. Esu nepaprastai laiminga. Tačiau dabar pasakyčiau, kad geriau būčiau iššovusi per Rio de Žaneiro olimpines žaidynes ar po jų įvyksiančiame kitame pasaulio čempionate.
– Lietuvos sportinio ėjimo asociacijos prezidentas ir jūsų treneris Kastytis Pavilonis teigė, kad anksčiau siekti gerų rezultatų tau trukdė psichologinis barjeras, tačiau šiemet įrodei, kad viskas gerai.
– Man atrodo, kad tik treneris nepasitikėjo mano psichologija. Mano kolegos visada sako, kad esu kovotoja, garbingai baigiu distanciją, niekada iš jos nepasitraukiu.
Manau, kad pritrūkdavau kitų dalykų, o psichologija nebuvo mano silpnoji pusė. Negaliu teigti, kad prieš varžybas nesu perdegusi, tačiau pastaraisiais metais to jau tikrai nėra. Galvoju, kad subrendau kaip sportininkė.
Sportinis ėjimas – ištvermės rungtis. Siekiant, kad rezultatai būtų stabilūs, reikia subręsti. Šiemet jau pasiekiu svarių rezultatų ir per kiekvienas varžybas stengiuosi kovoti dėl aukštų vietų.
– Dabar, kada Pekine 20 km distancijoje užėmėte septintą vietą, tikriausiai, Rio de Žaneire norėsite eiti dar greičiau?
– Visi pradėjo kalbėti apie aukštesnes mano pozicijas per olimpines žaidynes, medalius, tačiau esu realistė: ta septintoji vieta gali būti ir mano sportinės karjeros riba. Nesakau, kad ties tuo sustosiu, tačiau, jeigu manę kas nors klaus, kokios mano viltys Rio de Žaneire, tai atsakysiu: mane tenkintų vieta šešioliktuke. Į olimpines žaidynes suvažiuoja visos stipriausios sportininkės ir jos atiduoda visas jėgas. Tikėtis, kad galiu būti dar aukščiau, būtų per drąsu. Savo tikslus, svajones geriau pasiliksiu giliai savyje ir nesakysiu, kad Rio būsiu aštuntuke, o paskui skaudžiai krisiu. Geriau daryti savo darbą, nesureikšminti žaidynių, nors tai ir bus svarbiausias metų startas.
– Ar organizmas nereikalauja poilsio?
– Labai vėlai pradėjau sezoną, trūko varžybų. Nemanyčiau, kad dabar organizmui reikalingas poilsis. Dar noriu dalyvauti varžybose. Man patinka save realizuoti, nugalėti. Spalio mėnesį ėjikai ilsėsis, tačiau tai nebus poilsis kažkur paplūdimyje. Dirbu Lietuvos televizijoje, reikės duoklę atiduoti darbui. Olimpiniams sezonui pradėsime rengtis nuo lapkričio mėnesio.
– Ar dalyvausite varžybose žiemą?
– Mes negalime pavadinti tikruoju žiemos sezonu, turime porą varžybėlių, einame 3 ar 5 km. Per žiemą atliekame bazinį krūvį, įveikiame daug kilometrų. Žiemos niekada neakcentuojame. Tačiau aš labai mėgstu trumpas distancijas, jose patinka pasivaržyti. Tai – papildomos emocijos, išsijudinimas, bet aukštų tikslų žiemą niekada nekeliame. Paprasčiausiai, žiemą krauname kraitį vasarai.
– Per varžybas Lietuvoje turite nuolatinę sirgalių komandą, kas tai per žmonės?
– Tai – mano mamytė, tėvelis, vyras, vaikystės draugė, teta, pusbrolis. Tarkime, Druskininkuose gyvena daug žmonių, kuriuos gerai pažįstu, nes čia dažnai stovyklaujame. Eidama girdėjau jų šūksnius ir mačiau begalinį artimųjų džiaugsmą, kai nugalėjau. Po pasaulio čempionato Pekine mane palaikančiųjų žmonių ratas dar labiau pagausėjo.
Tačiau norėtųsi, kad ir po nesėkmingų varžybų žmonės nuo manęs nenusisuktų, o paguostų. Bet, kita vertus, mes esame tokie sportininkai, kurie išsilaižome giliai viduje patys žaizdas ir ne kiekvienam žmogui suprasti, kaip mes išgyvename tas nesėkmes.
