Poolimpiniai metai lietuviams buvo nesėkmingi – pasaulio čempionate į geriausiųjų 40-uką prasibrovė tik jaunoji Gabrielė Leščinskaitė, tuo tarpu pripažinti lyderiai – Tomas Kaukėnas ir Diana Rasimovičiūtė-Bricė – nepelnė nė vieno įskaitinio pasaulio taurės taško.
– Kitą savaitę prasidės pasaulio taurės varžybos, o su jomis ir oficiali žiemos sezono pradžia. Ar turėjote pakankamai geras sąlygas jam pasiruošti?, – lrytas.lt paklausė T.Kaukėno.
– Sąlygos geros, tik jaučiasi skirtumas, kada buvo prieš olimpines žaidynės, o kada – po. Vienas iš skirtumų, jog masažuotojo pernai praktiškai nebuvo. Federacija ir treneriai stengiasi taip pat, kaip ir iki šiol, bet vis tiek kažko trūko. Pagrindinius dalykus turėjome visus.
– Praėjęs sezonas nebuvo labai sėkmingas. Rezultatus – analizavote. Kokios nesėkmių priežastys?
– Priežastis paprasta – dėl visko buvau kaltas aš. Norėjau aplenkti tuos, kuriuos lenkiau olimpiniais metais, nesistengiau parodyti to, ką galiu. Tai mane labai smukdė, norėjau lenkti visus ir dar daugiau, o nepadariau to, kas priklausė nuo manęs.
– Ar jaučiama konkurencija komandoje? Yra tikimybė, jog į kitas olimpines žaidynes ir vėl vyks tik vienas biatlonininkas vyras...
– Žinoma, jog visi norėtų važiuoti į olimpiadą ir niekas neužleis vietos. Dabar konkurencijos dar nesijaučia, bet ji buvo prieš Sočį. Į biatloną vien dėl patekimo į olimpiadą buvo grįžęs Karolis Zlatkauskas. Bet tai yra normalu – visi sportininkai siekia patekti į olimpines žaidynes.
– Ar palaikote vienas kitą kaip komanda, ar esate kiekvienas už save?
– Biatlonas yra individuali sporto saka, todėl ypatingo palaikymo nesijaučia. Visi vis tiek esame varžovai ir jei važiuosime į olimpiadą keturiese, gali atsitikti taip kad tu liksi ketvirtas. Konkurencijos treniruotėse nesijaučia, kiekvienas treniruojasi už save ir kitiems to daryti netrukdo.
– Tarpsezoniu pasikeitė tiek vyriausiasis treneris, tiek šaudymo treneris. Kaip jus paveikė permainos?
– Permainų visada buvo, treneriai keitėsi pakankamai dažnai, tai pakitimų itin nesijaučia. Gal kiek pasikeitė į gerą pusę: atsirado sistemingumas, didesnė ramybė, vienas kito supratimas. Viskas kol kas labai gerai. Šaudymo treneris Aleksandras yra šiek tiek vyresnis, bet galima bendrauti kaip su draugu, nesijaučia metų skirtumo, galima išsišnekėt, o tas sporte tik į gera.
– R.Meilutytė treniruojasi Anglijoje. Jei pačiam siūlytų treniruotis Vokietijoje ar Norvegijoje, ar svarstytumėte tokį pasiūlymą?
– Tokią galimybę tikrai išnaudočiau. Būtų įdomu treniruotis kitoje šalyje, pamatyti jų treniruočių metodikas. Jei tik mane kviestų, tikrai važiuočiau.
– Lietuviams esate žinomas dėl pasirodymo Sočio olimpinėse žaidynėse, kur iškovoti medalį sutrukdė tik paskutinė šaudymo zona. Ar dar sapnuojasi tos lemtingos asmeninių lenktynių akimirkos?
– Sapnuoti nesapnuoju, bet būna kartais prieš miegą, jog užplūsta ta „faina“ akimirka, kai atvažiuoju, tris šaunu (triskart suklysta – aut. past.) ir išvažiuoju su tuščiomis rankomis (šypsosi).
– Ar galima sakyti, jog pasirodymas Sočio olimpiadoje ne tai, jog pridavė pasitikėjimo savo jėgomis, o priešingai – atėmė?
– Suteikė, kadangi tada buvau labai ramus ir užtikrintas savimi. Tą parodė rezultatai po Sočio olimpiados vykusiuose pasaulio taurės etapuose. Visiškai pasitikėjau savimi, ko nebuvo pernai.
***
Pirmas pasaulio biatlono taurės etapas startuos lygiai po savaitės – sekmadienį – mišrių estafečių varžybomis.
