Metų sportininkų rinkimai yra sena sporto tradicija, skirta pagerbti geriausiems ir labiausiai pasižymėjusiems. Ne visi tam teikia vienodai didelę reikšmę, bet bėgant metams tokie laureatų sąrašai yra pakankamai stiprus argumentas vertinti vieno ar kito atleto nuopelnus iš dešimtmečių perspektyvos.
Antrąkart pagal naują formatą surengti Lietuvos sporto apdovanojimai praūžė antradienį Operos ir baleto teatro scenoje, į kurią kopė ryškiausios 2015 metų sporto asmenybės. Paauksuotos statulėlės jiems primins, kad įdėtos pastangos ir iškovotos pergalės buvo pastebėtos.
Bet iškilmingas renginys – proga pastebėti ne tik sporto pasiekimus. Visiems įdomu, kaip vienas ar kitas atletas reaguos sužinojęs apie įvertinimą. Tai suprantama: juk dėl pergalių kovoja ne robotai, o stiprią valią turintys žmonės, atiduodantys širdį ir visas jėgas.
Aišku, netrūksta manančių, kad sportininkams nereikia aušinti burnos, už juos kalba raumenys, o ne liežuvis.
Gaila, kad taip mano ir daugelis antradienį į sceną kopusių mūsų šalies atletų.
Atrodo, kad jie iš anksto kėlė baltą vėliavą prieš publiką: jau geriau kelias valandas treniruočiausi nei čia minutę pakalbėčiau.
Tikrai? Negi pasidalyti savo mintimis yra toks baisus iššūkis?
Taip, visi buvo mandagūs ir bent jau „ačiū“ pasakė. O ką dar? Na, dar padėkojo treneriams.
Bet negi jūsų šlovės ir visuomenės pagarbos akimirka turi būti tokia nyki ir kasdieniška, kad publika nė nešyptelėtų?
Įsivaizduokite Oskarų teikimo ceremoniją. Geidžiamą statulėlę gavusios kino žvaigždės viena po kitos burbteli po nosimi „thanks“ ir ramiai grįžta į savo vietą tarsi lietuvis su kasdienių pirkinių krepšiu nuo „Maximos“ kasos. Apie ką tada kalbėtų kino aukštuomenė ir kas būtų aprašinėjama reportažuose iš renginio?
Ne, aš nemanau, kad geriausi Lietuvos atletai turėtų pasirengti padeklamuoti po eilėraštį kaip darželinukai Kalėdų Seneliui arba kalbą kaip Nobelio premijos laureatai.
Bet jei Eimantas Stanionis, Henrikas Žustautas, Ramūnas Navardauskas laikydami tą paauksuotą statulėlę būtų tiesiog pasidaliję mintimis, su kuriomis jie vyko į renginį, mes būtume supratę, ką jiems reiškia šis įvertinimas.
Net jei jie būtų išsitraukę lapelį su kokia nors mintimi ir ją garsiai perskaitę, mes būtume supratę, kad jie rengėsi šiai šventei ne tik apsivilkdami puošnius drabužius.
Tikrą nustebimą ir džiaugsmą pavyko pamatyti tik Ledo ritulio asociacijos vadovo Petro Nausėdos veide, kai apdovanojimas už pagalbą sportininkams buvo skirtas ledo ritulio rinktinės treneriui vokiečiui Berndtui Haakei.
Nedaug trūko, kad Lietuvos sporto apdovanojimai būtų prašurmuliavę lyg eilinė Kaziuko mugė, bet tuomet scenoje sužibo tikra žvaigždė.
Laura Asadauskaitė-Zadneprovskienė tapo ryškiausia renginio asmenybė ne tik dėl sodrios avietinės (o gal purpurinės? – prožektorių šviesoje spalvos nėra taip lengvai identifikuojamos) spalvos suknelės. Ne tik dėl įspūdingų pasiekimų, kurie jai lėmė Metų sportininkės titulą.
Laura laimėjo ir nuoširdumo titulą.
Aišku, ji mintyse buvo apgalvojusi, ką sakys, aišku, kad ji rengėsi kalbėti ir tai tikriausiai buvo ne lengviau nei aplenkti dešimt varžovių paskutinėje šiuolaikinės penkiakovės rungtyje Europos čempionate.
Gal ir nereikia stebėtis, kad apdovanojimų scenoje olimpinė, pasaulio ir Europos čempionė suspindėjo taip ryškiai, kaip spindi varžybų trasose. Laura – labiau patyrusi nei kiti apdovanojimų laureatai.
Bet juk nebūtinai mūsų sporto ąžuolai turi būti mažakalbiai juodadarbiai?
Sportas be emocijų būtų tik buhalterija. Jei netikite, paklauskite Benedikto Vanago, kuris per porą metų Dakaro emocijomis užkrėtė pusę Lietuvos.
Nors nereikia nė klausti – visos populiariausio šalies lenktynininko mintys jus pasieks vos įsijungus bet kurį interneto portalą ar įlindus į feisbuko paskyrą.
Irklavimo, bokso ar dviračių sporto emocijos irgi gali būti tokios ryškios, jei jomis mūsų sporto asmenybės dalinsis ne tik su artimiausiais žmonėmis.
