Asmeninis treneris tvirtina, kad nė karto gyvenime nevartojo draudžiamų preparatų ir yra patekęs į dopingo kontrolės kambarėlį – mėginį jis davė po pasaulio čempionato Kanadoje.
„Ten buvau pakviestas atlikti testo. Buvau ramus, nes dopingo nevartoju“, – sako jis.
– Neseniai Lietuvos kultūristas Nerijus Bružas buvo diskvalifikuotas aštuoneriems metams. Po kiek laiko jis pareiškė, kad dopingą vartoja visi kultūristai ir nėra natūralių sportininkų. Ar tikrai Lietuvoje visi, kurie lipa ant scenos, vartoja dopingą?, – Lrytas.lt paklausė P. Ratkevičiaus.
– Nėra taip, kad visi, kurie lipa ant scenos, vartoja dopingą. Priežastis yra paprasta – lengvose kategorijose, tokiose kaip „Mens' physique“ nereikia tiek raumenų masės, kiek kultūrizme. Tad sportuojant ilgą laiką natūraliai ir turint neblogą genetiką galima sėkmingai varžytis netgi tarptautinėje arenoje, kas būtų nelabai įmanoma kultūrizme.
Tačiau tikrai nesakau, kad „Mens' physique“ kategorijoje nėra vartojamas dopingas. Tiesiog šioje kategorijoje įmanoma apsieiti ir be jo, tačiau rezultato siekimas užtrunka gerokai ilgiau.
Taip pat yra tarpinė kategorija – klasikinis kultūrizmas. Ten taip pat yra „švarių“ atletų. Kiekvienas žmogus turi savo natūralių galimybių ribas auginant raumenis. Pasiekus tą ribą su puikiai suderintomis treniruotėmis, mityba bei maisto papildais tolesnis progresavimas praktiškai yra neįmanomas.
Galima miegoti apsikabinus štangą ir suvalgyti visą fermą vištų – be dopingo daugiau raumenų neužaugs.
– Profesionalus sportas ir dopingas neatsiejamas. Puikus to pavyzdys – vis naujesni dopingo skandalai. Kodėl tada būtent kultūrizmas susilaukia tiek daug neigiamos reakcijos ir kaltinimų vartojant dopingą? Juk tame pačiame plaukime, lengvojoje atletikoje draudžiami preparatai vartojami ne ką mažesniais kiekiais.
– Viskas yra dėl vizualinio skirtumo. Paimkime dviratininkus – kad ir kiek dopingo naudotų dviratininkas – jis vizualiai nesiskirs nuo „švaraus“ kolegos, tad mušdamasis į krūtinę ir tvirtindamas, jog jis gimė unikaliu atletu, kuris mina pedalus greičiau už visus, susilauks nemažai užtarėjų.
Kultūrizme yra svarbu didelė raumenų masė, tad vien pamačius tokios išvaizdos vyrus daugelį net nesportuojančių žmonių apima abejonės dėl sportininkų „švarumo“.
– Ar jums yra tekę duoti dopingo testą?
– Taip, prieš pusantrų metų dalyvavau Pasaulio čempionate Kanadoje. Ten buvau pakviestas atlikti testo. Buvau ramus, nes dopingo nevartoju.
– Sportuojate jau daugybę metų. Ar pats esate kada nors bandęs draudžiamus preparatus?
– Sportuoju jau 17 metų. Dopingo nesu vartojęs ir vartoti neplanuoju. Susilaukiu daug nuomonių, kad naudoju dopingą ir be jų tokios formos nepasiekčiau. Aš tai priimu kaip komplimentą.
Skeptikams paaiškinu, kaip augo mano raumenys per dešimt metų, kuriuos jau dalyvauju varžybose. Pirmose varžybose svėriau 70 kg. Paskutinėse varžybose praėjusį pavasarį mano svoris buvo 73kg.
Per dešimt metų – trys kilogramai raumenų. Tai yra labai mažas priaugis. Aišku, raumenų kokybė gerėja kasmet, tad pirmų ir paskutinių varžybų forma yra skirtingos kaip diena ir naktis. Visada matuoju svorį varžybiniu periodu, nes tuomet aišku, koks yra raumens priaugis, kuomet sudeginamas beveik visas riebalinis sluoksnis.
Ir tikrai galiu patvirtinti, kad tai yra mano natūralių galimybių riba, nes raumenys tiesiog nebeauga. Aš esu patenkintas savo forma ir esu laimingas, kad jos pasiekiau. Džiaugiuosi, jog nesergu raumenų didinimo manija, kuri atsiranda ilgai propoguojant šią sporto šaką, nes tuomet yra krypstama link steroidų.
Man patinka, jog apsirengęs neišsiskiriu iš kitų savo raumenų dydžiu. Jei prieš dešimt metų pradėjęs dalyvauti varžybose būčiau rimtai susidomėjęs kultūrizmu, o ne fitnesu, ir ėjęs link to kryptingai, drąsiai galiu pasakyti, kad varžybiniu periodu galėčiau sverti 90 kg ar daugiau, kas reikštų, jog tarpsezoniu sverčiau šimtą kilogramų.
Galite įsivaizduoti, kaip tai atrodytų, nes mano ūgis – 170 cm. Tiesiog šiuolaikinės farmacijos galimybės leistų priaugti 6-8 kartų daugiau raumenų, nei tai pasiekiau sporto, mitybos bei maisto papildų pagalba.
– Tačiau kaip jaustis lipant ant varžybinės scenos, jeigu žinote, kad viską pasiekėte savo jėgomis, o varžovai – su pagalba iš šalies?
– Konkrečių faktų nesužinosi, jei tau varžovas to nepapasakos. Juk nėra matoma, ką jis leidžiasi ar geria ruošdamasis varžyboms. O ant kaktos irgi neparašyta. Galima įtarti, vartojo ar ne.
Aišku, analizuojant varžybų nuotraukas ir lyginant save su kitais, galima pamatyti, ko trūksta pačiam ir nuspręsti, ar apskritai verta dalyvauti, jei nėra planuojamas dopingo vartojimas.
Kalbant apie kultūrizmą, jei esat švarus, įmanoma tapti prizininku rajono varžybose. Tačiau ne tarptautiniame lygyje. Manau, taip yra daugelyje sporto šakų.
– Draudžiamus preparatus masiškai vartoja ir ne profesionalai, o kultūrizmo mėgėjai. Kaip vertinate tokią situaciją?
– Vienareikšmiškai manau, kad tai sveikatos gadinimas. Tačiau puikiai suprantu jaunimą, kuris tuo susižavi, juk gražaus kūno norisi jau po pusmečio, nes ateina vasara, o ne po penkerių metų.
Taip pat visada atsiranda patariantis draugas, kuris išmėgino steroidus, labai greitai priaugo raumenų ir jėgos, o sveikata nepakito. Tai labai greit įtraukia. Aišku, nėra žinoma, kokia bus ta sveikata po penkerių ar dešimties metų.
Duok Dieve, kad viskas būtų gerai, tačiau tai labai priklauso nuo kiekvieno individualiai. Vienas gali dvidešimt metų vartoti ir nejaus visiškai jokių pasekmių. Kitam užteks pavartoti vieną kartą ir sutrikus organizmo veiklai visam gyvenimui susigadins sveikatą.
Tikrai nėra protinga rizikuoti žaidžiant su sveikata, ypač kuomet galimybių natūralios ribos nėra pasiektos.
