Michaelas Phelpsas šįmet vėl klausėsi jo patarimų. Po olimpinių žaidynių plaukimo varžybų jis ilgai kalbėjosi su Katie Ledecky.
Lietuviu save laikantis 55 metų Genadijus Sokolovas yra gerai pažįstamas JAV plaukimo superžvaigždėms ne tik dėl sukurtos ir ištobulintos unikalios įrangos – po vandeniu filmuojančios vaizdo kameros, plaukimo greičio ir jėgos matavimo aparato bei kompiuterio.
Iš Kauno kilęs sporto mokslininkas testuoja JAV atletus, analizuoja jų rezultatų ir sportinės formos kreives ir teikia siūlymus klientams, tarp kurių yra ir 28 olimpinius medalius per karjerą laimėjęs M.Phelpsas, ir jo treneris Bobas Bowmanas.
Rio de Žaneire JAV rinktinės aprangą vilkėjęs G.Sokolovas patarimais daugiausia padėjo šiuolaikinės penkiakovės varžybose startavusiems amerikiečiams.
Tačiau jam rūpi ir lietuviai – Kolorado Springe su žmona Birute šaknis įleidęs plaukimo profesorius praėjusį lapkritį Kaune savo unikalia aparatūra fiksavo Lietuvos geriausių plaukikų ir penkiakovininkų plaukimo techniką ir teikė jiems rekomendacijas.
Pavasarį Kolorado Springse jis dirbo ir su penkiakovininke Laura Asadauskaite-Zadneprovskiene.
– Ar ne keistas jausmas: esate kaunietis, bet olimpinėse žaidynėse dirbote JAV komandai? – „Lietuvos rytas“ paklausė G.Sokolovo.
– Iš pradžių buvo keista, kai 2000 metais atvykau į Jungtines Valstijas, kai vykau į Sidnėjaus ir Atėnų olimpines žaidynes.
Dabar jau įpratau – net sunku pasakyti, už kurios šalies sportininkus labiau sergu. Žinoma, esu Lietuvoje gimęs ir užaugęs, ten dirbęs daug metų. Lietuvoje gyvena mano tėvai, turiu draugų.
Tačiau dabar turiu daug darbų JAV olimpinėje komandoje.
– Kokios jūsų pareigos JAV šiuolaikinės penkiakovės komandoje?
– Esu aukšto lygio sportininkų parengimo direktorius. Mano pareigos – treniruočių planavimas, stovyklų organizavimas, testavimas, mokslinė veikla.
Dirbdamas su treneriais ir sportininkais esu atsakingas už treniruočių planą, nustatau atsigavimo po krūvių sąlygas. Šiuolaikinėje penkiakovėje plaukimas – tik viena rungtis, bet ir kitur naudojame mano aparatūrą. Taip pat stebiu, kaip sportininkai atsigauna po krūvių, po fechtavimosi ar bėgimo rungčių. Įdirbis yra didelis.
Be to, bendradarbiauju su JAV plaukimo ir triatlono komandomis.
– Kaip manote, kodėl Rio de Žaneire net dešimt penkiakovininkų – 6 moterys, 4 vyrai – nesusitvarkė su žirgais?
– Jau per žirgų atranką olimpinėms varžyboms buvo matyti, jog net ir geriems raiteliams, dažnai jojantiems su šiais žirgais, kilo sunkumų.
Tačiau visi žirgai perėjo testus ir buvo parengti varžyboms.
Tačiau penkiakovininkai nežino burtais jiems tenkančio žirgo, nes gauna jį tik likus 20 minučių iki savo starto. Sudėtinga perprasti sunkiau valdomą žirgą per tiek mažai laiko.
– Ar pritariate Edvino Krungolco nuomonei, jog labiau meistriškumo spragos nei žirgų kokybė lėmė tokius rezultatus žaidynėse?
– Daug lemia tai, kad ne visi žirgai lengvai suvaldomi.
Net tokios penkiakovės meistrės kaip olimpinės čempionės L.Asadauskaitė-Zadneprovskienė ir Lena Schöneborn nesusitvarkė.
Tikrai nemanau, kad tokio lygio sportininkėms trūksta meistriškumo.
Žinoma, klaidų neišvengė ir jos. Tačiau joms tikrai kliuvo sunkiau valdomi žirgai.
Jei sportininkams suteiktų antrąją galimybę joti žirgais kitą dieną, jie geriau žinotų, kaip išvengti klaidų.
Prieš Laurą tuo pačiu žirgu jojo ir jauna nepatyrusi egiptietė. Ji irgi nepelnė nė taško, nukritusi nuo žirgo du kartus.
Nėra abejonių, kad po tokio jojimo žirgas buvo išsigandęs – tai sukėlė Laurai papildomų bėdų.
– Vis kalbama apie permainas šiuolaikinėje penkiakovėje, kad ji išsilaikytų olimpinėje programoje. Net svarstytos idėjos žirgus keisti dviračiais. Ką apie tai manote?
– Penkiakovė ir stipri tuo, kad išlaiko savo olimpines tradicijas.
Ši sporto šaka buvo atgaivinta pagal senovės Graikijos olimpiadas, per kurias kariai rodydavo savo gabumus penkiose rungtyse: bėgimo, disko metimo, šuolio į tolį, ieties metimo ir imtynių. Tai buvo įgūdžiai, svarbūs tų laikų kariams.
Kai buvo sukurta šiuolaikinė penkiakovė, buvo pasirinktos penkios rungtys, svarbios XX amžiaus pradžios kariams.
Dviračių sportas niekada nebuvo svarbus įgūdis nei šių laikų kariams, nei kariams prieš šimtą metų, kai šiuolaikinė penkiakovė buvo atkurta kaip olimpinė sporto šaka. Taigi tradicija turėtų būti tęsiama.
– Prieš olimpines žaidynes nujautėte Rūtos Meilutytės prastą pasirodymą. Kokie buvo jūsų argumentai?
– Pažiūrėkite į statistiką.
2013 metais ji plaukė geriausiai, pasiekė pasaulio rekordą (1 min. 4,35 sek.). Bet kitais metais pasaulio pirmenybėse trumpajame baseine ji jau pralaimėjo jamaikietei Aliai Atkinson. Jau tada buvo matyti, kad rezultatai prastėja.
2015 m. ji plaukė dar lėčiau. Šiemet sezono metu plaukė per 1 min. 5,7 sek., bet olimpiadoje rezultatai buvo prastesni.
Rezultatų dinamika parodė – kažkas yra negerai.
Priežasčių gali būti įvairių. Treniruočių metodikoje paprastai reikia permainų. Sunku, nuolat darant tą patį, tikėtis proveržio.
Dar Albertas Einsteinas yra pasakęs: kartoti tuos pačius tyrimus ir tikėtis skirtingų rezultatų yra beprasmiška ir kvaila.
Jei nori, kad rezultatai augtų, reikia naujo sukrėtimo. Praverstų moksliniai tyrimai – reikėtų išanalizuoti, ar reikia daugiau jėgos, ar didesnių krūvių. Po testų viskas paaiškėtų.
Pastaraisiais metais nedariau testų Rūtai. Matau, kad jos greitis vis dar neblogas, bet jo nebepavyksta išlaikyti antrojoje distancijos pusėje. Anksčiau galėdavo, dabar – nebe.
Jei treniruojiesi visada taip pat, naivu tikėtis kito rezultato. Dažniausiai jie prastėja. Reikia ko nors nauja.
– Ar Rūtai būtų verta pasidairyti trenerio JAV?
– Ten yra daug gerų trenerių, bet nežinia, pas kokį pateksi. Ar tiks jo sistema?
Dažniausiai treneriai laikosi savo treniruočių metodikos, tikėdami, jog viskas bus gerai.
Kita vertus, atėjus pas naują trenerį laukia nauji iššūkiai, nauji pratimai, kitokios treniruotės.
Tai nereiškia, kad reikia dažnai keisti trenerį.
Bet būtų gerai, kad treneris suprastų, jog fizinis krūvis turėtų būti sukrėtimas.
– Konsultuojate ir M.Phelpsą, kuris po žaidynių pareiškė baigiantis savo įspūdingą karjerą. Ar jis dar galėtų sugrįžti, kaip jau sykį buvo?
– Jis – unikalus sportininkas, iškovojęs jau 23 aukso medalius.
Galėtų dar ne vienus metus plaukti greitai. Bet tam reikia daug laiko ir energijos.
M.Phelpsas plaukia jau 25 metus. Kai plaukimui paskiri ketvirtį amžiaus, sunku sugrįžti. Pinigai jo neįkvepia, medaliai – irgi.
Kai laimi 15 ar 20 medalių, turbūt nelabai atsimeni, kur ir koks medalis yra laimėtas. (Šypsosi.)
Jis rado paskatų šioms žaidynėms, bet sekdamas jo rezultatus matau, kad pernai plaukė greičiau nei šiemet. Tai daugiausia dėl šeiminių priežasčių: gimė sūnus, nori daugiau laiko praleisti su šeima.
Nepaisant to, jis iškovojo Rio de Žaneire penkis aukso medalius (du asmeninėse varžybose, tris – estafetėje su JAV rinktine. – Red.).
– Kas lėmė, kad JAV olimpinė delegacija laimėjo daugiausia medalių bendrojoje įskaitoje (121, iš jų – 46 aukso)?
– Kuo didesnė šalis, tuo daugiau galimybių surasti talentingų sportininkų.
Be to, JAV yra aukšto lygio studentų ir vidurinių mokyklų moksleivių sportas, puikios treniruočių bazės, sporto ir tyrimų srityse taikomos naujausios technologijos.
Pavyzdžiui, kai kurie JAV universitetai turi tiek pat 50 metrų ilgio baseinų, kiek visa Lietuva.
– Ar JAV dominuos ir Tokijuje per 2020 metų olimpines žaidynes?
– Manau, kad taip. Nors JAV valdžia tiesiogiai neremia aukšto meistriškumo sporto, valstybės pinigai ateina į universitetus ir vidurines mokyklas, kuriose dirba daugybė trenerių ir sportuoja milijonai jaunų žmonių.
Dauguma jaunų atletų svajoja patekti į universitetų sporto komandas – tada jiems nereikia mokėti už studijas universitete. Be to, atletai gauna stipendijas, iš kurių gali pragyventi.
Tai – didelė paskata jauniems sportininkams treniruotis. Tėvai irgi būna suinteresuoti mokėti už vaikų treniruotes, nes taip gali sutaupyti šimtus tūkstančių dolerių vėliau – nemokėdami už savo atžalų studijas.
– Ar Lietuvos šiuolaikinės penkiakovės arba Plaukimo federacijos nesiūlė prisidėti prie jų?
– Ne, bet aš nelabai ir galėčiau – esu labai užsiėmęs JAV.
Galėčiau būti nebent konsultantas. Visame pasaulyje konsultuoju plaukikus, dirbu Tarptautinės plaukimo federacijos ekspertu, vedu seminarus įvairiose šalyse.
– Ateityje neplanuojate grįžti į Lietuvą?
– Kol kas tikrai ne. Bet niekas nežino likimo posūkių.
JAV dar liko daug neįgyvendintų projektų – kuriame aparatūrą, kompiuterių programas. Nuolat vienas darbas veja kitą.
