30-metis G.Pavliukianecas vyksta į parolimpines žaidynes Rio de Žaneire, bet nesitiki, kad grįžus iš jų Ašmenėlės gatvė Pavilnyje bus nors kiek pasikeitusi.
„Trejus metus čia aš gyvenu ir viskas tik prastyn“, – atsiduso sportininkas.
Vasarą kilo dulkių stulpai, rudenį laukia gilios duobės ir neišbrendamas purvynas, žiemą gyventojams patiems teks pirkti druską, nes kelininkų technikos laukti neverta.
Tiesa, savivaldybė skirtų pusę lėšų Ašmenėlės gatvės remontui, tačiau kitą pusę turėtų sumokėti gyventojai.
Tai – didžiuliai pinigai, todėl sodininkų bendrijos nariai paprašė, kad leistų gatvę tvarkyti nerengiant sudėtingo ir brangaus projekto. Valdžia užsispyrė – ne, taip negalima.
Rūpinosi ne vien savimi
Puskilometrio ilgio Ašmenėlės gatvė G.Pavliukianecui įsipyko iki gyvo kaulo, tad laišką savivaldybei jis pradeda taip: „Iki namų tenka bristi per balas arba klampoti per purvynus.
Šį rudenį jau penktą kartą atstovausiu Lietuvai parolimpinėse žaidynėse. Dalyvauju pasaulio, Europos ir parolimpinėse žaidynėse. Turiu ne vieną valstybinį apdovanojimą.
Niekada niekam nesiskundžiau dėl prastų gyvenimo sąlygų ar kokių problemų, bet jau dabar baigėsi kantrybė.“
Su Lietuvos rinktine G.Pavliukianecas apkeliavo pusę pasaulio, tačiau tokių gatvių kaip Ašmenėlės, anot jo, galima pamatyti tik skurdžiausiose šalyse.
Rašydamas laišką valdžiai G.Pavliukianecas sakė rūpinęsis ne tik savimi: jam graudu, kad per purvynus brenda moksleiviai, pagyvenę žmonės: „Tai pasityčiojimas.
Gyvename sostinėje, mokame mokesčius, o gatvės kaimuose geresnės nei didžiausiame Lietuvos mieste.“
Dar baisesnės šalutinės gatvės. G.Pavliukianecas stebėjosi – kur tai matyta, kad aplinkinių namų gyventojai į duobes priversti krauti plytgalius, statybos atliekas? Žinoma, tai negerai, bet ką daryti?
Renka pinigus druskai
Kai G.Pavliukianeco laiškas prieš savaitę nukeliavo į savivaldybę, jau kitą dieną į Ašmenėlės gatvę atvažiavo greideris. Anksčiau netgi jį būdavo sunku prisišaukti, duobes technika palygindavo vos vieną ar tris kartus per metus.
Bet tai – ir viskas. Kai sausa, gatvė nežmoniškai dulka kaip dulkėjusi, aplink ją medžių ir krūmų lapai ne žali, o pilki.
Ši vasara buvo lietinga. Tad visa gatvė buvo išmušta duobutėmis, kurių aplenkti pėsčiajam niekaip nepavykdavo. Tad batą keliaujant ne kartą tekdavo statyti į vandenį.
G.Pavliukianecui baisu pagalvoti, kaip teks pasiekti namus, kai pašals.
Nors įrengtas nuolydis, iškasti grioviai, vanduo į juos nenubėga.
Kai susimaišęs su moliu jis sušąla, gatvė būna ypač slidi.
„Kartą prasilenkiant su kitu automobiliu mūsų mašina jau įvažiavo į griovį. Tai patirti teko ir kaimynams. Absurdas – žiemą kaimynai renka pinigus, kad pabarstytų gatvę, kuri priklauso miestui“, – piktinosi aklųjų riedulio čempionas.
Šviesu tik naujakuriams
Kita bėda – Ašmenėlės gatvėje visai nėra apšvietimo.
Ašmenėlės gatve galima pakliūti į Kalnėnus, kur kyla prabangūs kotedžai.
G.Pavliukianecui graudu – ten apšvietimas įrengtas pradėjus statyti pirmuosius namus. O Ašmenėlės gatvės gyventojai tegu klaidžioja sutemus.
Negana to, Kalnėnų naujakuriai namus pasiekia Ašmenėlės gatve. Kad greičiau įveiktų duobėtą ir dulkėtą gatvę, jie automobiliais lekia daug greičiau, nei leistina.
Į statybas Kalnėnuose Ašmenėlės gatve važiuoja ir statybininkų sunkvežimiai, nes Minsko plentu pasiekti šį rajoną jiems nepatogu. Tad sunkiasvorė technika dar labiau išmala gatvę.
Atsiprašo už nepatogumus
„Atsiprašome už patirtus nepatogumus“, – tokia būna standartinė atsakymo iš savivaldybės pabaiga, kai Ašmenėlės gatvės žmonės kreipiasi prašydami pagalbos.
Anot savivaldybės atstovų, žvyrkelių lyginimo darbai atliekami 1–3 kartus per sezoną. Tokia tvarka. Tad Ašmenėlės gatvės gyventojai tegul dėl duobių nesiskundžia.
Dėl dulkių nėra kuo kvėpuoti? Savivaldybės Miesto ūkio ir transporto departamentas neturi duomenų apie dulkėjimą mažinančių priemonių kainas, nes tokių medžiagų Vilnius nenaudoja.
Savivaldybė ir vėl nenudžiugino – jeigu nori žvyrkelį padengti dulkėjimą mažinančiomis priemonėmis, iš pradžių reikia sustiprinti gatvės konstrukciją.
Tačiau tokios priemonės trumpalaikės, tad gatvę ir vėl teks lyginti greideriu.
Todėl dulkėjimą mažinančių medžiagų tvarumo laikas yra tik apie penkis mėnesius. Tai reiškia, kad darbai turėtų būti atliekami bent du kartus per metus.
Ir vėl – „Atsiprašome už patirtus nepatogumus“, kartu primenant, kad Vilniuje yra apie 500 kilometrų neasfaltuotų gatvių. Trumpai tariant, nesiskųskite, ne jūs vieni kenčiate.
Siūlė atvažiuoti riedžiu
Ašmenėlės gatvės gyventojai skundžiasi jau seniai. Saulius Prielgauskas dar buvusį merą Artūrą Zuoką kvietė pasivažinėti riedžiu – miesto vadovas turės ką parodyti feisbuko lankytojams.
Kviesdamas merą S.Prielgauskas neslėpė, kad gatvę įveikia tiktai visureigiai, nes mažesni automobiliai klimpsta. Tai tegul A.Zuokas pasivažinėja ir pats įvertina, koks tai malonumas.
Apie sunkiai įveikiamą gatvę buvo informuota ne tik savivaldybė, bet ir bendrovė „Grinda“, tačiau rezultato iš to jokio.
Į priekaištus tada savivaldybės atstovai atšovė, kad lėšų visoms gatvėms sutvarkyti nėra.
Dėl jų stygiaus daugiausia dėmesio skiriama pagrindinėms ir miesto transporto eismo gatvėms.
Jaunimas nenori mokėti
Ašmenėlės gatve naudojasi sodininkų bendrijų „Avalynininkas“ ir „Riešutas“ gyventojai. Pastarosios pirmininkas Simonas Vaškevičius, išgirdęs klausimą apie asfaltavimą, atsiduso.
Jo žodžiais, tai ilga istorija, o jos pabaigos nematyti. Mat sodininkai niekaip nesutaria, kurią gatvę geriau asfaltuoti – Ašmenėlės ar vieną Gurių Sodų.
Tiesa, Ašmenėlės gatvei pasisekė, nes ji vienintelė gali būti asfaltuojama savivaldybei skiriant pusę lėšų. Kitos nė to negautų. Tačiau bėda yra tai, kad ji driekiasi dviejų sodininkų bendrijų teritorija.
Be to, savivaldybė įspėjo, kad rekonstruojant gatvę prireiktų 3 metrų žemės servituto, ir sodininkai stojo piestu.
Tad „Avalynininko“ sodininkai savo atkarpą nusprendė asfaltuoti vieni, bet savivaldybė pareikalavo parengti projektą. Kol kas sodininkams nepavyko išsiderėti, kad šie darbai būtų atliekami supaprastintu būdu.
„Lengviau pasiskųsti, o ne pinigus surinkti“, – tvirtino S.Vaškevičius. Jam sunkiai pavyksta surinkti ir po 105 eurus, kad Ašmenėlės gatvėje būtų įrengtas bent apšvietimas. O gatvės asfaltavimas – tai dar didesni pinigai.
„Riešuto“ teritorijoje daug sklypų priklauso vyresnio amžiaus vilniečiams. Tačiau didesnė bėda – ne jie. „Pensininkai traška braška, bet pinigus sumoka. O jaunimas už nieką nenori mokėti“, – skundėsi bendrijos pirmininkas.
