Bet planuotų aukso medalių nebuvo. Rūta Meilutytė 100 m plaukimo finale liko vos septinta, nors ir turėjo parvežti garantuotą medalį.
Čempionės vardo apginti nepavyko ir Laurai Asadauskaitei-Zadneprovskienei, kuriai kortas sumaišė žirgas.
Kodėl Lietuva liko be aukso? Kas pakišo koją į aukščiausius apdovanojimus pretendavusiems sportininkams?
Apie tai „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Lietuva tiesiogiai“ su žurnaliste Daiva Žeimyte kalbėjosi olimpinis čempionas Virgilijus Alekna.
– Olimpiada baigėsi. Kaip įvertintumėte Lietuvos sportininkų rezultatus?
– Medalių yra net keturi, tad pirmas vaizdas iš tikrųjų yra pakankamai geras. Praėjusiose olimpinėse žaidynėse Londone buvo iškovoti penki apdovanojimai, du iš jų – auksiniai, buvo prieškriziniai metai, prieš olimpines žaidynes buvo mažinami finansavimai, sporto srityje – taip pat, bet sportininkai sugebėjo susikoncentruoti olimpinėms žaidynėms ir pasiekti aukštus rezultatus.
Šiose olimpinėse žaidynėse jokių netikėtumų nebuvo. Tiek valstybė savo įsipareigojimus vykdė, tiek Tautinis olimpinis komitetas (LTOK) per ketverius metus turėjo didžiulį potencialą paremti sporto federacijas, paskirstė, rodos, apie 20 mln. eurų. Finansinio nepritekliaus sporto federacijos ir sportininkai neturėtų jausti.
– Sėkmė nusisuko?
– Sunku pasakyti. Tiems sportininkams, kurie labiausiai buvo įvardinami kaip potencialūs nugalėtojai ar medalininkai, nepasisekė. L. Asadauskaitei šiek tiek nepavyko, bet ta sporto šaka nelabai nuspėjama, ypatingai rungtis su žirgais, kur visko pasitaiko.
Labai gaila R. Meilutytės, viltys buvo didžiulės, jos potencialas iškovoti olimpinį apdovanojimą lyg ir buvo realus, bet, matyt, įtakos turėjo tais metais patirta riešo trauma.
– Buvo diskusijų, ar tikrai reikia gailėti sportininkų. Ypatingai po nesėkmingo Rūtos pasirodymo visuomenė skilo į dvi dalis. Vieni sakė, kad sportas yra sportas, nėra čia ko gailėti, kiti sakė: „nebūkime piktdžiugiški ir pikti lietuviai, vis tiek Rūta yra mūsų čempionė, parodžiusi gerus rezultatus praeitoje olimpiadoje“. Kaip elgtis?
– Sportas yra toks dalykas: atrodo, viską gražiai suplanuoji, ant popieriaus viskas gražiai atrodo, bet realybėje, jei visi sportininkai vykdytų savo įsipareigojimus ir planus, olimpinių medalių neužtektų. Yra vienas olimpinis auksas, o į jį pretenduoja daugelis vykstančių į olimpines žaidynes.
Atsiranda intriga, spaudimas. Visi ruošiasi. Vieniems pasiseka, kitiems – ne. Čia ir yra sporto žavesys, nieko negali suplanuoti.
– Šių metų olimpiadoje buvo viena didžiausių delegacijų. Ar kiekybė garantuoja kokybę?
– Dabar visi galvojame tik apie olimpinius medalius. Manyčiau, kad geras rezultatas yra pakliūti į olimpinę rinktinę. Pažiūrėkime, kiek sportininkų siejo viltis su olimpinėmis žaidynėmis, tačiau taip ir liko neišvykę į Rio de Žaneirą.
Išsikovoti teisę ten dalyvauti nėra taip paprasta. Kaip sportininkas esu dalyvavęs penkiose olimpinėse žaidynėse. Gal man šiek tiek mažiau pastangų reikėdavo dėti, kad išsikovočiau teisę dalyvauti olimpinėse žaidynėse, bet per tas penkias žaidynes daug sportininkų dėdavo labai daug pastangų. Tačiau garantijų, kad išvyksi – nėra.
Badmintono mergaitė A. Stapušaitytė ilgą laiką buvo viena koja Rio, bet paskutinėmis dienomis neteko teisės startuoti.
– Jūs, kaip tokio aukšto lygio sportininkas, turbūt nesivadovaujate pozicija: išlošei – gerai, pralošei – irgi gerai?
– Ne. Vykstant į žaidynes turi išsikėlęs tikslą, ko ten vyksti. Nemanau, kad rasime bent vieną sportininką, kurio tikslas buvo tik nuvykti į žaidynes. Kiekvienas, išsikovojęs teisę jose dalyvauti, turėjo lūkesčius, norus ir juos bandė įgyvendinti. Vieniems pavyko, kitiems – ne taip sėkmingai.
Neabejoju, kad visų norai buvo kilnūs ir kiekvienas sportininkas trispalvę norėjo iškelti kuo aukščiau, bet ne visiems pavyko.
– Po kai kurių pasirodymų, ypač po krepšinio rungtynių, buvo kalbama, kad kai kuriems sportininkams reikia psichologo. Šiais metais psichologas vyko, bet buvo tik vienas. Ar čia normalu?
– Sunku pasakyti. Kiek olimpinių žaidynių buvo, kuomet sporto psichologų niekas net nematė. Per savo karjerą nebuvau susidūręs su sporto psichologu varžybose ar prieš varžybas. Galbūt būtų nepamaišę, bet mes nežinojom, kas tai yra.
Tai gan naujas reiškinys Lietuvos sporto padangėje. Vien tai, kad pirmas sporto psichologas vyko į olimpines žaidynes, yra nedidelis žingsnis į priekį. Ką reiškia vienas psichologas, kai yra beveik 70 sportininkų? Kaip suprantu, jų turėtų būti daugiau.
– Po savo plaukimo buvo matyti, kad R. Meilutytė yra labai palūžusi. Ar tokiu atveju psichologas yra būtinas?
– Sporto psichologo paslauga nėra tai, kad nueisi kaip į ligoninę ir gausi pagalbą. Sporto psichologas turi ilgesnį laiką būti su sportininkais. Rūtos atveju jie turėtų bendrauti bent metus, kad puikiai pažintų vienas kitą, galėtų vienas kitu pasitikėti. Tada, manau, bus tas rezultatas.
Jei sporto psichologas tik atvažiuoja į varžybas, nemanau, kad jis gali pakeisti situaciją. Kiekvienas sportininkas yra individualus, kiekvienam pritaikyti tokią metodiką būtų sudėtinga.
– Kone kiekviena federacija turėtų vežtis savo psichologą į tokio lygio žaidynes. Žmogų, kuris pažinotų kiekvieną sportininką, žinotų, kaip jis gali tam tikroje situacijoje sureaguoti.
– Manau, kad pagrindiniai mūsų rinktinės lyderiai turėtų turėti galimybę pasirinkti sporto psichologą, su kuriuo dirbtų. Tai tikrai nepakenktų.
– Prieš olimpiadą buvo prognozuojami 6-7 aukso medaliai, o dabar visi užduoda klausimą, kodėl gi likome be jų. Ar turite atsakymą?
– Reikėtų sudėlioti visus pliusus ir minusus, kas pasiekė, kas ne, kodėl ir tada būtų aiškesnis vaizdas. Valstybė dėjo pastangas, kiekvienais metais sporto finansavimas nebuvo mažinamas, panašiuose rėmuose buvo šiek tiek didinamas, atsirasdavo naujų sporto objektų.
Vieną priežastį, kodėl jų nėra, įvardinti sudėtinga. Aišku, gaila, kad jų nėra. Kroatija, valstybė panaši gyventojų skaičiumi, iškovojo daug medalių ir yra antrame dešimtuke, taip pat Naujoji Zelandija iškovojo 17-18 olimpinių medalių.
Lietuvoje, atrodo, sporto tradicijos yra gan gilios, daug labai stiprių sportininkų, metai prieš olimpines žaidynes daug pasaulio čempionų, apdovanojimų, o olimpinėse žaidynėse ne visada pasiseka.
– O gal mus taip išlepino? Visą laiką keliame labai aukštus reikalavimus sportininkams, bet gal jie nepamatuoti?
– Apdovanojimus ne šiaip planuoja pažvelgę į sportininkus ir galvoja, kad iškovosi. Yra ilgas pasirengimas, keli metai iki olimpinių žaidynių. Jei metus prieš pasaulio čempionatuose iškovoji prizinę vietą, tikrai realu planuoti, kad tai gali pakartoti ir olimpinėse žaidynėse.
Kas per metus gali pasikeisti? Nebent varžovai sustiprėti, bet ir tu gali stiprėti. Manau, pamatavimai yra pagrįsti.
– Kas jus labiausiai nuvylė žiūrint į lietuvių pasirodymus? Dėl ko buvo labiausiai gaila?
– Žmogiškai labai gaila Rūtos, nes mačiau jos triumfą Londono olimpinėse žaidynėse. Kai mergaitė, niekam nesitikint iškovojo aukso medalį, pasipylė ir pažadai– turėsim baseinų, visa kita. Ketveri metai praėjo, bet baseino kaip ir nėra, tik viskas gražiai popieriuje atrodo.
Šiek tiek gaila penkiakovininkų – L. Asadauskaitės, ji patyrusi sportininkė, maniau, kad ji pajėgi iškovoti apdovanojimą, bet viena sporto rungtis gali viską sugriauti.
– O jūsų sritis – disko metikai?
– Abu disko metikai, tiek Zinaida, tiek Andrius, pasirodė pagal savo galimybes. Andrius gal net viršijo mano lūkesčius, nes turėjo pakankamai sudėtingą traumą sezono pradžioje – stresinį kulnakaulio lūžį. Prieš Velykas jam visai nulūžo, buvo dedama plokštelė.
Galvojau, kad jis nesiryš net startuoti olimpinėse žaidynėse, bet vis tik parodė valią ir garbingai iškovojo teisę startuoti finalinėse varžybose. Liko 12-as, bet tai didžiulis nuopelnas, jam tai pirmos olimpinės žaidynės, savotiška žvalgyba.
Tikrai matau potencialą, net neabejoju, kad dalyvaus Tokijo olimpinėse žaidynėse ir dalyvaus ne vienas, bus dar keli disko metikai iš Lietuvos.
Gaila mūsų A. Palšytės. Kai ji šiemet iškovojo apdovanojimą Europos čempionate, tikėjausi, kad galbūt ji jau subrendo ir olimpiniam aštuntukui. Kaip vėliau parodė rezultatai, buvo realu tikėtis. Dar nekalbėjau su Airine, kas nutiko, bet, manau, ji neparodė to, ką galėtų.
– Baigiasi šios žaidynės, prasideda pasirengimas kitoms. Iš kokių klaidų reikėtų pasimokyti?
– Ypatingą įspūdį padarė Irklavimo federacija, irklavimo sporto gimimas. Po Sidnėjaus olimpinių žaidynių ilgą laiką nebuvo tokių aiškių irklavimo akademinėmis valtimis lyderių. Nuo Londono olimpinių žaidynių jie nusprendė pasikviesti Italijos specialistą pagrindiniu treneriu ir pakeisti treniravimo metodiką. Matome rezultatus – dvi valtys iškovojo olimpinius medalius.
Tas sprendimas rodo, kad mums nereikia užsidaryti vien tik Lietuvoje, pasaulyje gali bendrauti, pasikviesti specialistus iš užsienio, naudoti naujas, mums neįprastas treniravimosi metodikas.
Reikia dėti daugiau pastangų, kad Tokijo olimpinėse žaidynėse galėtume iškovoti daugiau medalių nei Rio.
