Tik prieš mėnesį duetu tapę patyrę irkluotojai pasileido į nuostabias lenktynes nuostabioje Rio de Žaneiro vietovėje ir iškovojo pirmąjį svarbų medalį kartu 2000 m porinių dviviečių valčių varžybose olimpinėse žaidynėse.
Lietuviai ilgai virpino nervus pasaulio čempionams ir rekordininkams broliams iš Kroatijos Martinui ir Valentinui Sankovičiams.
Nors favoritų aplenkti nepavyko, už lietuvių nugaros liko kitos keturios finalo įgulos, tarp jų ir bronzą laimėję norvegai Kjetilas Borchas ir Olafas Tufte.
Buvo atiduotos visos jėgos, M.Griškonis ir S.Ritteris bandė gaudyti kvapą po finišo.
Kai po kelių minučių M.Griškonis išlipo iš valties, jis svyravo ir atrodė, jog gali nuvirsti į vandenį nuo siauro betoninio prieplaukos tako.
„Pabaigoje irklavome automatiškai, smegenys buvo išėjusios toli,“ – sakė M.Griškonis. – Nebuvo jokių emocijų, kojos nesilankstė, trūko kvapo. Tik padėkojome vienam kitam už startą, už galimybę startuoti kartu.“
Italo sprendimas pasiteisino
M.Griškonis ir S.Ritteris ketvirtadienį Rio de Žaneire užlipo ant sidabro pakylos, nors į vieną valtį sėdo tik tik prieš mėnesį, kai delnikaulio lūžį patyrė Rolandas Maščinskas.
Jam olimpiada nuplaukė įsivėlus į muštynes, nors pats R.Maščinskas tvirtino, jog krito nuo dviračio Trakuose.
Taip olimpinės viltys galėjo paskęsti ir S.Ritteriui, su R.Maščinsku laimėjusiam visus ryškiausius titulus iki šiol – pasaulio čempionato sidabrą (2013 ir 2015 m.) ir Europos pirmenybių (2011 ir 2014 m.) auksą, o šiemet Europos čempionato bronzą.
M.Griškonis tuo metu žaidynėms rengėsi vienas, bet Lietuvos irklavimo rinktinės konsultantas italas Giovanni Postiglione priėmė rizikingą sprendimą.
Paskaičiavęs, jog taip laimėti medalį tikimybė yra didesnė, italas nusprendė iškelti iš vienvietės M.Griškonį, nors šis pastaraisiais metais buvo ne juokais įsibėgėjęs ir vienas.
2008 ir 2012 m. olimpinėse žaidynėse aštuntu likęs M.Griškonis pernai pirmą kartą laimėjo pasaulio pirmenybių bronzą.
Kartu susigroti valtyje buvo labai mažai laiko.
Iki tol jie buvo bandę irkluoti drauge rengiantis sezonui, bet tai buvo žemo lygio varžybos. Šįkart reikėjo kautis olimpiadoje.
„Susėdome Trakuose, pabandėme ir susiirklavome labai greitai. Neabejojau, kad čia atsirasime (ant medalių pakylos), – sakė M.Griškonis. – Važiavau ir tikėjau.“
„Reikėjo pasišlifuoti, bet abu turėjome daug patirties irklavime. Bendras tikslas nuvedė į šį rezultatą,“ – sakė S.Ritteris.
Kova teikė malonumą
Dabar ir rezultatu, ir plaukimu banguotoje lagūnoje džiaugėsi abu vyrai.
„Lenktynės, kova jose teikė didelį malonumą,“ – pabrėžė S.Ritteris.
Lietuviai ir kroatai nuo pat lenktynių pradžios toli už nugaros paliko kitas keturias valtis.
Nors broliai Sinkovičiai pirmavo, lietuviai kuteno jiems nervus ir net buvo iškišę valties priekį po 1500 m žymės.
Vis dėlto kroatai galingiau finišavo.
„Esame stipresni pirmojoje distancijos pusėje, – taktiką aiškino S.Ritteris. – Žinoma, finiše reikia kovoti iki galo, bet mums buvo svarbu geriau pradėti ir kontroliuoti situaciją.“
M.Griškonis pripažino, kad pabaigoje mintys temo, nes jėgos seko: „Irklavome automatiškai. Smegenys buvo išėjusios toli. Yrėmės prieš vėją, todėl teko dirbti truputį ilgiau.“
Irklavimo varžybas ketvirtadienį stebint 7 tūkst. žiūrovų lietuviai distanciją įveikė per 6 min. 51,59 sek.
Broliai Sinkovičiai buvo greitesni 1,11 sek. Bronzą laimėję norvegai nuo mūsiškių atsiliko 1,86 sek.
„Svarbiausia yra noras, – pabrėžė M.Griškonis. – Ne fizinės savybės, bet psichologinis pasirengimas ir begalinis noras.“
„Susitelkėme į esmę, o ne į smulkias detales,“ – sidabrinę taktiką apibendrino S.Ritteris, ant kurio kojos yra ištatuiruotas hebrajiškas užrašas: „Hayal“. Tai reiškia – karys.
Medalį parveš dukrai
„Lietuvos ryto“ paklaustas kam skirs apdovanojimą, M.Griškonis atsakė akimirksniu: „Aš medalį parvešiu Atėnei.“
Pernai birželį gimusią dukrą M.Griškonis augina kartu su olimpinėse žaidynėse dar startuosiančia maratono bėgike Diana Lobačevske.
Ji į Rio de Žaneirą turėtų atvykti penktadienį ir apsigyvens olimpiniame kaimelyje su laimingu vyru.
Abu irkluotojai taip pat dėkojo savo treneriams, medikams ir kitiems pagalbininkams, padėjusiems ilgoje kelionėje į sidabrą.
„Mūsų darbą sudaro daug krumpliaračių. Jei sukasi vienu metu, tokio rezultato galima laukti,“ – sakė S.Ritteris.
Apie ateitį galvos vėliau
M.Griškonis ir S.Ritteris nematė, kaip į bronzą nuskriejo Donata Vištartaitė ir Milda Valčiukaite, nes tuo metu rengėsi savo startui.
„Šaunu, bet koks medalis yra aukso vertas,“ – sakė M.Griškonis, pridūręs, jog tokios stiprios irklavimo rinktinės Lietuva dar nėra turėjusi.
Jis norėjo džiaugtis ir švęsti medalį ir negalvoti apie ateitį, kai galbūt reikės rinktis – sugrįžti į vienvietę ar toliau plaukti su S.Ritteriu, kurio buvęs porininkas R.Maščinskas netrukus irgi ims irkluoti.
„Turime pailsėti, – sakė M.Griškonis. – Dabar vertiname tik šią minutę, bet darbo buvo įdėta daug, daug treniravomės, kėlėmės naktimis ir rengėme po tris treniruotes kasdien savaičių savaites. Buvo atliktas didelis darbas ir jei norime rengtis dar vienoms žaidynėms, pirmiausia turime pailsėti psichologiškai ir fiziškai.“
