Treti ėmėsi rimtai nagrinėti, kuri psichologinė mokykla – psichoanalitinė ar bihevioristinė – labiau padėtų mūsų plaukikams susidoroti su nervais. Ketvirti užsimojo iš Lietuvos išguiti arklininkystę ir perrašyti visas liaudies dainas, žodį „žirgelis“ jose pakeičiant mažiau besibaidančiu gyvulėliu.
Ir visi kartu džiaugėsi, kad perskaičiavus iškovotus medalius pagal gyvo svorio kilogramus, atsiprašau, pagal tūkstantį gyventojų, esame daug aukščiau už JAV, jau nekalbant apie tokias gausias, bet olimpinį badmetį nuolat jaučiančias nacijas kaip Indija ar Indonezija. Todėl nenuostabu, kad tokiame emocijų fejerverke nubluko savotiškas vokiečių leidinio „Bild“ užmojis visiškai ignoruoti Rusijos olimpinės rinktinės pasirodymą.
Taip vokiečių žurnalistai pasielgė supykę, kad Tarptautinis olimpinis komitetas ryžosi ignoruoti WADA (tarptautinės dopingo kontrolės asociacijos) raginimą pašalinti Rusijos olimpiečius iš Rio 2016. Kaip tarė, taip ir padarė. Visose „Bild“ spausdinamose medalių lentelėse, varžybų stenogramose, rekordų aprašuose būtum galėjęs su žiburiu ieškoti kai kurių medalininkų. Kas laimėjo pirmą vietą – aišku, kas trečią – irgi. O kas antroje, gali nutuokti tik žinodamas apie šį „Bild“ sumanymą ir dedukciškai išmąstydamas, kad manding ar tik nebūsiąs tai Rusijos atstovas.
Toks sumanymas ragina vagoti kelias minčių kryptis. Pirma – pagaliau rusiško dopingo dalgis užšoko ant vokiško principingumo akmens. Jūs galite iki susivėmimo ryti savo steroidus ir meldoniumus, net išprakaituoti kokį olimpinį žetoną, o mes apie jus nerašysime. Ir pažiūrėsime, kaip jūs patriumfuosite tokioje niekinančioje tyloje.
Antroji kryptis būtų gana filosofinė. Labai seniai vienas mąstytojas pateikė klausimą: ar egzistuoja akmuo, krintantis iš dangaus į dykumą, jei to kritimo niekas nematė? Kitaip tariant, akmuo tarsi ir egzistuoja, bet jei jis neišsaugotas jokiuose žmogiškuose įspūdžiuose, tai kokia toji egzistencija? Ir apskritai ar ji įmanoma už žmogaus pažinimo ribų?
Tema tarsi perdėm filosofinė, tačiau šiais visuotinio skaitymo ir rašymo laikais įgaunanti visiškai naują prasmę. Vis daugiau žmonių ima tvirtinti, kad riba tarp fakto ir nuomonės, tarp įvykio ir pramano, tarp realybės ir virtualybės vis labiau nusitrina.
Tai, kas anksčiau buvo pasveriama, pamatuojama ir pristatoma kaip tikra, dabar gali būti nurašyta kaip viso labo eilinė nuomonė (tuo, beje, puikiai naudojasi tos pačios Rusijos propaganda). Ir, atvirkščiai, tai, kas vyko ir vyksta, tačiau nesulaukia jokio dėmesio, yra nei aktualu, nei tikra. Ir pagaliau trečioji kryptis – kiek apskritai prasmingas toks ignoravimas? Viena vertus, tarsi norisi piktybiniam recidyvistui nurodyti jo vietą po stalu pranešant – gali skeryčiotis, kiek nori, mes aukščiau nei tu, tu mums neįdomus.
Kita vertus, jei įjungsi abejingumo režimą, nei riksmai, nei kiti išsidirbinėjimai niekur nedings. Dar blogiau – jeigu sėdi tokioje kaimynystėje, kai seilių purslai nuo tų klyksmų tave vis aptaško, juk neimsi vaizduoti, kad nieko neįvyko. Todėl tiesa, kaip dažniausiai būna, slypi kur nors per vidurį. Nematyti pasaulyje absoliučiai nieko daugiau, išskyrus tokio dėmesio išsiilgusį sociopatą, kenkia ir fizinei, ir dvasinei sveikatai. Pagaliau pernelyg ilgas „užsiciklinimas“ vien jo tema ilgainiui išugdys visišką imunitetą panašioms naujienoms. Netgi labai blogoms.
Bet ir vaizduoti, kad „tas kažkas“ neegzistuoja, yra beprasmiška. Taip, „tas kažkas“ pasinervins, tačiau į doros kelią tikrai neatsivers. O neatsivertęs ieškos kitų būdų įsiprasminti.
Tikėtina, daug blogesnių, nei apsiryjant dopingo prieš olimpiadą. Per kurią, beje, bent jau neįsiliepsnojo liūdnai pranašautas rusenantis Donbaso okupacijos konfliktas. Rusenantis nepriklausomai nuo to, kiek jį norėtum ignoruoti ir kiek norėtum vietoj to kalbėtis apie neklusnius arklius ar neatrastus psichologus.
