Vienas perspektyviausių Lietuvos boksininkų Europos čempionas kaunietis Eimantas Stanionis jau po kelių mėnesių krausis lagaminus į Rio de Žaneirą. Sportininkas olimpinėse žaidynėse sieks geriausių rezultatų. Tačiau sėkmę olimpiadoje lems ne tik stiprūs smūgiai. Bokse ne mažiau svarbi psichologinė parengtis ir gebėjimas save suvaldyti.
E.Stanionis įsitikinęs, kad žmonės turi klaidingą nuomonę apie šią sporto šaką tik dėl to, kad jie stokoja žinių. „Šiame sporte ne tik nėra, bet net ir neturi būti agresijos“, – sakė boksininkas.
Šiandien sportininkas pasakoja, koks iš tiesų yra boksas ir gyvenimas už ringo ribų.
– Kiek metų jau sportuojate? – „Laikinoji sostinė“ paklausė E.Stanionio.
– Būdamas aštuonerių pradėjau treniruotis karatė. Labai gerai sekėsi, laimėdavau beveik visas kovas, tada mane nuvedė į boksą. Gavau vadinamųjų „malkų“. Tai man buvo motyvacija toliau tobulėti. Pradėjau lankyti bokso treniruotes ir jau po 2 mėnesių tapau Lietuvos čempionu.
– Ringe reikia daug energijos ir greičio. Kokia jūsų paslaptis? Kas suteikia tos energijos?
– Labai daug ką lemia valia, kiek gali iškentėti sukandęs dantis. Iš pirmo žvilgsnio boksas gali pasirodyti primityvus ir reikalaujantis tik fizinio pasirengimo, tačiau labai didelę reikšmę turi psichologinė būklė. Tu eini vienas, o ne su komanda. Įėjęs į ringą jau nebegalėsi pabėgti, niekas nebepadės.
– Bokse nuolatos patiriate agresiją. Kaip pavyksta pastatyti sieną tarp sporto ir realaus gyvenimo?
– Aš atskiriu boksą nuo kasdienio gyvenimo, todėl tokių problemų man niekada nekyla.
– Gal boksas neigiamai paveikia psichologinę būklę? Ar neužplūsta pyktis, agresija?
– Esu tokios nuomonės, kad net bokse negali būti agresijos, visada turi mąstyti blaiviai. Gavęs smūgį niekada negali susinervinti, nes taip prarandama kontrolė. Reikia būti susikoncentravusiam, negalima ringe be reikalo sklaidytis.
Žinau daug gerų boksininkų, kuriems neišeina susitelkti, jie palūžta. Kokiame trečiame raunde jiems būna blogai, nes neturi tiek valios. Ir nesvarbu, kad jie labai gerai boksuojasi. Tokioje situacijoje jie pralaimi net prieš prastesnį boksininką dėl psichologinių problemų.
– Ar bendraudamas su kitais nepajuntate atstumo? Ar žmonės nevengia jūsų? Juk jūsų fizinė jėga pranašesnė už daugelio.
– Kartais atrodo, kad nepažįstami žmonės manęs vengia, keistai žiūri ir prisibijo. Būna net tokių atvejų, kai aš pasižiūriu į žmogų, o jis ima ir nusisuka. Tada tikrai nesuprantu kodėl. Bet tokia problema kyla tik su žmonėmis, kurie manęs asmeniškai nepažįsta. Bendraujant su artimaisiais, pažįstamais niekada taip nenutinka. Mano veiklos jie nesureikšmina, bendraujame kaip lygus su lygiu.
– Ar kasdienėje aplinkoje dažnai patenkate į konfliktines situacijas, kai aplinkybės verčia veltis į muštynes. Ką tuomet darote?
– Yra buvę konfliktų, kai buvau jaunesnis. Bet dabar kovoju tik ringe, o už jo ribų į tokias situacijas nesiveliu. Manau, kad didžiausia rizika yra naktiniai klubai, nes ten visi išgėrę, ir niekada negali žinoti, kas nutiks. Bet aš į juos nevaikštau.
Žinau kad jeigu mane provokuotų, negalėčiau visko palikti ir nueiti. Taip pat yra aišku ir tai, kad tokiose situacijose aš likčiau kaltas. Todėl nenoriu ir negaliu veltis į konfliktus.
– Kaip vertinate neseniai dėl užsieniečio sumušimo 20 parų areštu nuteisto Tailando bokso ir bušido kovotojo Remigijaus Morkevičiaus veiksmus? Jis ne kartą yra pakėlęs ranką prieš silpnesnius už save asmenis viešoje erdvėje.
– Nelabai noriu komentuoti, tai yra jo asmeninis gyvenimas. Žinoma, manau, kad moteriai negalima trenkti, aš taip niekada negalėčiau pasielgti. Kad ir kokia būtų situacija, rankos nepakelčiau. Tačiau su vaikinais yra visai kita kalba. Būna įvairių atvejų, kurių net labai norint nepasiseka išvengti.
– Ar dažnai tenka išgirsti neigiamas žmonių nuomones apie boksą? Kaip jas vertinate? Ar jūsų, kaip boksininko, tokie pareiškimai nežeidžia?
– Dažnai būna atsiliepimų, kad boksininkai „mušti“, neišeina su jais susikalbėti. Nemalonu tai girdėti, nes taip iš tikrųjų nėra, mes esame tokie patys kaip ir visi. Tokiais atvejais visada bandau diskutuoti ir stengiuosi argumentuotai pakeisti klaidingą žmogaus nuomonę.
– Galbūt žinote kokį nors mitą apie boksą, kurį galėtumėte ir norėtumėte paneigti?
– Pagrindinis nepagrįstas mitas, kad boksininko smegenys atitrankytos ir jis neprognozuojamai gali trenkti kitam. Viskas priklauso nuo žmogaus asmeninių savybių ir būdo. Kitose srityse lygiai taip pat pasitaiko neprognozuojamų žmonių, bet to su profesija ar veikla niekas nesieja. Taip pat galiu paneigti teiginį, kad visiems boksininkams gresia bėdų dėl sveikatos.
– Tai manote, kad boksas nepaveikia neigiamai sveikatos?
– Tikrai nepaveikia, man net galvos nėra skaudėję, ir nosis ne kaip boksininko. Galbūt taip yra todėl, kad aš nesu turėjęs nei nokautų, nei nokdaunų. Nežinau, kas būtų, jeigu būtų. Gyvenimas parodys, bet kol kas turėjau jau 160 kovų ir nieko sveikatai nenutiko.
– Gal turite kokių nors patarimų norintiems pradėti treniruotis boksą?
– Reikia žiūrėti į sportą kaip į gyvenimą. Niekada negalima nuleisti rankų. Laukia ne tik pergalės, visko būna. Šiame sporte net laimėdamas gali negauti pergalės, nors ji tuo metu ir labai reikšminga. Tad pradedantiesiems tiesiog patarčiau nesureišminti pralaimėjimų ir stengtis siekti savo tikslų.
– Kaip suprasti, jog net laimėdamas gali negauti pergalės?
– Mūsų sporte labai didelę reikšmę turi teisėjavimas. Nežinau, ar teisėjai būna papirkti, ar kartais tiesiog vertina neobjektyviai. Dažnai jie turi savo favoritus, labiau palaiko tuos sportininkus, kurie turi daug titulų. Man nemažai yra tekę susidurti su tokiais atvejais, kai dalyvavau jaunių ir jaunimo kategorijų varžybose.
Buvo laikas, kai visada atsidurdavau penketuke, bet niekada negaudavau medalių. Tikrai žinau, kad buvo kovų, kurias turėjau laimėti, bet teisėjai priimdavo man nepalankų sprendimą. Po tokių atvejų tikrai palūždavau, bet treneris visada nuramindavo. Nenuleidau rankų, todėl dabar viskas gerai.
– Daug metų esate šiame sporte. Kokia įsimintiniausia kova ir kodėl?
– Įsimintiniausia kova – Europos čempionato finalas. Tokioje svarbioje kovoje būtina pasiekti tikslą – pirmąją vietą. Todėl po šios pergalės užplūdo neapsakomai geras jausmas.
– Artėja olimpinės žaidynės. Kaip vertinate kitus boksininkus? Kuriuos galėtumėte įvardinti kaip pagrindinius savo konkurentus?
– Savo konkurentų aš neanalizuoju. Tik visada pasižiūriu, ar boksininkas dešiniarankis, ar kairiarankis. Anksčiau žiūrėdavau priešininkų kovas, bet supratau, kad išėjus į ringą viskas gali iš esmės pasikeisti. Dabar tiesiog stengiuosi vietoje prisitaikyti prie situacijos ir rasti pergalės raktą.
Apie olimpinių žaidynių konkurentus galiu pasakyti tik tiek, kad visi boksininkai yra patys stipriausi. Mes visi turime dvi rankas ir dvi kojas, todėl nereikėtų apsibrėžti rėmų, kas pagrindinis konkurentas, o kas ne.
– Kiek laiko šiuo metu skiriate treniruotėms ir kokioms?
– Dabar 10 dienų ilsėjausi, bet jau pradėjau treniruotis. Šią savaitę turėsiu po vieną treniruotę (fizinis pasirengimas, bėgimas). O paskui prasidės sparingai (laisvoji treniruotės pobūdžio boksininkų kova. – Red.) ir treniruotės tarpusavyje su kauniečiais.
– Šiuo metu nedirbate. Ar užtenka lėšų pragyventi?
– Gaunu stipendijas, taip pat turiu rėmėjų, kurie mane patys susirado, remia finansiškai, todėl negaliu skųstis. Tačiau taip yra tik dabar. Buvo laikas, kai svarsčiau nebesportuoti. Galvojau, jog nebegausiu lėšų, o suvokiau, kad reikia iš kažko gyventi.
– Ar turi bokso autoritetų, kurie įkvepia?
– Kai buvau mažiukas, labiau sekiau kitų sportininkų karjeras, bet dabar taip nėra. Pasižiūriu, kaip kiti boksininkai kovoja, tik dėl to, kad iš kiekvieno galima pasisemti kažko naudingo. Tačiau viską stengiuosi daryti savaip. Noriu tiek sau, tiek kitiems būti tuo autoritetu.
– Ar turite savo ateities viziją? Kokia ji?
– Dauguma stipriausių mėgėjų pereina į profesionalus. Toks ir mano tikslas, taip pat noriu turėti kelis diržus.
Kai įžengi į profesionalų lygį, iš pradžių kovoji ne su pačiais stipriausiais boksininkais. Taip yra todėl, kad būtų galima kilti reitinge ir tobulėti. O tik vėliau kovojant dėl diržo visos kovos tampa svarbios ir sunkios. To ateityje aš ir sieksiu.
