Dar daugiau kalbų apie neįgaliųjų atletų premijas – jas jau apsvarstė ir muzikantai, ir ekonomistai.
Prieš Seimo rinkimus valdžia irgi negalėjo nesureaguoti: premjeras pažadėjo, kad medalininkai gaus dvigubą išmoką, o prezidentė reikalauja, kad jos didėtų kone dešimt kartų ir būtų sulygintos su sveikųjų olimpiečių įvertinimu.
Visi lenktyniauja, kas pasiūlys daugiau pinigų ir esą taip parodys susirūpinimą neįgaliaisiais.
Vis dėlto tos premijos, kad ir kokios didelės būtų, yra panašios į figos lapelį, kuriuo bandoma uždengti neįgaliųjų – ne tik sportininkų – problemas.
Visi skaičiuoja eurus, bet niekas nenori įsiklausyti į tai, ką sakė patys parolimpiečiai.
Nė vienas jų nereikalavo naujo automobilio ar kito prabangaus daikto, o prašo sudaryti sąlygas geriau įsitraukti į visuomenės gyvenimą.
Auksinės golbolo rinktinės lyderis vilnietis G.Pavliukianecas, gyvenantis dulkinoje sostinės gatvėje, iš mero sulaukė tik greiderio ir atsakymo, kad tokių gatvių Vilniuje – 500 kilometrų. O kiek yra neįgaliesiems nepritaikytų pastatų ar perėjų?
Neįgaliųjų gyvenimą iš arti gerai pažįstantis golbolo čempionas tiesiai pasakė, ko linki likimo draugams: nesėdėti užsidarius tarp keturių sienų, o jas griauti, rasti mėgstamą užsiėmimą, kuris leistų išreikšti save.
Turbūt tai pasakytų kiekvienas iš 13 parolimpinėse žaidynėse dalyvavusių Lietuvos sportininkų, kurie po sunkių gyvenimo smūgių atsitiesė ir tiesia kelius kitiems. Sveikųjų pareiga – paremti ne tik tuos, kurie parvežė medalius.
