Kas gali pasakyti šiandien ir būti neapkaltintas šališkumu, vertinant visą tą epopėją veiksmų, susijusių su Rusijos atletų (ne)dalyvavimu Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse. Ar priešiškumas, neretai švilpesys tribūnose rusų sportininkų atžvilgiu yra iššauktas tik požiūrio bei įsitikinimo, kad sportas turi būti švarus, ar yra įtakojamas ir pastarojo laikotarpio labai įtemptų santykių tarp Rusijos bei Vakarų pasaulio šalių?
Plaukikė Julija Jefimova, kurią ne vienas iš mūsų iki šių olimpinių žaidynių įvardino, kaip pagrindinę Rūtos Meilutytės konkurentę, ir kiti šios šalies sportininkai aiškina, kad visos tos kliūtys Rusijos atletams kilo tik dėl to, kad sportas tapo politikos įkaitu.
Rusijos sportininkai pripažįsta, kad dalis jų, įskaitant ir tą pačią J. Jefimovą, buvo įkliuvę dėl neteisėto dopingo vartojimo, tačiau taikydami principą, kad šventų nėra, jie klausia, o kodėl tik jų šalies atstovai įvardinami, kaip blogiečiai dopingo istorijoje. Jie nurodo eilę kitų valstybių sportininkų, kurie buvo diskvalifikuoti dėl tos pačios priežasties, o priedo klausia: ar galima bausti du kartus už tą patį prasižengimą.
Remdamiesi tuo, jie tvirtina, kad pradinė Tarptautinio olimpinio komiteto ( TOK) pozicija neleisti dalyvauti visiems Rusijos sportininkams dėl to, kad dalis jų pakliuvo su dopingu, yra nukreipta prieš Rusiją, kaip valstybę, o tai ne kas kita, kaip politika.
Tokią poziciją, kad politika, o ne sportas dominuoja šiandienieme požiūryje į Rusijos atletų dalyvavimą olimpiadoje palaiko ir šios šalies žiniasklaida bei įtakingi politikai.
Įdomu tai, kad šį kartą ir kita pusė, pasisakanti už griežtas priemones prieš Rusijos sportininkų dalyvavimą olimpiadoje, irgi galvoja, kad galų gale viską nulėmė politika. Tik išsakomi yra visiškai priešingi argumentai, kuriuos Rusijos pusė linkusi nutylėti.
Ir vieni, ir kiti pripažįsta, kad visišku absurdu tapo situacija, kai šiose olimpinėse žaidynėse toks gausus būrys sportininkų negalėjo iki pat pirmųjų olimpiados dienų žinoti, ar jiems bus leista dalyvauti sporto varžybose. Buvo sukurtas toks sudėtingas sprendimo priėmimo mechanizmas kiekvieno sportininko atžvilgiu, įskaitant garsias trijų specialistų komisijas: „troikas“, svarstant sportininkų apeliacijas, kad kyla klausimų, ar TOK neiššovė sau į koją, patvirtindami, kad politika aukščiau už sportą?
Bet yra pozicija, teigianti, jog TOK pozicija, artėjant olimpiadai suminkštėjo. Ir tai nulėmė ne kas kita, kaip Rusijos prezidento Vladimiro Putino įtaka TOK bei jo vadovui vokiečiui Tomui Bachui. Sakoma, kad dėl to TOK galų gale užmerkė akis į unikalų faktą, kai ne sportininkai, o Rusijos valdžios institucijos falsifikavo duomenis, siekiant nuslėpti įrodymus, kad šioje šalyje naudojmi draudžiami preparatai.
Todėl buvo priimtas sprendimas, leidžiantis TOK vadovybei lyg ir atsitraukti nuo galutinio sprendimo Rusijos atletų atžvilgiu, sakant, kad kiekviena sporto feredarcija tegu nusprendžia, kas gali dalyvauti olimpiadoje, o kas – ne. Ir „troikos“ taip pat.
Kas visa tai, jei ne politika? Jau nekalbant apie ankstesnius faktus, kai olimpiados surengimo vietą nulemdavo ne tik kai kurių valstybių įtaka, bet ir jų piniginės storis.
Galima spėti, kad, pasibaigus šioms olimpinėms žaidynėms, požiūris, jog TOK sprendimus nulemia ne sportas, o politika bei kiti galios įtakos svertai, tik sustiprės.
Bet ši olimpiada tapo dar platesniu poilitinio eksperimentavimo lauku, nei anksčiau. Kiekvienas iš mūsų galime skirtingai vertinti jų turinį, bet žinoti tai yra gana svarbu.
Čia galima būtų išskirti tris labai svarbius momentus.
Pirma, atsižvelgiant į milžinišką migracijos iššūkį šiandieniame pasaulyje, nutarta suformuoti ir pabėgėlių delegaciją. Ne tik eiliniai piliečiai šalių, kur vyksta karai, jas palieka, bet ir sportininkai. Atstovauti ankstesnei šaliai jie negali, kaip ir tai, kur yra pabėgėliai. Todėl šį žingsnį, iššauktą politikos, matyt, galima vertinti teigiamai.
Antra, šioje olimpiadoje buvo leista musulmonėms sporto žaidynių metu dėvėti savo tradicinius apdarus, dengiančius kūną ir plaukus, bet paliekančius atvirą veidą. Visą pasaulį apskriejo nuotrauka iš paplūdimio tinklinio varžybų, kur egiptietė žaidė apsirengusi būtent taip, o amerikietė – sportiniais marškinėliais. Beje, ir pačioje JAV delegacijoje olimpiados atidarymo metu buvo galima įžvelgti vieną jos narę su hidžabu. Tai fechtuotoja Ibtihaj Muhamad. Ji teigė, kad mama atrado netikėtai tinkamą sportą mergaitei musulmonei, nes fechtuojantis visų veidai yra uždengti.
Dėl šio TOK sprendimo pagausėjo ypač islamiškųjų šalių sporto delegacijos. Be to, pažymima, kad tai leis užtikrinti daug labiau pilnavertiškesnį moterų musulmonių gyvenimą, o mokslas ir pramonė jau sugeba gaminti kostiumus iš tokios medžiagos, kad jis netrukdo siekti gerų rezultatų sportininkėms juos dėvinčioms varžybų metu. Bus įdomu stebėti, kiek sportininkių, apsivilkusių hijabus, pasieks ir pergalių.
Visiškai gali būti, kad netrūks tų, kam labai nepatiks šis TOK sprendimas, lyg ir padedant skleisti islamizacijos tendencijas pasaulyje, bet vertindami šį faktą, kuris, be abejonės, irgi yra politika, turėtume atsakyti sau į klausimą: ar olimpinės žaidynės turi vykti tik pagal Vakarų šalių gyvenimo taisykles, ar tai laisvė atsikleisti per sportą ir kitoms kultūroms, kurios gal ir neturi nieko bendra su Vakarų pasaulio požiūriu?
Šis klausimas yra svarbus, įvertinant dar vieną naujovę šioje olimpiadoje: tai translyčių ir pakeitusių savo lytį asmenų dalyvavimą Rio de Žaneiro žaidynėse. Startą tam davė pati Brazilija, kurios eisenos pradžioje per olimpiados atidarymą važiavo savo lytį pakeitęs modelis Lea T. Irgi pirmas toks reiškinys olimpiadų istorijoje.
Bet tai dar ne viskas, likus mažiau, kaip pusmečiui iki šios olimpiados pradžios, TOK priėmė sprendimą leisti dalyvauti lytį pakeistusiems asmenims tos lyties varžybose, su kuria dabar jie patys save tapatina. Jie gali ir neatskleisti varžovams savo biologinės tapatybės, todėl vargu, ar sužinosime, kaip jiems šį kartą sekėsi.
Britų spaudoje rašoma, jog šios šalies delegacijoje yra du tokie sportininkai, kurie gimę vyrais, dabar varžysis, o gal jau ir varžėsi kartu su moterimis. Pagal naujas TOK taisykles šie atletai neprivalo atlikti ir chirurginės operacijos. Pakanka metus gerti preparatus su moteriškais hormonais ir prieš varžybas patikrinti testosterono kiekį.
Visi argumentai, kad gimę vyrais turi dar ir fiziologinį privalumą prieš moteris savo rungtyse, atsimuša iki šiol, kaip į sieną. Šios idėjos šalininkai tvirtina, kad tai irgi dar vienas naujas žingsnis, išlaisvinant tikrą žmogaus prigimtį iš jam primestosios.
Toks požiūris vis stipriau ir aktyviau yra stumiamas kai kuriose Vakarų šalyse, ypač tose, kur krikščioniškosios vertybės laikomos pasenusiomis ir atgyvenusiomis. Kas tai, ar ne politika? Bet varžybose juk dalyvauja ir kitų kultūrų žmonės, kuriems tai yra nepriimtina.
Todėl ir vėl kyla klausimas: ar TOK turėtų vadovautis vienoje kurioje nors šalyje, kad ir labai įtakingoje, politikos nuostatomis, ar atsižvelgti į įvairių kultūrų žmonių bei valstybių interesus, suvokiant, kad tai yra tarptautinis bei tarpkultūrinis reiškinys, tik vykstantis sporto aikštelėse bei arenose?
