Kai jis po Chriso Eubanko kumščių ir anestetikus pumpuojančios adatos kombinacijos paniro į komą, situacija atrodė siaubingai.
Bet po septynių dienų itin gilaus miego N.Blackwellas ir vėl turi ateitį, rašo BBC sporto žurnalistas Benas Dirsas.
Smurtas suteikia pasitenkinimą
25 metų brito veidas tapo žinomas ne dėl jo pasiekimų ringe, o po galingų varžovo kirčių. Tačiau visas pasaulis matė ne įprastą Nicko atspindį veidrodyje, o siaubingai patinusį veidą.
Ir kai dabar jis ligoninės lovoje apmąsto gyvenimą be bokso, kiti svarsto, ką šis galvoja apie faktą, jog tokią traumą jis patyrė suteikdamas pramogą.
Bet veikiausiai jis norės ir vėl kovoti.
Daugelis, kurie pakankamai ilgai stebėjo boksą, jautė dvilypį jausmą, kai N.Blackwellas buvo išnešamas ant neštuvų. Jiems natūralu mylėti boksą ir jausti didžiulę pagarbą kovotojams ir tuo pačiu suprasti, kodėl kiti nori šį sportą nusiųsti į istorijos užmarštį.
Ir kai amerikiečių sporto žurnalistas AJ. Lieblingas boksą palygino su „saldžiu mokslu“, veikiausiai jis ironizavo. Netgi du „Cukriniai“ Ray'us Robinsonas ir Ray'us Leonardas daugiau bendro turi su niokojimu nei saldumu.
Boksą patraukliu daro įgimta tamsa. Būtent ji vilioja rašytojus, aktorius ar filmų kūrėjus. Visai kaip ola šikšnosparnius. Visi, kurie žavisi boksu ir stebėdami jaučią malonumą, priklauso tam tikrai vojerizmo rūšiai. Taip pat ir boksininkai.
Nuklysta į tamsius kampus
Dauguma boksininkų kovoja už grašius. Kai kurie savo svorio kategorijoje į dešimtuką Didžiojoje Britanijoje patenkantys boksininkai uždirba mažiau nei minimalus atlyginimas. Jie savo reikalus patraukia tvarkyti į tamsiuosius bokso užkaborius, kur tarytum ir laukia, kada juos ištiks siaubinga lemtis.
Jie – šiek tiek daugiau nei detalės groteskiškame realybės stalo žaidime, kur duobių gerokai daugiau nei kopėčių į viršų.
Netgi daugelis sėkmingų boksininkų, kurie iškovoja čempionų diržus ir patenka į antraštes, turi santykį su sukta ir iškreipta sporto puse.
Amerikos legenda Bernardas Hopkinsas kartą pasakė: „Jeigu bet kuris iš mūsų vaikų ar anūkų norės boksuotis, kuo anksčiau nukreipk jų dėmesį. Netgi didžiausių savo priešų vaikams pasakyčiau, kad šie nesiboksuotų. Nė viena kūnu dalis nebuvo sukurta tam, kad į ją trenktų.“
Tiesiog patinka boksuotis
B.Hokpinsui boksas suteikė galimybę išeiti iš kalėjimo. Galite sakyti, kad nusikaltėlis, kuris buvo teistas už ginkluotą apiplėšimą, neturėjo kito pasirinkimo, tik boksuoti, kad atsidurtų laisvėje, tačiau kodėl jis ir toliau boksuojasi, nors jam – beveik 50 metų ir jis yra užsitikrinęs savo finansinę ateitį?
Vienas iš atsakymų: nes boksininkai yra ypatingo žmonės, kurių praktiškai negali paveikti kiti žmonės. Kitas atsakymas: boksininkai kovoja dėl didžiulio vidinio noro. Kad ir kaip žmonėms sunku tai suvokti, boksininkams patinka smūgiuoti ir patirti smūgius.
Bokso kritikai pabrėžia, kad šis sportas tiesiog išnaudoja varginguosius, bet toks argumentas XXI amžiuje nebetenka prasmės. Kaip ir teiginys, kad vaikai iš darbininkų klasės aplinkos yra pasmerkti kovoti.
Bet sena klišė, kad boksas saugo žmones – irgi nuvalkiota.
Kai kuriems vaikams, patekusiems į sudėtingas sąlygas ar atsidūrusiems netoje visuomenės pusėje, boksas yra vienas iš keleto būtų, kaip pelnyti kitų pagarbą.
Pavojinga kalba
Nusipelnęs birtų sporto žurnalistas Hugh McIlvanney, atidavęs ir savo duoklę boksui, viską paaiškino geriausiai. Kai 1980 metais mirė Velso boksininkas Johnny Owenas, jis rašė: „Jo tragedija ta, kad turėjo kalbėti tokia pavojinga kalba.“
J.Owenas buvo malonumas ir ramus vaikis, kuris ringe tiesiog riaumodavo. Visai kaip N.Blackwellas. Tik J.Owenas už savo meilę sumokėjo gyvybe, o N.Blackwellui labiau pasisekė.
Dar pažiūrėsime, ar N.Blackwellas padarys išvadas ir spręs, ar jo trumpos karjeros atgarsiai verti pabaigos. Bet tie boksininkai, kurie ringe patiria traumas, įprastai apie sporto riziką kalba gerokai filosofiškiau nei tie, kurie nori tuos pavojus panaikinti.
Kovų poreikis – prigimtinis?
Geras pavyzdys – Michaelas Watsonas. 1991 metais M.Watsoną smūgiais į komą pasiuntė Chrisas Eubankas vyresnysis. N.Blackwellą sužalojusio Ch.Eubanko tėvas. Tai buvo žiaurius brutalios kovos sustabdymas.
M.Watsonas mėnesius laviravo ant mirties slenksčio, o tada neįtikėtinai sugrįžo. Tačiau jis niekada nebuvo toks pat.
M.Watsonas nerodo jokio kartėlio dėl bokso ir didžiuojasi, kad medicinos technologijos padėjo jam ištverti juodžiausią naktį bei išgelbėjo po jo kritusių boksininkų gyvybes. Į tą sąrašą galime įrašyti ir N.Blackwellą.
Tačiau vieni M.Watsono pasakyti žodžiai sukrėtė iki kaulų smegenų. Paprašytas paaiškinti, kodėl boksas yra populiarus tokiame civilizuotame amžiuje, jis atsakė: „Žmonės nori tai matyti. Tai – žmogaus prigimtyje. Niekuo nesiskiria nuo šunų pjautynių.“
Davė tai, ko visi norėjo
Bet net ir po sunkau išgyvenimo M.Watsono meilė boksui nesumažėjo. Jis stovėjo visai šalia ringo, kai 1995 Metais Nigelis Bennas kovojo prieš Geraldą McClellaną. Tą vakarą G.McClellanas patyrė ilgalaikį smegenų sukrėtimą, o arena paliko neįgaliojo vežimėlyje visiškai aklas.
Jam reikėjo nuolatinės pagalbos. Ir kol žurnalistai mėgino suprasti, ką išvydo, N.Bennas rėžė: „Gavote tą, ką norėjote pamatyti.“
Ir N.Bennas veikiausiai buvo teisus. Viskas, ko nori sirgaliai iš bokso, tai – kova aukščiausiu lygiu, daug smūgių.
Išskyrus tai, kad N.Benno varžovas vos nemirė.
Tai ir yra nepatogi bokso tiesa, su kuria kovų sirgaliai metraštininkai turi gyventi.
