E. Mažeikaitė svajonės link keliauja negailėdama laiko ir jėgų. O už pasiaukojimą gauna atlygį, kurio galėtų pavydėti ne vienas aukščiausio lygio sportininkas. 11 vietą pasaulio reitinge užimanti lietuvė pernai kolekciją papildė aukščiausiu šalies jėgos aitvarų istorijoje apdovanojimu – Abu Dabyje (Junginiai Arabų Emyratai) vykusių pasaulio taurės finalo varžybų sidabru, o iš planetos ir Europos čempionatų parsivežė jaunimo (iki 21 metų) grupės bronzos medalius.
– Pagal protokolą, Abu Dabyje vykusiose varžybose dalyvavo tik dvi moterys, o tau nė karto nepavyko pasiekti finišo. Kodėl nebuvo daugiau moterų? Ir kaip pati vertini savo pasirodymą?
– Gauti vardinį ISAF kvietimą, nešti šalies trispalvę atidarymo ceremonijoje, atstovauti šaliai tokio lygio varžybose kartu su olimpiečiais G. Scheidt ir J. Bernotu, būti tarp pasaulio geriausiųjų man yra didžiausias sportinis laimėjimas. Į finalinio etapo Abu Dabyje „Formula Kite“ varžybas buvo pakviesta tik 16 vyrų ir keturios moterys. Atvykome tik trys, o startuoti bendrojoje įskaitoje su vyrais išdrįsome tik dviese – aš ir pasaulio bei Europos čempionė rusė Jelena Kalinina.
Tikrai nemanau, kad laimėjimas yra tik pirma vieta. Man svarbiausia – garbingai atstovauti Lietuvai. O tai, kad parvežiau vieną aukščiausių buriavimo apdovanojimų, manau, tikrai svarbu ir garbinga. Žinoma, šį medalį galima pavadinti avansu ir man iškeltu iššūkiu. Kritiškai vertinu savo, kaip buriuotojos, dar nepakankamą meistriškumą. Bet aukščiausio lygio varžybos geriausiai išryškina klaidas.
– Pasaulio reitinge užimi 11 vietą, turi tiek pat taškų, kaip ir 10 vietoje esanti sportininkė. Ko reikia, kad atsidurtum dar aukščiau?
– Privalau lieti dar daugiau prakaito treniruotėse, dalyvauti varžybose, taip pat pagal galimybes atsinaujinti labai greitai susidėvintį už savo ir Neringos sporto mokyklos lėšas perkamą inventorių. Jėgos aitvarai – tikrai brangus sportas. Vieno sportinio komplekto, kurį sudaro vairai, vairalazdės ir keturi aitvarai, kaina – apie 10–12 tūkst. eurų. Varžybose dalyvauju tik su dviem 13 ir 15 kv. metrų aitvarais. Per silpną vėją labai trūksta 18 kv. metrų jėgos aitvaro, tačiau mano finansinės galimybės neleidžia jo įsigyti.
Apmokėti visas išlaidas neužtenka vien tėvelių skirtų pinigų. Todėl esu labai dėkinga visiems savo rėmėjams.
– Ar Lietuvoje jauti konkurenciją?
– Konkurenčių neturiu ne tik Lietuvoje, bet ir visose Baltijos šalyse. Namuose visada tenka varžytis kartu su vyrais, nes moterų įskaita varžybose nesusidaro. Tai grūdina. Labai naudinga tokių varžybų metu pasisemti patirties iš vieno geriausių pasaulio jėgos aitvarų buriuotojų klaipėdiečio Viktoro Šeputos. – Kas tave treniruoja?
– Jėgos aitvarų valdymo pagrindų moko V. Šeputa, Artūras Morauskas ir Arvydas Černiauskas. Saugumo su jėgos aitvaru žinias gilinau Kintų klube pas Lauryną Juodešką. Šiuo metu mano treneriai yra garsus Rusijos specialistas Aleksejus Čibizovas ir Martynas Gomas iš Neringos sporto mokyklos. Su M. Gomu planuojame varžybų grafiką, deriname treniruočių planą, treniruojamės krante ir vandenyje, tačiau dėl lėšų trūkumo jis negali lydėti manęs į varžybas. Tad išvykose dirbu su A. Čibizovu.
– Pradėjai studijas generolo Jono Žemaičio karo akademijoje. Kas pastūmėjo rinktis tokią nemoteriška laikomą karininkės karjerą?
– Ir šeimoje, ir mokantis Šolomo Aleichemo gimnazijoje visą laiką mane supo aukštos kultūros patriotizmo, pareigos savo šaliai ir tėvynei aplinka. Nuo mažens pareigos jausmą savo šaliai formavo ir buriavimo sportas. Sportuodama susipažinau su „Extreme sports“ varžybų organizatoriumi ir treneriu Robertu Gradausku. 1991 m. sausio 13 d. jį prie Vilniaus televizijos bokšto pakirto dvi kulkos. Teko daug bendrauti su šiuo nuostabiu žmogumi, o jo autoritetas, paprastumas, atsidavimas, meilė Lietuvai tik sustiprino šeimoje susiformavusį mano norą pasirinkti karininkės kelią. – Kaip ketini derinti studijas ir sportą?
– Man visada mokslai, tarnyba Tėvynei yra svarbiau nei sportas. O laisvą nuo tarnybos ir studijų laiką ir ateityje planuoju skirti dideliam sportiniam meistriškumui ugdyti. – Kuo, be sporto, domiesi?
– Domiuosi NATO veikla, moderniųjų technologijų pritaikomumo galimybėmis stiprinant šalies saugumą, ES ir Lietuvos politiniu gyvenimu, turiu patirties pristatant mokslinio tyrimo rezultatus mokslinėje konferencijoje. – Tave dažnai per varžybas palaiko visa šeima – tėtis, mama, brolis, kuris pats labai sportiškas. Ar įkvepia šeimos palaikymas?
– Mano šeima išties mane stipriai palaiko ir esu jiems labai dėkinga. Mes kartu išgyvename mano nesėkmes ir džiaugiamės mažomis pergalėmis. Be tėvų, didelę paramą gaunu iš mylimo senelio Juozo Bečelio. Artimieji visada padeda ne tik finansiškai, bet ir dvasiškai, o tėtis daug dėmesio skiria mano psichologiniam ir fiziniam parengimui.
