„Aš norėčiau, kad šie medaliai įkvėptų Lietuvos neįgaliuosius žmones – ypač vaikus, paauglius – siekti nugriauti nematomas sienas. Kad jie išeitų iš namų, eitų į baseinus, stadionus, kad drąsiai užsiimtų veikla. Nebūtinai sportu.
Juk ir Andrea Bocelli aklas, bet tapo pasaulinio garso žvaigžde. Tegu žmonės išjuda iš namų ir pradeda drąsiai kautis su savo likimu ir siekti savų tikslų“, – vakar kalbėdamas su „Lietuvos rytu“ telefonu iš Rio de Žaneiro sakė G.Pavliukianecas.
40-metis vyras Rio de Žaneire pasiekė savo tikslą, kurio vaikėsi devyniolika metų – nuo tada, kai pradėjo žaisti aklųjų riedulį (golbolą).
G.Pavliukianecas buvo laimėjęs Sidnėjaus ir Pekino parolimpinių žaidynių sidabrą, o Rio de Žaneire įvarčiais nutiesė kelią Lietuvai ant aukso pakylos.
Karolio Levickio treniruojami lietuviai parolimpinėse žaidynėse laimėjo visas septynerias rungtynes, tarp jų ir finalą, kuriame 14:8 nugalėjo JAV komandą.
35 įvarčius turnyre pelnęs G.Pavliukianecas finale įrideno aštuonis ir dabar ramia širdimi planuoja pasitraukti iš golbolo, kuriam atidavė tiek metų.
– Genrikai, esate laimėjęs su Lietuvos komanda Sidnėjaus ir Pekino žaidynių sidabrą. Kuo ši ekipa buvo kitokia, kad pirmą kartą iškovojo parolimpinių žaidynių auksą? – „Lietuvos rytas“ paklausė G.Pavliukianeco.
– Į Sidnėjų atvykome labai jauni – vos spėjome įšokti į žaidynių traukinį.
Pekine komanda jau buvo patyrusi ir subrendusi, tačiau sėkmė nusisuko – pergalė išsprūdo paskutiniu momentu.
Rio de Žaneire mūsų komanda pagaliau turėjo gerą junginį – jaunystę ir patirtį.
– Laimėjote visas 7 rungtynes, bet pergalė finale prieš JAV nebuvo sunkiausia. Kas lėmė, kad per lemiamą mačą žaidėte geriausiai?
– Ir aš, ir treneris prieš rungtynes kalbėjome, kad dirbome ketverius metus šiam tikslui, o liko 24 minutės. Lyginant su ketveriais metais, tai labai mažai. Todėl visi nusiteikėme ir sunkiai dirbome.
– Pats žaidėte traumuota ranka, bet tapote rezultatyviausias. Kaip tai pavyko?
– Žaidžiau su specialiais tvarsčiais, gėriau nuskausminamuosius ir uždegimą slopinančius vaistus. Pats įvarčių neskaičiavau. Man tai nerūpėjo.
Esu tapęs rezultatyviausiu žaidėju įvairiose varžybose ir anksčiau. Man svarbiau buvo komanda – kad vyrai susikauptų ir septyneriose rungtynėse atiduotų visą širdį.
– Koks jausmas čiupinėti taip lauktą parolimpinių žaidynių aukso medalį?
– Keista, bet išskirtinio jausmo nejutau. Galbūt nebemoku džiaugtis pergalėmis? Gal jau tapau per senas?
Žinojau, kad noriu šio aukso medalio, ir tiek. Esu buvęs pasaulio ir Europos čempionu, bet šio titulo trūko kolekcijoje, labai jo troškau.
– Kalbėjote, jog šis turnyras jums bus paskutinis. Gražesnės pabaigos neįmanoma įsivaizduoti, bet galbūt aukso medalis gali tapti ir paskata tęsti titulų medžioklę?
– Esu pasakęs, kad tai paskutinis mano turnyras. Penkerios žaidynės, visi kiti čempionatai ir titulai – aš nežinau, kas dar tiek patirs, nors ir linkiu to.
Tačiau ateina noras skirti daugiau laiko sau ir šeimai. Noriu pailsėti, nes per savo sportinę karjerą tik dukart atostogavau vasarą.
– Kas slypi už tų septynių pergalių – jūsų treniruočių sąlygos Skroblų gatvėje Vilniuje nėra išskirtinės?
– Sąlygos nėra prastos, salė sutvarkyta, už tai esu dėkingas mūsų klubo „Šaltinis“ vadovui Raimondui Šimkui.
Grindys pritaikytos mums žaisti, gauname reikiamą laiką žaidimui.
Įprastai treniruojamės kas vakarą, o per stovyklas – dukart per dieną.
– Kaip derinate darbą aklųjų bibliotekoje ir golbolą?
– Darbas bibliotekoje prasideda pusę aštuonių ryto ir baigiasi pusę penkių vakaro. Penktą vakaro einu į treniruotę, kuri trunka pusantros valandos.
Tada su žmona važiuojame namo. Žmona dirba kitame bibliotekos skyriuje. Tai patogu – kol aš sportuoju, ji nueina į parduotuvę, sprendžia buitinius klausimus.
– Gyvenate Pavilnyje, dulkinoje Ašmenėlės gatvėje. Neseniai paviešintas jūsų laiškas savivaldybei nepakeitė jos būklės. Gal parolimpinio čempiono titulas ką pakeis?
– Gavau atsakymą iš savivaldybės, kad Vilniuje yra 500 km nesutvarkytų gatvių.
Mūsų gatvė nėra reprezentacinė, ji nebus tvarkoma skubiai – gal po dešimties metų. Tik gatvės, kuriose gyvena koks politikas ar geras jo draugas, sutvarkomos greitai.
Mūsų gatvė buvo išlyginta greideriu, bet dulkės liko – pravažiavus mašinai lieki visas baltas.
– Kaip manote, ką pakeis jūsų komandos ir lengvaatlečio Mindaugo Biliaus pergalės Rio de Žaneire?
– Tikiuosi, kad pavyks išjudinti neįgaliųjų sąstingį. Nežinau, kiek Lietuvoje yra neįgalių vaikų ir paauglių, kurie norėtų sportuoti, bet nedrįsta.
Galbūt jų tėvai supras: jei vaikas neįgalus, tai dar nereiškia, kad jis negali pasiekti rezultatų.
Labai noriu, kad tie vaikai neliktų uždaryti, kad jie eitų į būrelius, ieškotų pradinių taškų, kur galėtų siekti ko nors svarbaus.
Daug kas kalba, kad parolimpinės žaidynės yra tarsi pramoga, kad tai yra invalidų šou. Nė velnio tai ne pramoga.
Į žaidynes sunku patekti, atranka griežta, kvotomis niekas nesimėto. Ir į golbolo varžybas nepateko daug stiprių komandų.
Manau, kad jei būtų galimybė, parolimpinėse žaidynėse startuotų ne keturi ar penki, o dešimt tūkstančių atletų. Juo labiau kad ir rezultatų būna aukštų – pavyzdžiui, 100 m neįgalus žmogus nubėga greičiau nei per 12 sekundžių.
- M.Bilius po pergalių rėžė daug kritikos Lietuvos parolimpinio komiteto prezidentui Vytautui Kvietkauskui dėl neveiksnumo. Ką apie tai manote?
– Nemėgtu kištis į politiką, bet Mindaugo žodžiuose yra tiesos. Galbūt jie su pareigomis nesusitvarko taip, kaip mes įsivaizduojame. Norėtume daugiau dėmesio mums, o ne televizijos kameroms. Jei aš būčiau prezidentas, nežinau ar važiuočiau pats į žaidynes, ar geriau skirčiau vietą žmogui, kuris čia atvažiuotų dirbti.
Prezidentas kalbėjo, kad turistų nesivežame, bet man regis, buvo žmonių, vietoj kurių mums būtų labiau pravertę treneriai ar pagalbininkai.
Pavyzdžiui, mūsų komandoje šeši žaidėjai beveik nieko nemato. Mums padeda trys matantys, bet jų – per mažai. Vien pietūs trukdavo pusantros valandos, nes kiekvieną žaidėją reikia pravesti pro valgyklą, įdėti pavalgyti, palydėti prie stalo. Kol trys valgo, kiti trys turi laukti – tai atima daug laiko. Be to, neturime varžybų skauto, kuris filmuotų varžovų žaidimą.
Prašydavome kitų komandų techninių darbuotojų pagalbos, bet kartais pamiršdavo kamerą įjungti, kartais įjungdavo tik antrajame kėlinyje. O kas liečia V.Kvietkauską, aš vieno atsakymo neturiu. Žinau tik, kad nepakeičiamų nėra, kad galėtų atsirasti žmogus, kuris labiau pasirūpinti neįgaliaisiais atletais.
- Gal tokiu galėtų būti auksą ir sidabrą žaidynėse iškovojęs M.Bilius?
– Aš apie tai negalvoju. Labiau norėčiau grįžti į Lietuvą ir pailsėti po sunkaus sezono, nes jis buvo vienas sunkiausių per mano karjerą.
– Kaip ilsėsitės?
– Norėčiau susitikti su draugais Lietuvoje. Su žaidėjais, kurie nepateko į rinktinę ir galbūt viduje turi nuoskaudų.
Norėčiau pabendrauti, papasakoti jiems, praleisti daugiau laiko su šeima ir giminėmis. Aplankyti motiną kaime, kur visi kalba apie mūsų medalius.
Esu eilinis žmogus, noriu pasikalbėti, papasakoti įspūdžius.
- Ką papasakosite jiems dar?
– Apie tai, kad žaidynėse dalyvavo milžiniškas neįgaliųjų žmonių kiekis. Čia jų daug ir įvairių – paralyžuotų, su neišsivystytomis rankomis ir kojomis. Bet nėra nė vieno, kuris įžeidinėtų ar stumdytų.
Kažkas užvažiavo ant manęs su vežimėlio ratais ir sustojo ant kojos. Sakau: „Atsiprašau, jūs man ant kojos užvažiavote“. Kažkam pats tuščią padėklą iš rankų išmušiau – su jais pasijuokėme ir išsiskyrėme be pykčio.
Nepaisant pergalių ir pralaimėjimų, žmonėms tai buvo šventė, kurioje jiems nereikia varžytis kitų.
O jei dar kažką laimi, jie pasijaučia pilnaverčiais visuomenės žmonėmis, pasijaučia reikalingi.
Kiek žinau, Didžiojoje Britanijoje vienas kanalas rodė britų varžybas, skaičiau kad kai kurios kaimyninės šalys transliavo saviškių startus.
- Norėtumėte, kad taip būtų ir Lietuvoje, ar ne?
– Bent jau Lietuvos sportininkų rungčių vaizdo įrašus, kad parodytų.
Manau, kad nė vienas lietuvis nesupyktų, jei parodytų, kaip lietuviams sekasi atstovauti savo valstybę. Juk mūsų – tik saujelė. Daug eterio laiko neužimtume.
– Kaip reagavote į šalies vadovų pažadus – premjeras Algirdas Butkevičius pirmadienį pažadėjo dusyk aukštesnes premijas parolimpinių žaidynių prizininkams, o šalies prezidentė Dalia Grybauskaitė siūlo jas prilyginti olimpinių žaidynių prizininkams (Lietuvoje už olimpinių žaidynių auksą skiriama 115,85 tūkst. eurų, parolimpinių – 17,38 tūkst. eurų)?
Atvažiuosime – pažiūrėsime. Būtų malonu – tai būtų įvertinimas už mūsų triūsą.
Jei valdžia sukruto, esu maloniai nustebintas. Mums dėmesys labai reikalingas, labai džiaugėmės visais sveikinimais. Tačiau sugrįšime – pamatysime kaip bus iš tiesų.
* * *
Auksinė golbolo komanda – iš arčiau
Mantas Brazauskis – 26 metų studentas buvo Lietuvos komandos gynybos siena. Jis buvo vienintelis turnyro žaidėjas, rungtyniavęs be keitimų (iš viso – 172 minutes) – panašiai kaip jo idealas krepšininkas Mantas Kalnietis per olimpines žaidynes.
Nerijus Montvydas – 31 metų atsarginis žaidėjas, kurio vaidmuo įžengus į aikštę buvo sustiprinti komandos žaidimą stipriais metimais. Dėl įgimtos ligos nematantis atletas dirba masažuotoju. Jam tai buvo trečiosios parolimpinės žaidynės.
Genrikas Pavliukianecas – 40-metis žaidė penktosiose parolimpinėse žaidynėse ir buvo ryškus komandos lyderis. 184 cm ūgio žaidėjas pelnė net 35 įvarčius ir tapo rezultatyviausiu aklųjų riedulio turnyre.
Mantas Panovas – 27 metų atsarginis žaidėjas antrą kartą kovojo parolimpinėse žaidynėse. Jis yra baigęs masažo terapijos kursus kolegijoje, o mėgstamiausia laisvalaikio pramoga – klausytis muzikos.
Justas Pažarauskas – 24 metų kairiarankis žaidynėse įrideno 22 įvarčius ir buvo trečias tarp visų turnyro žaidėjų pagal rezultatyvumą. Regėjimo jis neteko nelaimingo atsitikimo metu dirbdamas su staklėmis, kai jam buvo 11 metų. Jo sportininko idealas – Virgilijus Alekna, pomėgis – skambinti pianinu.
Mindaugas Suchovejus – 28 metų žaidėjas yra bene mažiausiai patyręs rinktinėje, bet pernai jis irgi buvo komandoje, kuri laimėjo Europos pirmenybių bronzą. Nuo gimimo prastai matantis žaidėjas gali atskirti šviesą nuo tamsos, o tai, kaip sako sportininkas, jau yra daug. („nanook.lt“, „parolympics.org“)
* * *
Įsimintinos žaidynės
Rugsėjo 8-18 dienomis Rio de Žaneire vykusios parolimpinės žaidynės įstrigo dėl jaudinančių gyvenimo istorijų ir kelių išskirtinių pasirodymų.
Abejingų negalėjo palikti 37 metų belgės Marieke Vervoort istorija. Sidabrą vežimėlių lenktynėse laimėjusi moteris kenčia nuo degeneracinės stuburo ligos ir kalbėjo apie planus baigti gyvenimą eutonazija, nes nebegali iškęsti skausmų. Ji teigė nebijanti mirties: „Užmiegi ir niekada nepabundi. Man tai būtų taikus sprendimas.“
Keturi geriausi 1500 m bėgimo rungties atletai, kurie varžėsi T13 – regėjimo negalią turinčių sportininkų klasėje, finišavo greičiau nei olimpinis čempionas amerikietis Matthew Centrowitzas. Parolimpinių žaidynių čempionas Abdellati Baka iš Alžyro distanciją įveikė per 3 min. 48,29 sek. M.Centrowitzo rezultatas buvo – 3 min. 50 sek. per taktiškai lėtesnį bėgimą praėjusį mėnesį Rio de Žaneire.
Vokietijos šuolininkas į tolį amputuotomis kojomis Marcusas Rehmas bėgdamas karboniniais įtaisais laimėjo auksą. Jo rekordas – 8 m 40 cm – yra geresnis už olimpinėse žaidynėse praėjusį mėnesį auksą lėmusį rezultatą (8 m 38 cm).
Parolimpinese žaidynėse neišvengta tragedijos – Irano 48 metų dviratininkas Bahmanas Golbarnezhadas žuvo šeštadienį, griuvęs per plento dviračių lenktynes.
Kinija iškovojo daugiausiai medalių – 239 (iš jų 107 aukso) parolimpinėse žaidynėse, rikiuotės viršūnėje aplenkusi Didžiąją Britaniją, Ukrainą ir JAV.
Bendroje rikiuotėje Lietuva su trimis medaliais, iš jų du aukso, užėmė 44 poziciją.
Trečiadienį vidurnaktį Lietuvos parolimpiečiai grįš į Lietuvą. Tiesioginę sutiktuvių transliaciją stebėkite tiesiogiai portale lrytas.tv.
