Juos Vilniaus oro uosto laukimo salę užpildę sirgaliai pasitiko daina „Ant kalno mūrai“, bet ją kiek perdarė.
„Ant kalno mūro, iriasi lietuviai“, – dainavo jie.
Sportininkams beliko stovėti ir pilnomis nuostabos akimis priimti vieną sveikinimą po kito.
Daina nuskambėjo dar tris kartus.
„Kažkokio sutikimo tikėjomės, bet kad tokio... Didelis ačiū, nesijaučiu sugrįžęs į save. Čia draugai, pažįstami, artimi žmonės padarė tokį siurprizą... Neturiu žodžių“, – braukdamas prakaitą nuo kaktos kalbėjo A.Lankas.
„Kažkas nerealaus, kai pamatėme, kiek čia mūsų laukia... Tikrai nesitikėjome. Nerealu“, – nustebęs buvo ir E.Ramanauskas.
Irkluotojai jau buvo palikę euforiją užnugaryje, tačiau dabar ir vėl skrajoja.
„Buvome jau pamiršę tą džiaugsmą, bet po tokio sutikimo dar savaitę nepamiršime ir skraidysime ant sparnų“, – nusijuokė A.Lankas.
„Dar ilgai nepamiršime, tai buvo kažkas unikalaus. Tas jausmas ir emocija turbūt išliks visam gyvenimui“, – džiaugėsi E.Ramanauskas.
Būtent šių žmonių palaikymas, žinutės ir mažas spaudimas iš šalies prisidėjo prie jų laimėjimo – patys sportininkai prieš žaidynes nesitikėjo tokio rezultato.
„Peržiūriu įrašą ir stebiu, kaip čia mums pavyko. Prieš gerą mėnesį negalėjome pasvajoti apie bronzą. Buvo sunkus metas, kai kažkas vis nepavykdavo. Sezonas buvo nežinioje. Nežinojome savo pajėgumo. Bronza yra žiauriai gerai“, – vienas kitą papildydami sakė irkluotojai.
A.Lankui – 30 metų, o E.Ramanauskui – 31-eri. Sportininkai kartu irkluoja jau nuo dvylikos, bet pripažįsta, kad olimpinės bronzos galėjo ir nebūti – anksčiau jie buvo nereikalingi.
„Pradėjome nuo dvylikos metų sportuoti. Iš pradžių tai buvo pasižaidimas. Po metų pradėjome startuoti vaikų varžybose, iškovojome pergales visame Pabaltyje.
Aštuoniolikos išvažiavome į pasaulio čempionatą, likome šešti. Buvo ne toks požiūris į jaunus sportininkus, nebuvome reikalingi, tad nusprendėme skirti laiką mokslams.
Padarėme pertrauką – aš ketverių, Aurimas penkerių metų. Vėliau po truputį iš hobio perėjome į rimtas stovyklas ir štai stovime čia“, – ilgą kelią nupasakojo E.Ramanauskas.
Jie jau penkiolika metų irkluoja kartu, tad pykčių neišvengia.
„Ir dabar yra tų pykčių. Pykstamės dėl visko. Gal tai ir varo į priekį“, – kvatojo A.Lankas.
Nuo kitų žaidynių jų rungties gali nebelikti olimpiniame žemėlapyje, bet atletai tikisi tęsti karjerą ir jau svajoja apie kelionę į Japoniją.
„Mus tai labai stipriai liečia ir apie tai kalba seniai. Dar niekas neaišku. Jeigu kažkas keisis, bandysime prisitaikyti. Rankų tikrai nenuleisime. Dar negalvojame apie tai.
Tikiuosi, kad bus mūsų rungtis toliau. Nemesime sporto, esame pakankamai stiprūs visame pasaulyje. Dėsime maksimalias pastangas“, – žadėjo irkluotojai.
Kartu su jais skrido dar vienas irkluotojas Henrikas Žustautas ir šuolininkė į aukštį Airinė Palšytė. Šiems žaidynės nebuvo tokios sėkmingos – H.Žustautas vienviečių kanojų 200 m sprinte užėmė vienuoliktą vietą, o finale 193 cm aukščio neįveikusi A.Palšytė pasidalino 13-15 vietas.
Su sportininkais grįžo ir Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) vadovė Daina Gudzinevičiūtė.
Ketvirtadienį į Lietuvą paskutinieji grįš lengvaatlečiai ir penkiakovininkai.
