Nė karto per aštuonis turus nepirmavęs tarptautinis meistras T.Laurušas žaidžiant paskutinio turo partijas tarsi dviračių sprinto asas iššoko iš už varžovų nugaros ir triumfavo.
Dar ne iki galo patikėjęs savo sėkme dvidešimtmetis kaunietis juokavo, kad tapti čempionu buvo lengva – kur kas sunkiau bus šį vardą apginti kitais metais.
– Tomai, kam reikia dėkoti, kad susidomėjote šachmatais?
– Visi nuopelnai turėtų atitekti mano seseriai Brigitai, ji pirmoji pradėjo lankyti šachmatų treniruotes.
Tuo metu man buvo penkeri su puse, lankiau paruošiamąją grupę į pirmąją klasę ir nebuvo kas manimi pasirūpintų, kol sesė bus treniruotėje.
Pirmasis treneris, kurį išvydau, buvo Kęstutis Kaunas. Jis iškart pastebėjo mano imlumą, nors buvau nesukalbamas vaikas, kuriam tik ir rūpėjo iškrėsti kokią šunybę.
Pirmąkart žaisdamas Lietuvos jaunučių čempionate (iki 10 metų) užėmiau ketvirtąją vietą – tuo metu man buvo septyneri. Po metų tapau čempionu, nors noro tobulėti neturėjau, nes buvau spaudžiamas būti geriausiu ir kalbų apie malonumą tikrai nebuvo.
Sėdėjimas po tris keturias valandas prie lentos buvo tarsi kalėjimas, į priekį vedė tik užsispyrimas. Malonumas žaidžiant atėjo tada, kai po daug nesėkmių nusprendžiau žaisti savo malonumui ir negalvoti apie rezultatus.
– Kokių savybių labiausiai reikia šachmatininkui?
– Begalinio kovingumo ir tikslo siekimo. Iš patirties galiu pasakyti, kad kovojimas iki galo anksčiau ar vėliau padeda pasiekti geresnių rezultatų. Užsispyrimas padeda nekreipti dėmesio į nesėkmes.
Mano tikslas buvo laimėti pasaulio jaunių čempionatą, tačiau porą kartų savo progomis nepasinaudojau. Per šį Lietuvos čempionatą pavyko atsipalaiduoti ir pernelyg nesijaudinant pasiekti maksimumą. Tačiau geriausiais tampa tie, kurie prie gabumų prideda daug darbo.
– Kaip vyko pasirengimas čempionatui?
– Ruoštis turnyrui reikia pradėti gerokai iki jo pradžios. Padėjo visi, kurie ragino mane kovoti iš visų jėgų ir siekti tikslo.
Kad ir kaip keistai skambėtų, nusprendžiau į čempionatą nesivežti kompiuterio. Prieš kiekvieną partiją eidavau pasivaikščioti ir pamąstyti gryname ore. Pirmąkart taip ruošiausi, nes maniau, kad kompiuteris atitraukia dėmesį nuo to, kas svarbu, ir atima daug jėgų.
– Paskutiniame ture buvo šuolis iš už Tito Stremavičiaus nugaros.
– Reikia suprasti, kad pirmauti visada sunkiausia. Kvėpavimas į nugarą verčia lyderį jausti įtampą ir jo klaidų tikimybė didėja.
Priešpaskutiniame ture pavyko juodosiomis atsilaikyti prieš daugkartinį Lietuvos čempioną didmeistrį Šarūną Šulskį ir paskutiniame rate turėjau šansą, kuriuo pasinaudojau. Paskutinėje partijoje įtampa liejosi per kraštus. Nežinau, ar daugiau stebėjau savo, ar Tito partiją. Pasirinkau laukimo taktiką – kol Tito partijoje kas nors paaiškės.
Pamatęs, kad Tito pozicija visai prasta, nusprendžiau rizikuoti prieš jaunąjį talentą Paulių Pultinevičių, kuris čempionate rodė aštrius nagus.
– Kas labiausiai nustebino šiame čempionate?
– Tai, kad nebuvo aiškių silpniausių ir stipriausių žaidėjų, kiekvienoje partijoje vyko įnirtinga kova ir niekas nepasiekė lengvų pergalių. Andrius Brazdžionis, P.Pultinevičius ir kiti nejuto jokios baimės žaisdami su patyrusiais žaidėjais.
– Pirmoji vieta reiškia, kad užsitikrinai teisę žaisti rinktinėje šachmatų olimpiadoje.
– Tai tikrai labai džiugina. Mano geriausi pasirodymai susiję su žaidimu rinktinėje. Atstovaudamas Lietuvai iškovojau pirmąjį tarptautinio didmeistrio balą – tikiuosi, kad ne paskutinį. Labiausiai rinktinėje mane žavi komandinė dvasia. Čia vieni kitus palaiko, nepaisant nesėkmių, padeda ir pataria. Tai tikrai neįkainojama patirtis.
– Netrukus teks žaisti tik suaugusiųjų turnyruose. Ar esate tam pasirengęs?
– Man liko tik pasaulio jaunimo čempionatas, kuriame tikiuosi patekti į penketuką. Kitas tikslas yra didmeistrio vardas. Neketinu sustoti šio tikslo neįvykdęs. Žvelgiant toliau, norėčiau apginti šalies čempiono titulą ir Lietuvos reitinge pakilti į pirmąją vietą. Ateitį sieju su šachmatais, bet jie nebus mano vienintelis gyvenimo užsiėmimas.
Sportas pareikalavo aukų, teko stabdyti studijas MRU, šiuo metu esu akademinėse atostogose. Bet atsirado daugiau laiko treniruotėms, todėl manau, kad tai buvo teisingas sprendimas.
Dramatiškas finišas
Vilniuje vykusį Lietuvos vyrų šachmatų čempionato finalą vainikavo netikėta atomazga. Sulaukęs ilgą laiką pirmavusio tarptautinio meistro Tito Stremavičiaus kluptelėjimo nugalėjo kitas meistras Tomas Laurušas. Abu kauniečiai surinko po 6 taškus iš 9.
Prieš paskutinę partiją T.Stremavičius prieš savo konkurentą pirmavo pustaškiu, tačiau paaiškėjo, kad dėl prastesnių papildomų rodiklių jam nepakanka lygiųjų žaidžiant juodosiomis figūromis prieš Andrių Brazdžionį, jei T.Laurušas baltosiomis įveiktų penkiolikametį Paulių Pultinevičių.
„Kai supratau, kad Titas nelaimės, ėmiau žaisti su dviguba energija, – po lemiamos partijos kalbėjo pernai ketvirtas likęs T.Laurušas. – Išvakarėse svarsčiau, kad būtų neblogai ir antroji vieta, todėl esu labai laimingas.“
Trečiąją vietą su 5,5 taško užėmė tarptautinis didmeistris Vidmantas Mališauskas, įveikęs Mindaugą Beinorą.
Praėjusių metų čempionas didmeistris Šarūnas Šulskis vainikavo nesėkmingą pasirodymą pralaimėjimu Rokui Klabiui ir su 4,5 taško liko šeštas.
T.Laurušas iškovojo teisę atstovauti Lietuvai pasaulinėje šachmatų olimpiadoje Baku (Azerbaidžanas). Pagal čempionato rezultatus bus buriama ir visa rinktinė.
Galutinė Lietuvos čempionato rikiuotė: 1. T.Laurušas – 6 taškai, 2. T.Stremavičius – 6, 3. V.Mališauskas – 5,5, 4. V.Grabliauskas – 5, 5. P.Pultinevičius – 4,5, 6. Š.Šulskis – 4,5, 7. A.Brazdžionis – 4,5, 8. M.Beinoras – 4, 9. R.Klabis – 3, 10. M.Bieliauskas – 2.
