Jis kovojo ir prieš karą, ir prieš rasinę diskriminaciją, o pastaruosius 32-ejus metus grūmėsi su jo gyvenimą sutrikdžiusia Parkinsono liga. Tai trukdė ne tik gyventi visavertį gyvenimą, bet ir dalyvauti viešoje veikloje, todėl jo mintis dažnai perduodavo šeimos nariai.
Šiemet balandį jis dar dalyvavo labdaringame renginyje „Celebrity Fight Night Dinner“ Fynikse, per kurį rinko lėšas Parkinsono ligos gydymo fondui.
M.Ali mirė penktadienio naktį Fynikso ligoninėje dėl kvėpavimo sutrikimų po kelių dienų medikų kovos dėl jo gyvybės.
Matydamas Muhammado Ali kančias jo sūnus Muhammadas jaunesnysis prieš porą metų šokiravo pasaulį, kai pareiškė, kad linki tėčiui greičiau mirti.
„Tikiuosi, kad ši liga tėtį pasiims greičiau, o ne per vėlai. Pasiims iš visų tų jo kančių. Labai nuliūsčiau, jei tėčio gyvybė užgestų, tačiau to linkiu tik iš gerų paskatų – vėl susitiktumėme rojuje“, – anglų „Mirror“ pasakojo M.Ali jaunesnysis. Sūnus gailėjosi, kad nepasikalbėjo su tėvu per jo gimimo dieną ir nepasveikino jo su 72-uoju gimtadieniu.
M.Ali jaunesnysis tikino, kad jei būtų turtingas, rastų vaistų nuo Parkinsono ligos, nusipirktų didelį namą ir jame gyventų kartu. Dėl nutrūkusio ryšio su tėvu sūnus kaltino Parkinsono ligą ir ketvirtąją M.Ali žmoną Lonnie. Kai jiedu susituokė, tėvas nebelankydavo M.Ali jaunesniojo.
Lrytas.lt skaitytojams – pagal užsienio spaudą parengtas pasakojimas apie ryškiausias M.Ali karjeros akimirkas.
Metė iššūkį gyvenimo neteisybėms
Ankstyvą 1964 metų vasario 25-osios vakarą stipriausio pasaulio boksininko titulas dar priklausė Sonny Listonui.
Baimę įvarydavęs žmogus, kuris mažai kalbėjo ir turėjo parduotuvių vagies, kaulų laužytojo ir mafijos pinigų išieškotojo patirtį, buvo pažinęs kalėjimo gyvenimo skonį ir savo varžovus stengdavosi įveikti nokautu jau pirmojo raundo metu.
93 procentai žurnalistų buvo įsitikinę, jog S.Listonas sutriuškins Cassiusą Clay, kuris vėliau pasivadino Muhammadu Ali. Bet įvyko priešingai – ir tai buvo dar neregėta bokso sensacija. Nuo to vakaro prasidėjo boksininko C.Clay istorija, kuri ir po penkių dešimtmečių žavi pasaulį.
Nuotrauka, kurioje įamžintas M.Ali triumfas prieš S.Listoną, kabėjo kandidato į JAV prezidentus Baracko Obamos rinkimų štabe.
Legendinė „The Beatles“ grupė dievino boksininką lygiai tiek pat, kiek kovotojas prieš apartheidą Nelsonas Mandela.
„Ali – mano didvyris. Jis daugeliui juodaodžių, gyvenančių visame pasaulyje, parodė, kad sėkmė įvertinama tik tada, kai pavyksta mesti iššūkį gyvenimo neteisybėms.
Aš dėkoju Muhammadui Ali už jo charakterio tvirtybę ir jo veiklos galią. Dėkoju jam už drąsą, kurios jis man suteikė“, – dar ir dabar sako N.Mandela.
Pirštinės degino akis
Angelo Dundee buvo tas žmogus, kuris įsitaisęs kampe stebėjo M.Ali kovą su S.Listonu. Jis treniravo boksininką nuo jo karjeros pradžios iki jos pabaigos – 1960–1981 metais.
Dabar jau 90-metis Palm Harboro (Florida) senelių prieglaudoje gyvenantis A.Dundee iki smulkiausių detalių prisimena M.Ali kovą su S.Listonu.
„S.Listonas turėjo problemų su boksininkais, kurie greitai judėjo. O manasis galėjo judėti kaip niekas kitas“, – teigia A.Dundee.
Treneris prisimena, kad po ketvirtojo raundo į savo kampą atėjęs M.Ali pasakė: „Nieko nematau, akys dega, numauk man pirštines.“ Jis norėjo pasiduoti.
„Ne, be pirštinių negali kovoti“, – atsakė A.Dundee.
Anuomet buvo įtariama, kad S.Listonas savo pirštinę apdorojo akims kenksminga chemine medžiaga.
Po šeštojo raundo S.Listonas pasidavė. M.Ali tapo pasaulio čempionu.
Tapo juodaodžių stabu
Legendinis odinės pirštinės meistras daug metų kentė nuo Parkinsono ligos. Jis sėdėjo neįgaliųjų vežimėlyje, o jei atsistodavo, jį turėjo prilaikyti mažiausiai du žmonės.
Parkinsono liga – baisus vegetacinis nervų sistemos sutrikimas. Manoma, jog taip M.Ali atsitiko dėl bokso. Jo jaunystės metais JAV buvo dar kitokia šalis. Pietų valstijose spalvotasis negalėjo eiti tuo pačiu kaip baltasis šaligatviu.
Milžiniškus nesmurtinius juodaodžių protestus valstybė slopino lazdomis.
Jaunasis boksininkas 1962 metais atsisakė savo tikrojo vardo ir įstojo į „Juodųjų musulmonų“ sektą.
Bet buvo ir baltaodžių, tapusių M.Ali draugais – tokiu kaip jo gydytojas Ferdie Pacheco, vadybininkas Gene’as Kilroy, treneris A.Dundee. Pastarojo nuomone, M.Ali visada pasitikėjo daugiau nei kokia nors religija, ideologija.
Pats išsirinko trenerį
A.Dundee septintojo dešimtmečio pradžioje Majamyje turėjo „Fith Street Gym“ – tvankią, nykią su dviem purvinais langais patalpą. M.Ali olimpinėse žaidynėse Romoje vidutinio svorio kategorijoje jau buvo laimėjęs auksą, bet ši pergalė buvo įžanga į profesionalų pasaulį.
Treniruoti siūlėsi daugelis, bet M.Ali norėjo tik A.Dundee. Į trenerio pareigas nesiveržęs Angelo paprašė 125 dolerių už savaitę ir persikelti į Majamį.
„Esi mažumėlę kuoktelėjęs. Yra daug žmonių, kurie mane vilioja pinigais ir automobiliais. O tu prašai tik vieno dalyko – persikelti į Majamį?“ – taip M.Ali reagavo į trenerio A.Dundee reikalavimą.
Treneris prisimena, kad M.Ali viską darė kitaip nei kiti boksininkai. Savo rankas laikė apačioje, o ne prieš veidą jį saugodamas. Sulaukęs smūgių, pasilenkdavo žemyn, užuot gynęsis.
Be to, smūgius į varžovo kūną vertino kaip laiko švaistymą, jo kojos buvusios tokios greitos kaip lengviausio svorio boksininko.
Kovą ringe M.Ali suprato kaip varžybas, kurios jam neturėtų padaryti jokios žalos.
Turėjo įveikti daug kliūčių
Boksas JAV buvo išskirtinė sporto šaka. Kai ringe susitikdavo skirtingos odos spalvos boksininkai, tvyrodavo tokia atmosfera, lyg ši rasistinė šalis būtų atsidūrusi po uždegamuoju lęšiu.
Kai iš Romos M.Ali sugrįžo su aukso medaliu ant kaklo, jį gimtojo Luisvilio (Kentukio valstija) oro uoste pasitiko 25 automobilių virtinė. Jo tėvas namo laiptus buvo nudažęs raudona, balta ir mėlyna – Amerikos vėliavos spalvomis, bet kai į miesto centre esančią užeigą užsukęs boksininkas paprašė stiklinės sulčių, savininkas atšovė: „Negaliu tavęs aptarnauti.“
„Bet jis – olimpinis čempionas“, – mėgino įsiterpti padavėjas.
„Man, po velnių, visiškai nesvarbu, kas jis. Tegu nešdinasi!“ – atsakė savininkas.
Toks elgesys Ali negalėjo nepadaryti įspūdžio, jis turėjok vieną tikslą – judėti pirmyn: „Kaip manote, kur būčiau kitą savaitę, jei kelčiau reikalavimus ir rūpinčiausi dėl to, kad mane priimtų visuomenė?
Būčiau vargšas ir tektų turbūt grįžti į savo gimtąjį miestą, kuriame valyčiau langus ar dirbčiau liftininku nuolat kartodamas: „Jes, Sir“, „No, Sir“.“
Pakeitė savo gyvenimą
Po pergalės prie S.Listoną kitą rytą M.Ali punktualiai atėjo į spaudos konferenciją. Naujasis pasaulio sunkiojo svorio bokso čempionas darė atsargaus ir santūraus žmogaus įspūdį.
Kai vienas žurnalistas paklausė, ar tiesa, kad jis įrašytas į „Juodųjų musulmonų“ narius, M.Ali atsakė, kad tiki Alachą, taika pasaulyje, ir pridūrė: „Nenorėčiau, kad jūs man sakytumėte, kuo turiu būti. Turiu laisvę būti tuo, kuo aš norėčiau būti.“
Tai buvo tik du trumpi sakiniai apie teisę į apsisprendimą, bet daug kas juos suprato kaip kovos paskelbimą.
„Juodieji musulmonai“ padovanojo boksininkui naują vardą, naują tapatybę, naują religiją. Ir jo rinkos vertė dramatiškai smuko.
M.Ali nebuvo svarbūs pinigai ar pripažinimas. Jam reikėjo daugiau, ir jo ryžtingumas ginti savo naująjį gyvenimo žingsnį tapo visiems matomas, kai jis vėl įžengė į ringą.
Ernie Terrellas, šaunus, krikščionybę išpažįstantis juodaodis, padarė klaidą nesikreipdamas į varžovą jo naujuoju vardu.
„What’s My Name? What Is My Name?“ (išvertus iš anglų k. – Koks mano vardas?), – vis klausinėjo M.Ali po kiekvieno smūgio į E.Terrelo veidą.
Buvo paskelbtas dezertyru
1967-aisiais motyvuodamas religija boksininkas atsisakė dalyvauti Vietnamo kare. Dėl to buvo nuteistas penkeriems metams kalėti ir 10 tūkstančių dolerių pinigine bauda.
25-erių M.Ali, kuris buvo pasiekęs savo fizinės galios ir karjeros kulminaciją, už 5 tūkstančių dolerių užstatą buvo paleistas iš kalėjimo, bet tapo bedarbiu – nebegalėjo boksuotis.
M.Ali kukliai gyveno savo mažame name viename Čikagos rajonų. Vadybininkas G.Kilroy parūpino čempionui, neturinčiam licencijos boksuotis, dėstytojo vietą valstijos Gebenės lygos („Ivy League“) universitetuose.
Ten rado tuos, kurie į pasaulį žvelgė tokiomis pačiomis kaip jis akimis: rytdienos elitą.
Žinoma, boksininkas norėjo grįžti į ringą. Dėl to vadybininkas derėjosi su 22 Amerikos valstijų valdžia, tarp jų – ir su tuomečiu Kalifornijos gubernatoriumi Ronaldu Reaganu, kuris paaiškino: „Tokie dezertyrai mano valstijoje niekada neturės šanso. Taškas.“
Po trejų su puse metų G.Kilroy pasiekė tikslą: M.Ali vėl galėjo boksuotis. 1970 metų spalio 26-ąją Atlantoje (Džordžijos valstija) jis susitiko su baltaodžiu Jerry Quarry ir jį nugalėjo jau po trijų raundų.
Tai reiškė daugiau nei boksininko sugrįžimą.
Kai 1967 metais M.Ali atsisakė vykti į Vietnamo karą, dauguma amerikiečių palaikė vyriausybės poziciją. Bet kai žuvo daugiau nei 50 tūkstančių karių, nuotaikos pasikeitė.
Tačiau geriausios boksininko M.Ali dienos jau buvo praeitis. Jis buvo netekęs savo lengvumo, nors dabar rodė širdį ir drąsą. Kai antrajame raunde Kenas Nortonas sulaužė M.Ali žandikaulį, šis apie kovos nutraukimą nenorėjo net girdėti – laikėsi visus vienuolika raundų. Jį siaubingai prilupęs Joe Freizeris nusiminė, nes M.Ali neparkrito.
Įspūdinga pergalė Zayre
M.Ali turėjo dar neapmokėtą sąskaitą: jis norėjo susigrąžinti pasaulio sunkiojo svorio bokso čempiono titulą, kurį iš jo atėmė Amerika. Jis norėjo teisingumo.
M.Ali varžovu tapo septyneriais metais jaunesnis Goerge’as Foremanas, kuris buvo laikomas nenugalimu. Jų mačo vieta buvo pasirinkta Kinšasa – Afrikos šalies Zayro (dabar – Kongas) sostinė.
„Vienintelis dalykas, kurio tuomet norėjau – užmušti Ali. Tiesiogine šio žodžio prasme“, – dabar prisipažįsta G.Foremanas.
Jis neturėjo jokios strategijos, koncepcijos, tik paprasčiausią planą: sunaikinti varžovą. G.Foremanas buvo toks pasitikintis savimi, kad prieš kovą iškvietė M.Ali vadybininką G.Kilroy į savo persirengimo kambarį: „Pasakyk jam, kad noriu jį užmušti.“
Kai G.Foremanas prisimena, kas įvyko tą naktį Kinšasoje prieš 37 metus, jo pasakojimas vis dar panašus į žmogaus, kurį ištiko nesuprantamas dalykas.
70 tūkstančių žiūrovų stadione raginamas M.Ali aštuntajame raunde nugalėjo G.Foremaną.
Pasaulio sunkiojo svorio bokso čempionas suklupo ant žemės kaip nukritęs lėktuvas.
Tai bene garsiausias bokso istorijoje nokautas.
Kovos ringe vis ilgėjo
Kodėl anuomet 32-ejų M.Ali, pasiekęs savo tikslą sveikas ir nesužalotas, nepaliko ringo?
Jo gydytojas F.Pacheco sako, jog po triumfo prieš G.Foremaną paraginęs M.Ali atsisveikinti su odinėmis bokso pirštinėmis, bet išgirdo ne kartą girdėtą atsakymą: „Iš pradžių privalau dar kartą išeiti į ringą.“
Daktaras F.Pacheco visą savo gyvenimą buvo įpratęs, kad būtų vykdomi jo nurodymai.
Nepakluso tik M.Ali, kuris po įspūdingos pergalės Kinšasoje nenorėjo palikti bokso.
„Dėl didžiosios scenos kovojama metų metus ne tam, kad staiga iš jos dingtum ir vėl jos pasigestum. Visi, kurie pabuvo viršuje, to pasigenda.
Politikai, aktoriai, dainininkai – visi jie išgyvena atslūgusio dėmesio simptomus – ir tai yra normalu.
Bet boksas – kas kita, nes už savo atkaklumą boksininkui tenka mokėti siaubingą kainą“, – įsitikinęs F.Pacheco.
Po įspūdingos pergalės M.Ali buvo galutinai išlaisvėjęs, susižavėjimą keliantis žmogus – toks, kokiu visada norėjo būti. Dabar su juo bendravo ir Amerikos privilegijuotieji sluoksniai.
Bet M.Ali manė, kad laisvu dideliu žmogumi galėtų likti tik toliau kovodamas ringe. Tačiau kaina, kurią čempionui teko mokėti už šį pakilų jausmą, augo.
Per pirmąjį savo karjeros laikotarpį – iki 1964 metų – M.Ali ringe vidutiniškai kovojo 5,5 raundo.
Antrąjį – kovos prieš G.Foremaną laikais tai buvo jau 9,9 raundo, o trečiąjį – 1975–1981 metais – ringe jam tekdavo atlaikyti jau 12 raundų.
Treneris išmetė rankšluostį
1979 metų birželio 27 dieną M.Ali oficialiai paskelbė apie savo karjeros pabaigą.
Bet po metų spalio 2-ąją grįžo į ringą, kad pabandytų dar kartą tapti pasaulio čempionu. M.Ali varžovas buvo beveik aštuoneriais metais jaunesnis Larry Holmesas.
„Visi, kurie prisidėję prie šios kovos rengimo, turėtų būti persekiojami policijos. M.Ali gali sakyti, jog gimė po laiminga žvaigžde, kad tą kovą ištvėrė“, – sako F.Pacheco.
L.Holmeso tvirtinimu, tą naktį prieš 31 metus Las Vegase jis bijojo, kad M.Ali gali būti pavojingai sužeistas ar netgi užmuštas. Jis prašė legendinio boksininko pasiduoti, prašė ringo teisėjo nutraukti kovą, – veltui.
Kova tęsėsi – iki devintojo raundo, kai L.Holmesas įrėmė kumštį M.Ali į skrandį, šis šaukė taip garsiai, kad buvo girdima visoje salėje.
Tik tuomet A.Dundee suvokė, jog stebuklų laikas jau seniai pasibaigęs, kad M.Ali jau niekada negalės nustebinti ir žavėti.
Po dešimtojo raundo treneris nutraukė kovą.
Gavo antrą medalį
1996 metais Atlantoje per vasaros olimpines žaidynes Muhammadui Ali buvo suteikta garbė uždegti olimpinę ugnį.
Tuomet jam buvo įteiktas ir aukso medalis už tą pirmąjį, iškovotą Romoje, kurį jis išmetė į Ohajo upę protestuodamas prieš diskriminaciją.
Per savo, kaip profesionalo, karjerą M.Ali yra iškovojęs 56 pergales (37 nokautais) ir patyręs 5 pralaimėjimus.
