Stebuklas neįvyko – Rūta Meilutytė nevirto auksine žuvele, kuri būtų per 1 min. 5 sekundes išpildžiusi Lietuvos norą turėti dar vieną olimpinį aukso medalį.
Vieną jau gavome iš tuomet 15-metės paauglės 2012 metais Londone, Rio de Žaneire norėjome antro, o trečias 2020 metais Tokijuje būtų savaime suprantamas.
Likome prie suskilusios geldos – kaip tie pasakos herojai? Kaip pažiūrėsi.
Jei vien auksu matuotume, tai viskas gali atrodyti siaubingai.
Jei žmogiškai – viskas normalu: niekas nemirė, o sporte nieko nėra nuobodžiau už favoritų pergales.
Olimpiadoje apsiverkė ir teniso banginis Novakas Džokovičius, pralaimėjęs pirmajame rate. Kinijos sunkiaatletė, kuri ketino aplenkti artimiausią varžovę 20 kilogramų, suklydo ir neiškėlė pradinio svorio. Tai ne tragedijos, o momentai, dėl kurių sportas iki šiol išliko įdomus nepaisant sutartų varžybų ir dopingo maro.
Rūta nelaimėjo antrojo aukso ir galbūt jau nesugrįš į tokias sporto aukštumas, kokiose buvo 2011—2014 metais, kai laimėjo viską, kas įmanoma ir tapo pirmąja pasaulyje, laimėjusia visų pakopų savo rungties varžybas nuo jaunių iki suaugusiųjų.
Jūs tik įsivaizduokite: jai buvo 17 metų, o sporte jau nebuvo likę nepasiektų aukštumų.
Turbūt kiekvienas mūsų yra išgyvenęs tą „pasiektos viršūnės“ sindromą savo darbuose, o čia juk žmogaus galimybių ribas siekiančių fizinių ir psichologinių pastangų veikla.
Pasaulio sporto istorijoje buvo daugybė atletų, kurie po panašių pergalių smukdavo taip žemai, kad pasiekdavo ne tik gyvenimo užribį, bet ir dugną. Tas pats Michaelas Phelpsas, kuris į Rio de Žaneirą atvyko turėdamas spintoje 18 olimpinių aukso medalių, turi daug ką papasakoti, bet amerikietis susigriebė ir vėl yra tarp lyderių baseine.
Rūta per pastaruosius dvejus metus nepadarė nieko tokio, dėl ko į ją būtų galima mesti bent menkiausią akmenuką.
Toliau „arė“ baseine ir treniruoklių salėje, dalyvavo reklamos ir labdaros akcijose, šypsojosi atsiimdama prizus ir trofėjus, šmėžavo socialiniuose tinkluose ir duodavo interviu žiniasklaidai.
Ne pagal planą atsitiko tik vienas dalykas – pernai rudenį plaukikė krito važiuodama dviračiu ir susižeidė ranką, dėl to jai teko pakeisti pasirengimo olimpiadai grafiką.
Nemalonus dalykas, tačiau ir pati sportininkė, ir jos treneris Jonas Ruddas prieš kelis mėnesius tikino, kad nebeliko jokių pasekmių. Todėl šią pa(si)teisinimo versiją reikėtų ramiai išbraukti.
Net jei J.Ruddas ir pyko ant Rūtos dėl tokio atsargumo, jis turėtų pripažinti, kad tokios talentingos, darbščios, paklusnios auklėtinės daugiau neturės.
Anglas per penkerius metus iš gabaus trenerio tapo kone plaukimo profesoriumi, bet turėtų pripažinti, kad kelią į pripažinimą jam nutiesė būtent pavyzdinė auklėtinė Rūta.
Nereikia nieko gailėtis – tai buvo puikūs penkeri metai Lietuvos sportui ir plaukimui, kuris sugrįžo į žiniasklaidos antraštes ir prekybos centrų vitrinas.
Nereikia nieko kaltinti – nei Rūtos, nei Jono, nei Plaukimo federacijos ar Lietuvos tautinio olimpinio komiteto, kuris kasmet skyrė šiam projektui šešiaženklę sumą eurais ir teisėtai kėlė užduotį laimėti medalį olimpiadoje.
Nuostabus etapas baigtas, nors Rūta per savo plaukimą dar nebaigė mokyklos. Nieko baisaus, toliau mokytis ir laikyti egzaminus galima ne tik Anglijoje.
Rūta užaugo ir subrendo naujam gyvenimo etapui. Tikėtina, kad jame bus ir klaidų, ir ašarų, bet taip pat reikia tikėti, kad jos įgyta unikali patirtis padės jai rasti teisingą kelią gyvenime.
Ir net jei tame kelyje daugiau nebus olimpinių medalių, bet bus šypsenų ir laimingų akimirkų, nemeskite akmens į Rūtą.
Ji tapo auksine plaukike, bet neverskime Rūtos „žuvele“ ir daugiau nereikalaukime, kad ji pildytų mūsų ar net visos Lietuvos norus.
Geriau tegul Lietuvos politikai pildo pažadus statyti baseinus ir deda pastangas, kad juose būtų ne tik vandens, bet ir jaunųjų plaukikų.
