O prieš savaitę, sekmadienį, Minske vykusiose tarptautinėse lengvosios atletikos varžybose vilnietė dar kartą pagerino rezultatą – nušoko 13 m 20 cm ir laimėjo varžybas.
„Nuo 4-erių lankiau sportinę gimnastiką, 9-erių perėjau į lengvąją atletiką. 15-os startavau tarptautinėse pirmenybėse“, – karjeros pradžią prisimena D.Zagainova.
„Mokykloje visada turėjau daug popamokinės veiklos: dainavau ansamblyje, vykdavau koncertuoti. Daug laiko skirdavau mokslams, atstovaudavau mokyklai įvairiose olimpiadose. Praleisdavau treniruotes. Galiausiai treneris prirėmė prie sienos ir liepė pasirinkti vieną kelią.
Neįmanoma suderinti visko, tad nuo tos akimirkos lengvoji atletika – mano gyvenimas“, – sakė Diana. Ji iki šiol labai dėkinga treneriui už palaikymą ir paramą, nes iššūkių sportininkės gyvenime – gausybė: įtampa, traumos, varginančios kelionės ir net... diskriminacija dėl rusiškos pavardės.
Jautė kreivus žvilgsnius
„Nors visi esame tos pačios rinktinės nariai ir atstovaujame Lietuvai, iš kitų trenerių anksčiau nuolat sulaukdavau pastabų dėl to, kad esu ne lietuvė. Mano tėvai yra rusų tautybės, tačiau jie visą gyvenimą dirba ir gyvena Lietuvoje.
Visuomet buvau auklėjama būti mūsų šalies patriote“, – tikino trišuolininkė.
„Labai skaudu, kad nemalonios kalbos kartais sklinda ne iš pačių sportininkų, bet iš trenerių, kurie turėtų teikti paramą, o ne trukdyti.
Vyrauja klaidinga nuostata, kad rusų tautybės sportininkas negali nuoširdžiai kovoti už Lietuvą“, – atviravo lengvaatletė.
Trišuolis – nauja galimybė išsipildyti svajonėms
Diana gerai prisimena pirmąsias varžybas: „2006-aisiais dalyvavau pirmosiose pirmenybėse, kur bėgau 60 m ir šokau į tolį – abiejose rungtyse laimėjau pirmas vietas. Rašiau dienoraštį, kuriame po pergalės pažadėjau sau, kad ateityje būsiu profesionali sportininkė, o kada nors ir olimpinė čempionė.“
Kad galėtų dalyvauti išsvajotoje olimpiadoje, sportininkė turi įveikti 14,20 m normatyvą. Kadangi šio atstumo dar nepavyko nušokti, mergina šių metų olimpinėse žaidynėse Rio de Žaneire nedalyvaus.
„Šuolis į tolį visuomet sekėsi labai gerai. Vėliau treneris pasiūlė išmėginti trišuolį, nors dėl traumų tikimybės ir technikos subtilybių ši rungtis yra viena sunkiausių“, – pasakoja drąsi mergina.
Sportininkės teigimu, nors konkurencija šioje rungtyje mažesnė, ne kiekvienas sportininkas perkanda technikos subtilybes: „Trišuolis – sudėtingesnė, bet man labiau patinkanti rungtis. Būdama 16 metų vos po pusės metų treniruočių šioje rungtyje tapau šalies jaunimo čempione.“
Jaunoji trišuolininkė savo amžiaus grupėje (U-20) Lietuvoje ant kulnų lipančių konkurenčių neturi, tačiau rimčiausia varžove moterų grupėje įvardija vyresnę rungties rekordininkę Dovilę Dzindzaletaitę (22 m).
Pyktis buvo stipresnis už skausmą
Sunkiausią traumą D.Zagainova patyrė dar 2014-aisiais Azerbaidžane vykusiose jaunimo olimpinių žaidynių Europos atrankos varžybose, kai trūko čiurnos raiščiai: „Negalėjau vaikščioti, o reikėjo atlikti rungtį. Sunkiausia buvo ištverti ne fizinį skausmą, o vidinę įtampą – įdėjau labai daug pastangų ir darbo, kad galėčiau kovoti dėl kelialapio į olimpines žaidynes, o trauma mane stabdė. Nejaučiau jokio skausmo, tik pyktį, kad negaliu parodyti, ką galiu.“ Varžybų metu trišuolininkę apžiūrėję medikai suleido nuskausminamųjų ir pasirodymą sportininkė tęsė sutvarstyta.
Patyrusi traumą Diana svarstė galimybę nutraukti karjerą, nes gydymas ir reabilitacija truko beveik metus.
Tačiau dabar D.Zagainova pasitiki savimi ir baimės nejaučia net per tarptautines varžybas. 18-metė trokšta nugalėti: „Jei bijai varžovo – tu jau pralaimėjai, susirink daiktus ir važiuok namo. Mano pagrindinis priešas – aš pati. Todėl kiekviena pergalė yra dvigubas laimėjimas — ir prieš konkurentus, ir prieš save.“
Prieš varžybas – ypatingas ritualas
Dianos treneriai Andrejus Tolstikas ir Irina Krakoviak-Tolstika – didžiausi įkvėpėjai „Treneriai mane užaugino, išmokė kovoti. Jie – antroji šeima. Mano asmeninės problemos yra ir mano trenerių problemos.“
Įtemptas režimas – kiekvieno sportininko kasdienybė, tačiau D.Zagainova nė už ką nekeistų tokio gyvenimo būdo: „Atletika įaugusi į kraują, nors ir sportuojame iki nukritimo tiesiogine to žodžio prasme. Pavyzdžiui, mes, merginos, atliekame pratimus su 100–110 kg svoriu“, – patirtimi dalijasi trišuolininkė.
Intensyviausias lengvaatlečių darbas vyksta sporto stovyklose, kur dvi savaitės treniruočių krūviu atitinka pusantro mėnesio treniruočių įprastu ritmu.
Išlaikyti šaltą protą ir dvasinį stabilumą sportininkei padeda tikėjimas. Mergina turi išskirtinį talismaną – nešioja auksinį kryželį, kurio niekada nenusiima: „Dar niekam to nepasakojau, bet prieš varžybas apsilankau cerkvėje. Nesu fanatikė, bet tikėjimas man suteikia vidinės ramybės ir stiprybės.“
Į įprastą rutiną D.Zagainova įtraukia ir apsilankymus sveikatingumo centruose: „Trenerio rekomenduota, kiekvieną šeštadienį lankausi baseine ir pirtyje, tai atpalaiduoja ir fiziškai, ir psichologiškai.“
Vienas merginos pomėgių, padedantis nugalėti įtampą, – šokiai. „Labai mėgstu šokti!“ – juokiasi pašnekovė.
Talentai jaučia stygių
Lengvosios atletikos manieže Vilniuje besitreniruojanti D.Zagainova šiuo metu ruošiasi pasaulio jaunimo čempionatui Bydgoščiuje (Lenkijoje), kuris vyks liepos mėnesį.
Lengvaatletė skėsčioja rankomis, mat nežinia ar pavyks tinkamai pasiruošti tokioms svarbioms varžyboms: „Pasiruošimui reikia sportinės aprangos, batelių, maisto papildų. Maniežas – ne pačios geriausios būklės, o išvažiuoti į parengiamąją stovyklą galimybės nėra, nes valstybė negali skirti lėšų.“
Pasak D.Zagainovos, paramą gauna tik vietą olimpiadoje jau išsikovoję sportininkai, o jaunieji talentai pagalbos ir dėmesio beveik nesulaukia.
„Norėtųsi tokių sąlygų, kokias turi šalių kaimynių sportininkai“, – sakė atletė. Vykti į treniruočių stovyklą Portugalijoje Diana negali, nes kelionės ir gyvenimo išlaidoms padengti trūksta 1500 eurų.
Todėl D.Zagainova dalyvauja projekte „Pagaminta Lietuvoje“, kurio tikslas – bendromis geranoriškų žmonių jėgomis surinkti trūkstamą pinigų sumą.
