Tėvo Dave'o Smitho sekmadienio dienotvarkė beveik nesikeičia.
Jis keliasi anksti ryte, kad pasiruoštų pamaldoms Šventosios trejybės bažnyčioje Dulvič Hile, Sidnėjaus vakarinėje dalyje. O tada jis bendruomenei sako kassavaitinį pamokslą.
Po pietų jis toliau tarnauja savo parapijiečiams. Bet kitaip, rašo „The Guardian“.
Vyriausias profesionalas šalyje
D.Smithas tampa bokso treneriu, pirštines dėvinčiu kitoje gatvės pusėje esančioje treniruočių salėje.
Jo globojami jauni vyrai ir moterys klauso kiekvieno patarimo. Jie klusniai atlieka pratimus ir sunkiai dirba.
D.Smithas parapijiečių pagarbą užsitarnavo ne tik dėl dvasinio kelio rodymo šiame pasaulyje. Boksininko įgūdžiai juos irgi pakerėjo.
54 metų tėvas D.Smithas yra vyriausias Australijos profesionalus boksininkas. Jis daug dirba ir nuolat ruošiasi kitai kovai, nors ir nežino, kas taps varžovu.
Žmones žudė heroinas
Dulvič Hilas šiandieną yra sutvarkytas Sidnėjaus rajonas, kuriame jaukumą kuria išgludintos kavinės ir knygų parduotuvės. Kai tėvas Dave'as gavo parapiją devintajame dešimtmetyje, išvydo visiškai kitokį vaizdą.
Jaunas vyras atvyko į gaujų valdomą ir nuo priklausomybės kenčiantį regioną. Heroinas nuodijo paauglius, tad kunigui prireikė gerokai daugiau nei sakyklos, kad nuramintų audrą, į kurią pateko.
„Ši vieta pasikeitė, bet nemanau, kad pasikeičiau aš. Mano prižiūrima sporto salė leido pakeisti žmonių gyvenimus. Susikūrėme kaip jaunimo centras. Norėjome suteikti žmonėms vietą, kur jie galėtų bėgti nuo heroino ir jaustis saugūs. Boksas jauniems piktiems vyrams kūrė stebuklus. Boksas juos pakeitė. Jis suteikė brolišką ryšį ir amžiną ramybę“, – pasakojo D.Smithas.
pastorius tapo nuolatiniu Sidnėjaus teismų ir policijos nuovadų svečiu. Jo žodžių dažnai pakakdavo, kad sunkūs paaugliai gautų dar vieną šansą. D.Smithas puikiai pamena vaikiną iš vietinės mokyklos, kuris taip desperatiškai troško heroino, kad galiausiai jį susišvirkštė tiesiai į akies obuolį.
Šis centras dažnai buvo vienintele saugia vieta rajone, kur istorijų apie sugriuvusius namus ir gyvenimus – daugiau nei norėtųsi išgirsti.
Į ringą – dėl bendruomenės
D.Smithui vadovauti jaunimo centrui nebuvo lengva. Biudžetą sudarė tik aukos, todėl centras nuolatos balansavo ties uždarymo riba.
1996 metais jis sulaukė arkidiakono vizito.
„Jis žinojo, kad esame bėdoje, bet suprato, kaip šiai vietai reikia tokio centro. Mes turėjome darbuotoją, kuris dirbo su jaunimu, tačiau net kartu negalėjome gauti tiek pinigų, kad sumokėtume atlyginimą. Tada ir sulaukiau pasiūlymo stoti į profesionalią kovą. Arkidiakonui pasakiau, kad būtent tai ir išsprendė problemą“, – prisiminė pastorius.
D.Smithas buvo boksininkas mėgėjas. Jis niekada į ringą nelipo kaip profesionalas. pastorius tikėjo, kad darbas savo parapijos centre su jaunimu – svarbiausias, todėl boksuotis sutiko tik su viena sąlyga – viskas bus skirta centro išsaugojimui.
Tuomet 34 metų pastorius stojo į kovą su super pusvidutinio (66,7 kg) profesionalu Jimmy Patu. Labai prastos kokybės „Youtube“ įraše matosi, kaip baltas trumpikes dėvintis D.Smithas nė kiek neatsilieka nuo J.Pato kovoje, kuri dabar vadinama brutalia.
Kovoje buvo paskelbtos lygiosios. D.Smithui pavyko surinkti daugiau nei 50 tūkstančių JAV dolerių. To užteko, kad jaunimo centras veiktų toliau.
Varžovas atsiprašė
D.Smithas buvo beveik užmiršęs kovą su J.Patu, kai po dešimtmečio sulaukė skambučio. Aidėjo pažįstamas balsas: „Tėve Dave'ai, paskambinau pasakyti keletą dalykų. Atsiprašau už šlykščius žodžius, kuriuos pasakiau prieš mūsų kovą. Taip pat norėjau pasakyti, kad jūs smūgiavote velniškai galingai.“
Šis buvusio varžovo skambutis sukūrė artimą draugystę ir krikščionišką dviejų žmonių ryšį.
Dabar D.Smithas boksą laiko daugiau nei sportu. Boksas jam suteikė šansą praturtinti žmonių gyvenimus.
Ne mažiau nei savo paties.
Apvalė bendruomenę, bet dirbti nenustoja
D.Smithas boksuotis pradėjo gerokai anksčiau nei įvyko garsioji kova. Jaunas vyras treniruotėse ir ringe mėgino išlieti dėl subyrėjusios santuokos susikaupusį pyktį. Jis boksuodavosi iki pat nakties, sunkdavo jėgas ir prakaitą, bet su kiekvienu kabliu ar tiesiu smūgiu jausdavosi vis geriau.
Galiausiai tėvas Dave'as boksą suliejo su tikėjimu. Sportas jam ledo nusiraminti ir atrasti tikslą darbe su sudėtingais jaunais žmonėmis. Laisvu laiku jis sunkiai treniravosi ir ruošėsi mėgėjų kovoms. Jis susipažindavo su savo varžovais, kurie dažnai tapdavo bičiuliais.
Jis tikėjosi, kad sportas, padėjęs tamsiausiu metu, gali suteikti išsigelbėjimą ir jo parapijos žmonėms.
Smurtas ir priklausomybė nuo narkotikų, supusi bendruomenę, galiausiai išnyko. Gatvėje dabar vaikšto jauni profesionalai, kurie ieško tobulo Sidnėjaus espresso puodelio.
Bet kitoje gatvės pusėje nei bažnyčia esančios sporto salės durys lieka atviros. Tėvo Dave'o kovos klubas dirba visą savaitę ir sekmadieniais. Jauni žmonės ateina ir pripažįsta, kad turi problemų valdant pyktį, todėl nori boksą naudoti kaip kanalą jam išlieti. Kitus siunčia jų tėvai, D.Smitho globą laikydami paskutiniuoju išsigelbėjimu.
Sėkmės reitingas čia – didelis.
„Supratau, kad boksas yra labai naudingas, norint padėti žmonėms valdyti pykčio problemas. Po keleto kovų jų praktiškai nebematome. Jie būna ramūs net ir tada, kai nemato prasmės tęsti kovas. Manau, kad tai – irgi sėkmė. Pamenu vieną berniuką, kuris turėjo labai rimtų pykčio tramdymo problemų. Jis tris kovas laimėjo nokautais, o tada man pasakė, kad nemano, jog dievas nori, kad jis vėl trenktų žmogui. Jis niekada nesugrįžo. Jo gyvenimas pasikeitė į gerą“, – prisiminė D.Smithas.
Šventė pergalę, bet neberanda varžovo
Vasarį, kai D.Smithui jau buvo 54-eri, jis sugrįžo į profesionalų ringą. Taip jis nusprendė surinkti pinigų labdarai Sidnėjuje ir kitur. Po daugybės metų mėgėjų turnyruose jis dar kartą norėjo pajusti, ką reiškia užsidėti mažesnes profesionalų pirštines.
Praėjus 20 metų po debiuto profesionalų ringe jis vėl kovojo super pusvidutinio (66,7 kg) svorio kategorijoje. Šįkart D.Smithas laimėjo dėl techninio nokauto trečiajame raunde ir tapo vyriausiu Australijos profesionaliu boksininku.
Įkvėptas pergalės jis ir vėl ieško varžovo, bet jam sunku surasti žmogų, kuris pasiryžtų kovai su kunigu.
„Kova su manimi yra sudėtinga dėl pačios situacijos. Jeigu mane tiesiog talžysi, reikš, kad muši seną pastorių, o jeigu laimėsiu aš, tada tave bus prilupęs senukas, – sakė D.Smithas. – Manau, kad man labiau tinka profesionalios kovos. Mėgėjų turnyruose tu tik pradedi kovoti, o tada „bum“ ir po trijų raundų viskas baigta. Aš noriu ir toliau padėti savo labdarai, todėl ieškosiu varžovo.“
Tėvas Dave'as gali daugiau niekada nelįsti pro profesionalų ringo virves. Tačiau jis vienareikšmiškai tapo čempionu kovos, kurioje siekė tapti svarbia žmonių gyvenimo pokyčių dalimi.
Tekstas parengtas pagal „The Guardian“ informaciją.
