Lėktuvas AN-2 buksyravo į Lietuvą du sklandytuvus, kurių pilotai grįžo iš Rusijos miesto Oriolo, kuriame pasibaigė Sovietų Sąjungos sklandymo čempionatas. Kai buvo nuskrista šimtą kilometrų, Antano Ruko valdomame sklandytuve įvyko nuo buksyruojančio lėktuvo savaiminis atsikabinimas. Buksyravimo aukštis siekė tiktai 300–400 metrų. Braukdamas nukarusias debesų uodegas, tyliai sklendė sklandytuvas. Pilotas karštligiškai žvalgėsi, kur nutūpti, bet kiek užmatė akys, plytėjo vien Briansko (Rusija) miškai. Apačioje už kokių 300 m tūnojo mirtis, todėl piloto kiekviena ląstelė stengėsi priešintis neišvengiamumui, bet sklandytuvas vis žemėjo ir žemėjo. Šalia su netikėtai nuo sklandytuvo atsikabinusia virve kaip patrakęs sukaliojosi „kukurūznikas“, jo pilotas be perstojo informavo „kur pasiduoti“, tačiau sklandytojui nuo to nebuvo lengviau, tiksliau dar sunkiau, nes per radiją girdimas balsas blaškė ir neleido susikaupti. Išjungti imtuvą buvo per daug rizikinga, todėl tik sumažino garsą ir vėl pasinėrė į sunkius apmąstymus. Antonis žinojo, kad šioje situacijoje jam niekas nepadės, todėl reikėjo pačiam nuspręsti, ką daryti, ir sprendimas turėjo būti žaibiškas. Smegenys padidino apsukas, nervingai kandžiojo ūsus, vairalazdė nuo prakaito pasidarė slidi, bet stingdančios baimės, kuri trukdytų mąstyti, nejautė.
Staiga visu kūnu pajuto, kaip sklandytuvą kažkas krestelėjo. Nieko nelaukdamas metė žvilgsnį į variometrą, kuris rodo skraidančio aparato kilimą ar žemėjimą. Rodyklė tingiai pradėjo judėti aukštyn, bet, vos peršokusi ant skalės pažymėtą nulį, sustojo. Tai buvo nors ir „milimetrinis“, bet kilimas! Nenorėdamas pamesti silpnai kylančios oro srovės, jis suvertė vairus ir jam paklusęs sklandytuvas pradėjo skrieti ratu, nubrėždamas ore maždaug 100 m skersmens nematomą apskritimą. Prakaitas per veidą žliaugė upeliu, bet nebuvo laiko į jį kreipti dėmesį, nes reikėjo stebėti variometro rodyklę, nuo kurios, rodėsi, priklausė visas gyvenimas. Kai oro turbulencija truputį sustiprėdavo, sklandytuvas pradėdavo kaip eržilas muistytis, bet patyręs vadeliotojas kaipmat jį sutramdydavo ir taip milimetras po milimetro ropštėsi į viršų.
Staiga tolumoje pamatė žemės lopinėlį! Iš pradžių pamanė, kad pasivaideno, bet kai „pasistiebė“, aiškiai galėjo įžiūrėti tarp medžių, esančius aikštelės kontūrus. Tai buvo tolygu gelbėjimosi ratui, tik iki jo reikėjo dar prisiirti. Aukštimatis rodė, kad aukščio priskrebenta pakankamai, bet jis nenorėjo rizikuoti, nes tai buvo vienintelis šansas iš tūkstančio! Tik kai šiltas oro burbulas visiškai nustojo kelti, ryžosi judėti. Dabar kiekvienas aukščio metras, nuo kurio priklausė horizontalaus sklendimo nuotolis, buvo vertas aukso luito.
Tarp miškų atsiradęs žemės lopinėlis prilygo dykumoje atrastai oazei, todėl žvilgsnis buvo toks hipnotizuojantis, kad net pradėjo skaudėti akis. Apleistas žvyro karjeras atrodė sąlyginai lygus ir pakankamo pločio, bet jo ilgis jam kėlė abejonių, todėl nors ir rizikavo užkabinti medžių viršūnes, nusitaikė į pačią aikštelės pradžią.
Kai sklandytuvas pagaliau palietė žemę ir visi baubai liko už nugaros, netikėtai iš miško išdygo sunkvežimis ir kiek pavažiavęs sustojo aikštelės... viduryje! Antonis staigiu vairalazdės judesiu prispaudė kairįjį sparną prie žemės, sklandytuvas dardėdamas bei aimanuodamas padarė „cirkulį“ ir dar kiek pariedėjęs sustojo. Po tam tikros pauzės jis lėtai atsidarė gaubtą, įkvėpė šviežio oro, atsikabino diržus ir išsikeberiojo iš kabinos. Praėjus kuriam laikui prisivertė nusiimti parašiutą, ant kurio dūlavo šlapia nuo prakaito dėmė, pasižiūrėjo į savo vibruojančias kojas, atsisėdo ant žemės ir užsirūkė. Nuo dešinio sparno galo iki medžių buvo likę ne daugiau kaip metras! Netrukus privažiavo sunkvežimis, iš jo išlipo du vyrukai ir lyg niekur nieko pradėjo klausinėti, kaip jis čia atsidūrė. Greitai su „žmogumi iš dangaus“ kaimiečiai rado bendrą kalbą ir, kaip jie pasiūlė „po stikliuką“, jis ilgai nedvejojo. Apimtas euforijos, Antonis kartkartėmis savo pasakojimus vis pagražindavo anekdotais, todėl jie leipo iš juoko ir vis pripildydavo tuščias taureles. Taip jiems bendraujant pasigirdo motoro burzgimas ir ore pasirodė lėktuvas. Antonis rankų mostais parodė, kad jis sėkmingai nusileido, tai pastebėję lėktuvo pilotai pamojavo sparnais ir nuskrido. Po kurio laiko vienas vyras įsidrąsino ir paklausė: „Kodėl tavo ūsai skirtingo dydžio?“ Antonis trumpam susimąstė, o po to rimtu tonu atsakė: „Dabar tokia mada“ ir jie vėl susidaužė stikliukais.
* * *
A.Rukas gimė 1950 metais Rokiškio rajone, Juodupėje. Mokykloje aviacija nekliedėjo ir aviamodelius negamino – paskutinėse klasėse užsiiminėjo sunkumu kilnojimu. 1968 m. įstojęs į tuometį Kauno politechnikos institutą tik III kurse pradėjo domėtis aviacija. Pirmus įgūdžius įgavo užsiiminėdamas parašiutizmu, bet greitai sklandymas tapo jo pagrindine sporto šaka. Jam sekėsi ir 1978 m. prasibrovė į Sovietų Sąjungos rinktinę, o nuo 1986 m. iki pat Lietuvos nepriklausomybės buvo jos kapitonas. Šalies, kuri užėmė šeštąją sausumos dalį, rinktinių kapitonais yra buvę tik trys Lietuviai. Tai rankininkas Albertas Macežinskas, krepšininkas Modestas Paulauskas ir sklandytojas A.Rukas. Tapti SSRS kapitonu ir dar lietuviui reikėjo būti ne šiaip talentingam, bet visą galvą aukščiau už kitus.
Yra tris kartus Sovietų Sąjungos čempionas, bet nė karto nepavyko tapti Lietuvos čempionu! Dėl užimtumo Sovietų Sąjungos rinktinėje retai dalyvaudavo Lietuvos čempionatuose, o jei dalyvaudavo, niekaip negalėdavo nugalėti. Bet vienam Lietuvos čempionate Antanas skrido puikiai ir jau buvo be penkių minučių Lietuvos čempionas, bet per vieną paskutinių pratimų blogai įsidėmėjo užduotį ir maršrutą apskrido priešinga kryptimi, negu teisėjų buvo nurodyta. Įpusėjus skridimui jam pasidarė įtartiną, nes sutikti sklandytuvai skrido visai į kitą pusę, todėl finišavęs nuskubėjo pas teisėjus, kurie patvirtino jo nuojautą ir už pratimą gavo riestainį. Jis buvo 45 cm mažesnis už A.Sabonį ir 5 cm aukštesnis už V.Sabeckį (pagrindinį varžovą).
