Baltarusija, Kazachstanas ir Ukraina olimpinių medalių dalybose šoka virš savo bambos, bet aukštas draudžiamų preparatų vartojimo rodikliai, braškanti tyrimų sistema ir politikų kišimasis į sportą kelia rimtą susirūpinimą.
Be Rusijos 2012 metų Londono olimpinėse žaidynėse daugiau nei 80 medalių atiteko buvusioms Sovietų Sąjungos valstybėms. 22 iš medalių – aukso. Dalis jų jau atiteko kitiems sportininkams, nes čempionai ir laimėtojai sukčiavo.
Ir nors nė viena iš minėtų šalių individualiai nėra tarp stipriausių pasaulyje, bendras jų pasiekimas medalių lentelėje netgi pranoksta Rusiją.
Tačiau jos sulaukia mažiau dėmesio.
„Rusija – sėkminga. Štai kur problema, – sakė Estijos antidopingo agentūros ekspertas konsultantas sporto mokslininkas Sergejus Iljukovas. – Kitos šalys, kurios neturi tiek pasiekimų, bet taip pat turi problemų, vis dar yra šešėlyje.“
Buvusios SSRS šalys – didžiausios pažeidėjos
Baltarusė šaulė Nadžeja Ostapčuk Londone aukso medalį iškovojo su uždrausto steroido metenolono pagalba, bet jos šlovės akimirka truko vos savaitę. Tiek laiko antidopingo kontrolieriams prireikė ištirti jos mėginį ir medalis buvo atimtas.
Sportininkai iš šešių buvusių Sovietų Sąjungos šalių – Ukrainos, Kazachstano, Armėnijos, Moldovos, Uzbekistano ir Azerbaidžano – 2008 ir 2012 metų olimpiadose įkliuvo vartoję dopingą. Tarp jų – mažiausiai penki aukso medalių laimėtojai. Dalis sportininkų pričiupti po šiemet atliktų pakartotinių mėginių tyrimų.
Rusija kol kas vienintelė sulaukė kaltinimų dėl gerai organizuotos valstybės remiamos dopingo sistemos. Teigiamus dopingo testus slėpė valdžios atstovai ir saugumas. Bet dalis šalia esančių šalių dalijasi tais pačiais sistemos elementais, kuriuos pasaulis regi Rusijoje.
Buvusios Sovietų Sąjungos šalys yra tarp didžiausių pasaulio dopingo pažeidėjų. Per pastarąjį dešimtmetį galima suskaičiuoti šimtus atvejų įvairiausiose sporto šakose.
Tiki mitais, bet ne mokslu
Kazachstanas ir Baltarusija prarado daugybę medalių dėl dopingo. Abejų šalių sunkiosios atletikos federacijos sulaukė grasinimų pašalinimu iš Rio dėl daugybės pažeidimų. Tarp jų – ir keturių kazachų Londono žaidynių čempionų sukčiavimo atvejai. Visi jie prarado medalius, nes dopingo testai buvo teigiami.
Galiausiai rusai penktadienį sulaukė griežtos žinios – sunkiaatlečiai į Rio įleidžiami nebus.
Didžiausia Kazachstano žvaigždė po nepriklausomybės atgavimo dviratininkas Aleksandras Vinokourovas 2007-aisiais buvo išmestas iš prestižinių „Tour de France“ lenktynių, bet spėjo sugrįžtų, kad prieš karjeros pabaigą Londone iškovotų auksą.
Ukraina turi rimtų problemų lengvosios atletikos trasose. Azerbaidžanas dopingo atvejus tuzinais skaičiuoja sunkiaatlečių sąrašuose. Keletas buvusių Sovietų Sąjungos šalių, tiksliau – Baltijos šalys Estija, Latvija ir Lietuva turi mažiau dopingo vartojimo atvejų. Čia vyksta daugiau patikrinimų.
S.Iljukovas sakė, kad dešimtmečius draudžiamus preparatus greitesniam šuoliui į sėkmę sporte naudojusios buvusios Sovietų Sąjungos šalys į šalį nustūmė sporto mokslą, o treneriai remiasi pasenusiomis žiniomis.
Kai daugiau nei 100 buvusių Sovietų Sąjungos šalių sportininkų metų pradžioje įkliuvo vartoję nuo sausio 1-osios uždraustą meldoniumą, paaiškėjo, kad jie medžiagą vartojo ne tam, jog pagerintų rezultatus. Sportininkai meldoniumą rinkosi patariami trenerių, kurie buvo įsitikinę, kad vaistas apsaugos nuo širdies smūgio, nors tokio poveikio įrodymų – labai mažai.
Sporto organizacijų atstovai trijose buvusiose Sovietų Sąjungos valstybėse naujienų agentūrai „Associated Press“ sakė, kad jie manė, jog meldoniumas yra ir „maskuojantis elementas“, kuris užgožia kitus draudžiamus preparatus mėginiuose. Tokia nuomonė buvo gaji, nors antidopingo ekspertai tikina, kad tokio efekto meldoniumas neduoda.
Ukrainiečiai nutarė nekomentuoti
Ukrainos antidopingo centras turi pomėgį patinginiauti, kai kalba pasisuka apie mėginių ėmimą. Per 2014 metus buvo atlikta tik keletas testų. Ir nors Ukrainą krėtė karinis konfliktas, toks antidopingo kontrolierių paimtų mėginių skaičius yra per mažas šaliai, kuri Londono žaidynėse iškovojo 19 medalių ir yra viena stipriausių sunkiosios atletikos varžybose. Pastaroji sporto šaka yra kone labiausiai suteršta dopingo.
Nors ir turi ilgalaikių problemų dėl dopingo, Baltarusija per 2014 metus atliko 221 testą. Dešimtadaliu mažiau nei Suomijoje, kurioje gyventojų mažiau kone perpus. WADA jau planuoja pakeisti tokią situaciją, nes nustatė minimalų testų skaičių, kurį privalo įvykdyti valstybė.
Ukrainos antidopingo agentūra pernai buvo laikinai suspenduota. WADA nušalinimą skyrė už tai, kad ukrainiečiai mėginius siuntė į licencijos neturinčią laboratoriją. Kai „Associated Press“ kreipėsi į Ukrainos antidopingo agentūrą, du darbuotojai baigė pokalbius, vos išgirdę prašymą pakomentuoti savo veiklą.
Į kitus skambučius tiesiog nebuvo atsiliepta, o Ukrainos jaunimo ir sporto ministerija atsisakė komentuoti.
S.Iljukovas teigė, kad kai kurių šalių valdžia pasyviai žiūri į antidopingo agentūrų finansavimą ir bijo, ką jos gali aptikti.
Mėginius siunčia į tolybes
Iš minėtų šalių pagal paimtus mėginius lyderiu buvo Kazachstanas. Šios šalies antidopingo agentūra per 2014 metus paėmė 2 tūkstančius mėginių. Kitos Centrinės Azijos valstybės tiesiog neturi antidopingo agentūrų ir remiasi labai retais užsienyje įkurtų agentūrų patikrinimais.
Kai Rusijos nacionalinės antidopingo laboratorijos darbuotojai buvo įtariami mėginių slėpimu, WADA įkūrė specialius patikrinimų standartus kitose pasaulio laboratorijose. Keletas jų buvo laikinai uždarytos dėl procedūrinių klaidų.
Kai Rusijos ir Kazachstano laboratorijos buvo laikinai uždarytos, nė viena buvusi Sovietų Sąjungos valstybė Centrinėje Azijoje neturėjo pilnai veikiančios laboratorijos.
Jeigu dabar sportininką patikrina Kazachstane, mėginys turi keliauti apie 2 tūkstančius 600 kilometrų iki artimiausios veikiančios laboratorijos, kuri yra Indijoje. Kartais reikia jį siųsti dar toliau, jeigu nusprendžiama naudotis Europos laboratorijomis.
Tai kelia labai rimtų problemų ir grėsmę, tiriant kraujo mėginius. Jeigu toks mėginys laboratorijos nepasiekia per 36 valandas, jį galima tiesiog išmesti.
Politikai sporto nepaleidžia
Nė viena kita buvusi Sovietų Sąjungos šalis nebuvo apkaltinta valstybiniu lygiu organizuojant dopingo sistemą kaip Rusijoje, bet labai artimi politikos saitai su sportu sukuria interesų konfliktus, kurie suteikia terpę žydėti sukčiavimui.
Politikai, tarp kurių ir sulaukę kritikos dėl žmogaus teisių pažeidimų, dažnai sporto federacijas valdo tarsi asmenines valdas, o tai reiškia, kad potencialūs informatoriai už sprendimą prabilti sulauktų galingos politinės keršto akcijos.
Baltarusijoje Aliaksandras Lukašenka taip pat vadovauja Nacionaliniam olimpiniam komitetui ir asmeniškai prižiūri tokius buvusius sportininkus, kaip dėl dopingo praeityje sučiuptą kūjo metiką Vadimą Deviatovskij. Pastarasis dabar yra parlamento narys.
2014 metais V.Deviatovskis pasinaudojo politine valia, kad perimtų Baltarusijos lengvosios atletikos federacijos valdžią, nors jam buvo skirta nušalinimo nuo sporto veiklos bausmė.
Vėliau sankcijas panaikino Sporto arbitražo teismas (CAS) ir dabar jam priklauso lengvosios atletikos federacijos vadovo postas.
Kai kurios kitos šalys naudojasi WADA taisyklių trūkumu, nors agentūra ir reikalauja, kad nacionalinės antidopingo agentūros būtų nepriklausomos nuo valstybės.
Štai Azerbaidžano antidopingo agentūros vadovė Irada Rustamzade taip pat dirba valstybės Sporto ministerijoje. Čia ji vadovauja antidopingo biurui.
